„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Mano draugas stresas.
2013 01 13

Genetika yra vienas įdomiausių mokslų. Aš genetika labiausiai buvau susidomėjusi 16-os metų JAV, kai viena mano draugė mokėsi AP (Advanced placement) biologiją gimnazijoje, o mes gyvenome viename kambaryje. Prisimenu, kartu darėme įvairius projektus, kuriuos prisimenu dar dabar. Juokinga, ar ne? – prisimenu tai, ką darė mano KAMBARIOKĖ, o ne tai, ko mokiausi pati Lietuvoje. Labiausiai dėl to, KAIP ji mokėsi. Bet čia ne apie tai. Pastebėjau, kad mane labai mažai veikia stresas. Pavyzdžiui, matau, kad dauguma žmonių, važiuodami itin slidžiu keliu, įsitempia taip, kad jiems net galvą pradeda skaudėti. Aš tuo tarpu – jeigu norėčiau miego – tikriausiai galėčiau net užmigti. Ir tai paskatino mane šiek tiek pasidomėti, kodėl vienus žmones stresas veikia labiau, nei kitus. Akivaizdu, kad neturiu vieno geno 🙂

Bet vis dėlto aš retai patiriu tik tą gilų stresą – kasdienio streso išvengti nepavyksta. Visai neseniai ieškojau straipsnių, kaip efektyviai atsikratyti streso, ir vienas straipsnis tikrai labai patiko. Taigi: ką reikia daryti, kad išvengtumėte streso? Pasirodo, viskas daug paprasčiau, nei gali atrodyti (ypač, jei turite dvi ilgas aleles:))

1. Liaukitės reagavę asmeniškai. Ar dažnai galvojate, kad žmonės kažką daro specialiai? Šiaip aš reaguoju gan asmeniškai ir manau, kad didele dalimi mano kasdienio streso yra būtent dėl to, kad į pastabas reaguoju taip tarsi jos būtų taikomos man, o ne apskritai. Mokausi. Mokausi reaguoti į kritiką, nepriimti jos asmeniškai ir konstruktyviai kritikuoti kitus:)

2. Peržvelkite lūkesčius. Jeigu tikitės, kad kolega visada bus draugiškas, o jis yra burbeklis, nuolat nusivilsite. Jūs pasirenkate nusivylimą, kai tikitės iš kitų kažko , kas – visi faktai liudija – yra vargiai įmanoma. Šitas patarimas yra tobulas, patikėkite, ir galioja ne tik darbe, bet ir šeimoje. Burbekliai dažniausiai burba. Vėluotojai dažniausiai vėluoja. Tinginiai – tingi. Tad kelkite sau klausimą: ar norite nusivilti kaskart, kai burbeklis burba, ar tiesiog geriau arba a) susitaikyti, kad kitaip nebus, arba b) išsiskirti su burbekliu. Mane to labiausiai išmokė G. Jis visada kartoja: jeigu visi būtų tokie, kaip tu, tai visi būtų TEN, kur tu. Negali iš žmogaus reikalauti, kad būtų toks, kaip tu. Žodžiu, tiesiog pati matau, kad man, pavyzdžiui, darbe dabar daug lengviau, nes išmokau (na, beveik) nebeinvestuoti ten, kur matau, kad nėra prasmės: vienas šansas (nes visi nusipelno antro šanso), antras šansas (nes aš šiaip esu malonus žmogus:)) ir jau tada geriausia, ką aš galiu padaryti, tai yra pasiūlymas palaukti, kol žmogus susiras kitą darbą ir gražiai išleisti.

3. Nebijokite pasakyti, ko norite. Tik mes ir tik mes patys esame atsakingi už tai, kad gautumėme tai, ko norime. Mes prarandame begalę laiko ir energijos tikėdamiesi, kad tą supras aplinkiniai. Jeigu norime girdėti daugiau komplimentų, turime apie tai pasakyti. Jeigu norime, kad mums išsamiau paaiškintų, turime tai pasakyti. Trumpai ir aiškiai: tik mes patys esame atsakingi už tai, kad gautumėme tai, ko norime, ir niekas kitas nežino, ko mes norime. Vadinasi, reikia sau įvardinti ir eiti sakyti. Man patiko vieno pažįstamo vadovo žodžiai, kad didžiausia paslauga prastam darbuotojui yra jo atleidimas. Kodėl? Nes tikriausiai jis pats nesugeba priimti sprendimo eiti ieškoti tokio darbo, kuriame jis jausis gerai. Nes visi žmonės – jei jie darbe jaučiasi gerai – jie gerai dirba (atkreipkite dėmesį, kad nerašau puikiai, o rašau gerai, nes puikiai dauguma darbuotojų dirbti negali, bet dauguma organizacijos darbuotojų turi dirbti gerai). Vadinasi, atleisdamas (arba suteikdamas galimybę susirasti kitą darbą ir išeiti) suteikti žmogui galimybę greičiau, o ne vėliau rasti mylimą darbą. Ir tai yra ne bausmė, o paslauga, ir žmogus turi būti dėkingas 🙂

4. Nedarykite prielaidų. Dažnai įsivaizduojame, kad žinome, ką kiti galvoja. Pagaukite prielaidas, kol jos netapo įsitikinimais. Pagaukite prieš imdamiesi veiksmų, kurie nepagrįsti faktais. Bus geriau, jeigu sužinosite, kad klydote, nei jeigu reikės taisyti pasėkmes veiksmo, kurio ėmėtės vadovaudamiesi prielaidomis.

5. Įvardinkite savo jausmus. Gera darbovietės mantra yra „pasitikrinkite jausmus prie durų”. Bėda ta, kad dauguma mūsų neįvardiname savo jausmų nei darbe, nei namuose. Neįvardinti/slepiami jausmai yra kaip uždelsto veikimo bomba, kuri dažniausiai sprogsta pačiu netinkamiausiu metu. Išmokite nuleisti garą vos pradėjus kauptis neigiamoms emocijoms, kad po to nereikėtų srėbti prisivirtos košės.  Esmė ta, kad labai dažnai problemos yra nedidelės ir lengvai išsprendžiamos, tačiau mes jas užspaudžiame ir nekalbame, nesprendžiame, nes nieko rimto, nieko tokio. Taip tos problemėlės kaupiasi, kol staiga supranti, kad…viskas blogai. O viskas tikrai nėra blogai. Tiesiog susikaupė nespręstų problemų kalnas. Ir jau tas kalnas atrodo baisus ir didelis. Nėra gyvenimo be problemų. Nėra darbo be problemų. Esmė ta, ar mes tas problemas sprendžiame. Jeigu leidžiame kauptis, tai vieną dieną net pats mylimiausias darbas gali tapti nemielu. Jeigu jaučiatės neįvertintas, taip ir pasakykite. Visada galima kalbėti apie tai, ko iš jūsų tikisi ir ko tikitės jūs. Ir – tikiu – dažniausiai sprendimai yra randami. Mano tėtė visada sako, kad nėra problemų, yra galimybės.

6. Valdykitės. Jeigu į nemandagų komentarą reaguojame gynybiškai, tik didiname stresą (ir savo, ir kito žmogaus). Manau, kad visiems, dirbantiems su klientais, vienas svarbiausių dalykų yra išmokti valdytis: neleptelėti atgal nemandagiai, neužversti akių, nepakelti tono, nesakyti taip, bet ir pan. Čia, aišku, labai susiję su pirmu punktu, bet mes galime reaguoti asmeniškai, tačiau susivaldyti. Galima nuo to pradėti: iš pradžių išmokti valdytis, o jau po to – ir ne(be)reaguoti asmeniškai.

Akivaizdu, kad nei aš, nei jūs, nei kas nors kitas nekontroliuojame kitų žmonių veiksmų (o kartais būtų visai neprošal, ar ne?), tačiau išlikdami ramūs mes nesame streso šaltiniai. Aš VISADA vaikams sakau, kad muštynėms/peštynėms reikia dviejų. Jeigu vienas pradeda, o kitas atsisako tęsti, tai dažniausiai ir muštynės, ir peštynės tuo ir baigiasi. Patiko straipsnio mintis: jeigu jūs apsispręsite nedalyvauti stresinių situacijų kūrime, tai tie, kurie nori pasidalinti stresu, turės keliauti kažkur kitur 🙂