Grįžti į blogą
gegužės 01

Maži vaikai, rimti vaistai

 

 

Ar žinote, jog paracetamolio vaikams pardavimai per pastaruosius 20 metų Europoje išaugo daugiau negu dvigubai? Bet vaikai dvigubai daugiau neserga... Per dažnas antibiotikų vartojimas kelia rimtą grėsmę sulaukti tokių bakterijų, kurios šiems vaistams yra atsparios.

Pasaulyje vaikų iki penkerių metų, kuriems išrašomi psichiatriniai vaistai, skaičius nežmoniškai greitai auga. Šokiruoja? Tai jau taip. Bet svarbiausias klausimas – ar jie reikalingi?

 

Visų pirma, norėtųsi pasidžiaugti, kad lyginantis su pasauliu, šįkart galime jaustis pirmaujantys –vaistų NEvartojimo srityje. Atrodo, lietuviška žiniasklaida ir medikai formuoja atsargią ar bent jau atsargesnę nuomonę į medikamentus, nei Vakarų Europos ar JAV gydytojai. Štai, tarkime, neseniai spaudoje viena mama pasakojo, jog Majamyje suviduriavus ir ėmus vemti pusantrų metų vaikui, jam buvo skirti labai stiprūs vaistai „Zofran“. Mamai sunerimus ir paskambinus savo gydytojai į Lietuvą, ši patikino, jog Lietuvoje toks vaistas skiriamas kaip vėmimą slopinantis vaistas po chemoterapijos ar narkozės bei paprastos enterovirusinės infekijos gydymui tikrai nevartojamas...

Tad pasirodė įdomu palyginti situacijas pasaulyje ir pas mus.

 

Paracetamolis prie kasos

Jei pastebėjote, daugelyje užsienio šalių, lūkuriuojant eilėje prie kasos, dar gali paskutinę minutę sugalvoti nusipirkti kramtomos gumos, prezervatyvų ar... paracetamolio. Na, žinoma, kartais ir sugalvojama, ir nusiperkama.

Taigi naujausia ES statistika rodo, kad paracetamolio vartojimas per dvidešimtmetį išaugo labai smarkiai. Lietuvos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, pastaraisiais metais šio vaisto vartojimas šiek tiek sumažėjo. Bet gali būti dėl to, kad čia daugiau nei Europoje vartojama ibuprofeno, todėl tendencija greičiau įbrukti temperatūrą mažinančių vaistų vos negaluojančiam vaikui (kad jis nustotų zirzti, visa šeima išsimiegotų, ir rytoj galėtų vesti mažylį į darželį) gali būti labai panaši kaip ir visame pasaulyje.

Pasak gydytojų, būtų nelogiška teigti, jog per palygini trumpą laikotarpį (10-20 metų) dvigubai išaugo skausmo ir temperatūros atvejų. Mokslininkai svarsto, jog pasikeitė tėvų požiūris į tai, kada vaikui labai skauda ar bloga. Greičiausiai tai susiję su stipriai pagreitėjusiu gyvenimo tempu. Gal kaltas mūsų palyginti nesenas įprotis žaibiškai spręsti visas problemas ir priimti skubius sprendimus? Gal mes jau nebemokame skirti daugiau laiko slaugyti ir vaiką stebėti? O gal savo padarė ir skaitlingos baisios istorijos žiniasklaidoje, ir išgąsdinti mažų vaikų tėvai šitaip elgiasi dėl šventos ramybės?

Tiesa, reiktų prisiminti ir dar vieną galimybę - galbūt dalis nupirkto paracetamolio tiesiog guli namie vaistų stalčiuose nepanaudota, „atsargai“?

 

Kada reikia, kada ne

Paklauskite bet kurio gydytojo – nėra vaistų, kurie neturėtų jokio šalutinio poveikio. Be to, visuomet išlieka galimybė perdozuoti. Paracetamolis „sodina“ kepenis, tačiau jo konkurentas ibuprofenas gali sukelti kraujavimą, sudirginti skrandžio gleivinę, pakenkti inkstams ir pan.

Tad iš tikrųjų paracetamolis yra saugus medikamentas. Tiesiog jį vartoti reikia saikingai ir laikantis instrukcijos, be to, esant reikalui, o ne užbėgant už akių. „Užbėgimas už akių“, kai kalbame apie karščiavimą, apskritai yra, paprastai kalbant, nesąmonė. Kodėl? Todėl, kad temperatūrą mušantys vaistai niekaip neprisideda prie to, kad vaikas greičiau pasveiktų.

 Karščiavimas yra simptomas, ne liga, tai - organizmo gynybinė reakcija prieš infekciją. Daugelis vaikų gerai toleruoja karštį, todėl prieš duodami vaistų nuo temperatūros, tėvai turėtų labiau vertinti bendrą mažylio būklę, o ne skaičių termometre. Naujausiuose šaltiniuose nurodoma, jog šių vaistų nereikia duoti, kol nėra 40 laipsnių (anksčiau buvo nurodoma 38,5), nebent vaikas labai blogai jaučiasi ar yra gretutinė centrinės nervų sistemos patologija.

Interferonas – specialus baltymas, neutralizuojantis virusus – gaminasi tik esant aukštesnei temperatūrai. Maksimalus jo kiekis pasiekiamas trečią dieną. Žinoma, jei temperatūra nenumušama vaistais…

 Temperatūros mažinimas vaistais, kai to nereikia, laikomas imuniteto slopinimu, mat vaistai neleidžia imuninei sistemai atlikti savo darbo. Ši sistema gali „aptingti“ ne tik tąkart, bet ir ateityje.

Organizmui kenkia staigūs temperatūros pokyčiai – už tai, žinoma, reikia „dėkoti“ vaistams. Visiškai nereikia stengtis nuo 39– 40 laipsnių numušti iki 36, pakaktų temperatūrą sumažinti 1–1,5 laipsnio. Tą padaryti galima ir pasitelkus fizines šaldymo priemones (aptrynimus vėsiu rankšluosčiu ir pan.), jei vaistų ir reikės – tai galbūt mažesnės dozės.

● Žinoma, yra riba, kuomet karštį mušti vaistais jau reikia. Esant aukštai temperatūrai labai padidėja širdžiai, inkstams tenkantis krūvis, o pernelyg sudirgusi centrinė nervų sistema gali „pasireikšti“ traukuliais.

 

Antibiotikai lietuviams – pakankamas baubas

Nors mes vis dar mėgstame pasigirti, jog va štai mūsų šeima antibiotikų tai vengia, o kaimynė girdo vaikui jau trečią jų kursą, iš tikro ir tų kaimynių sparčiai mažėja. Lietuviai tėvai, atsakingai žvelgiantys į antibiotikų vartojimą, tampa savotišku „mainstrymu“ - pagrindine mase. Jei paklaustumėte, ką apie tai galvoja gydytojai, vėlgi sulauktumėte įvairių nuomonių. „Pakankamai dažni atvejai, kuomet pas mane atėję tėvai, išgirdę, jog jų vaikui reikia antibiotikų, atsako jų nepageidaujantys, - pasakoja šeimos gydytoja Aurika Jurevičienė. - Tai primena ne visuomet protingą kovą su skiepais. Aš manau, kad neprotingas žingsnis lieka neprotingas abiem atvejais – ir kai vaistais piktnaudžiaujama, ir kai jų atsisakoma tuomet, kai tikrai reikia. Mažam vaikui rimtos ligos sukelia tikrai rimtas komplikacijas, tad jį saugoti turėtų būti tėvų pareiga. Ir turiu galvoje, saugoti nuo ligų, o ne nuo vaistų. Tam, kad patartų, ar vaistų tikrai reikia, ir yra gydytojai, kurie ne vienerius metus studijavo ir turi patirties bei kompetencijos priimti tokius sprendimus“.

Kol lietuviai į antibiotikus žiūri gan įtariai (ir gal per įtariai), tarp užsieniečių tėvų tas įtarumas (arba sąmoningumas) vis dar aktyviai propaguojamas. Sunerimę ir pasaulio mokslininkai, jie tikina, jog kartu su vartojimu didėjantis atsparumas antibiotikams kelia didžiulę grėsmę (apie tai pasiskaityti galite kad ir čia). Pasak mokslininkų, neatsakingas antibiotikų vartojimas gali atvesti prie situacijos, kuomet bakterijos nebebijos vaistų ir tai prilygs grįžimui į priešantibiotikinę erą. Tada žmonės mirdavo nuo to, ką dabar laikome nereikšmingomis bakterinėmis infekcijomis. Tai ne ta era, kurią norėtume susigrąžinti.

Beje, pasaulyje nemažai svarstoma ir apie dažnai bereikalingą antibakterinių priemonių naudojimą buityje. Tarkime, antibakterinis muilas naikina ne tik blogąsias, bet ir gerąsias bakterijas (ir teigiama, kad šios netgi lengviau pasiduoda), taigi didiname natūralų bakterijų disbalansą.

 

Ar gali būti kontraceptikai – mada?

Į Švediją išvykusi mokytis paauglė pasakojo, jog jos klasiokės visos geria vadinamuosius kontraceptikus, nes "tada mažiau PMS simptomų, reguliariau, mažiau skausmų – žodžiu, paprasčiau gyventi". Geria net ir tos, kurios lytinio gyvenimo negyvena.

Taip, ir Lietuvos ginekologai teigia, jog būna atvejų, kuomet geriami kontraceptikai yra skiriami priešmenstruaciniam sindromui sumažinti - kai jo simptomai kenkia gyvenimo kokybei, siautėja nesubalansuoti hormonai, nuotaikų kaitos, ryškūs bėrimai, kurie mergaitėms trukdo psichologiškai. Tačiau receptas (be kurio vaistinėje šių vaistų negausite) tikrai niekuomet neišrašomas dėl mados, nes „draugės geria“.

Gydytojai nenori pasisakyti nei griežtai už, nei griežtai prieš tabletes, nes, pasak jų, kiekvieno žmogaus atvejis labai individualus. Jiems nesinorėtų, kad pasiskaičiusi mergaitė kontracepcijos imtų baimintis (o jai ji išties būtų reikalinga), arba priešingai – imtų jos norėti (o jai ji visai nereikalinga ir tada vertėtų pagalvoti apie žalą). Kontraceptikai yra geras vaistas, jeigu skiriami pagal indikacijas. Draugės patarimai dėl vaistų tikrai negelbės. Prieš parinkdami vaistus, gydytojai merginai visuomet atlieka išsamius tyrimus: bendrą kraujo, gliukozės, patikrina krešėjimą, išklausia, kokios giminėje ligos, ar nėra vėžio atvejų. Svarbūs gali būti netgi klausimai, ar mergina nerūko ir ar nėra vegetarė.

Nėra vienos priežasties, kuri sukelia ciklo sutrikimus. Tačiau iš praktikos gydytojai pastebi, jog mergaitėms tokiame amžiuje dažnai ima trūkti estrogeno dėl streso. Šiais laikais jo daugiau, jauni žmonės sunkiau su juo susidoroja, tuomet „iš paskos“ ir sutrinka hormonų pusiausvyra. O tada merginos gali kraujuoti po dvi savaites, kas dvi savaites... Toks amžius - viskas auga, viskas žydi, ir turi gauti pakankamai deguonies. Jei kraujuojama per gausiai, hemoglobino rodikliai smarkiai nukrenta, tuomet iš kur ta deguonis? Taigi tai žala ir širdžiai, ir inkstams, ir smegenims, todėl vaistų tikrai reikia.

Kitas svarbus dalykas – skiriamas kiekis ir vartojimo laikas. Pasiskaičius instrukciją, galima susidaryti įspūdį, jog tabletes galima vartoti be pertraukos nors ir visą gyvenimą. Iš tikrųjų, dažnas ginekologas po pusės metų rekomenduoja kas pusę metų padaryti pertrauką, ypač mergaitėms. Saikas būtinas. Jei kontraceptinių vaistų vartojama per daug, gali išnykti mėnesinės, prasidėti galvos skausmai, kūno svorio pakitimai.

Na, galiausiai jaunam žmogui gydytojai visuomet mėgina patarti. Jei, tarkime, 16 metų mergina prašo kontraceptinių tablečių dėl lytinio gyvenimo, o paklausus paaiškėja, kad tie lytiniai santykiai vyksta kartą per dvi savaites, verta atkreipti dėmesį, kam jai visą mėnesį dėl to gerti vaistus? Yra ir kitokių, organizmą mažiau veikiančių, apsisaugojimų priemonių. Mažai kas kalba ir apie psichologinį-moralinį tablečių poveikį – manoma, jog „tuo klausimu“ merginos išsiugdo labiau atsipalaidavusį požiūrį į seksualinį gyvenimą.

Tad nors apibendrinti ar lyginti yra sudėtinga, pabaigai galbūt tiktų du faktai.

JAV atliktas tyrimas patvirtina, jog toje šalyje ne tik paauglės, bet ir jų tėvai labiau vertina tabletes, nei prezervatyvus ar kitą kontracepciją (plačiau – čia).

Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, tėvai išvis nepilnamečių kontracepcija pradeda rūpintis gerokai per vėlai, tik sužinoję, kad paaugliai jau gyvena lytinį gyvenimą. Kontraceptinių priemonių nupirktų tik 7,8 proc., ir tik 22,5 proc. nukreiptų pas ginekologą pasikonsultuoti (plačiau apie tai – čia).

 

Psichotropiniai vaistai vaikams?!

JAV piliečius nebelabai jau ir stebina, kai 18 mėnesių (!) vaikui skiriami psichotropiniai vaistai. Pasak kai kurių tėvų, tie vaistai – tikra Dievo dovana. Ir tam pačiam Dievui ačiū, kad yra ekspertų, kurie nerimauja, kad dar nepakankamai žinoma, kaip šie vaistai paveiks besivystančias smegenis bei mažus kūnelius.

Štai tikras vaizdelis iš ketverių metų Šelbės gyvenimo (aprašytas „Parents“ žurnale): „Finikse patekėjus saulei, mažoji prabunda. Ji mieguistai atsitupia ant puoduko, nusiplauna rankutes ir klusniai išgeria mamos paduotą baltą kapsulę. Ir tada mėlynakė šviesiaplaukė eina pasitikti savo dienos – rūpinasi jūrų kiaulyte, lipdo iš plastilino namą ir tiesiog būna Šelbė.

Kapsulėje yra 20 mg ritalino (metilfenidato), receptinio stimuliatoriaus, padedančio hiperaktyviems vaikams nusiraminti ir susikaupti. Popiet Šelbė išgers daugiau vaistų – 2,5 mg aripiprazolo (kuris kontroliuoja nuotaikų kaitą) ir 0,5 mg klonidino (tramdančio nerimo sutrikimą). Mažylė vaistus vartoja nuo dvejų. Tuomet ji miegodavo maždaug tik po keturias valandas per parą ir keldavo dažnas, audringas scenas, po kurių jos mamai likdavo mėlynių bei įkandimo žymių. Psichiatrė diagnozavo Šelbei bipolinį sutrikimą. Metus mergaitė buvo gydoma vis stipresnėmis risperidono (vaisto nuo psichozės) bei divalproekso (prieštraukulinis preparatas, taip pat mažinantis ir manijas) dozėmis. Kadangi dukrą kamavo rimti šalutiniai poveikiai – neaiški kalba, drebuliai, priaugtas svoris, klupčiojimas einant, jos mama susirado kitą specialistą. Šis nesutiko su pradine diagnoze ir spėjo, kad Šelbei bipolinio sutrikimo nėra, bet yra hiperaktyvumo (ADHD) sindromo bei opozicino nepaklusnumo sindromo kombinacija. Ir skyrė ritaliną...“

 

Lietuvoje - retenybė

Taigi šią situaciją pakomentuoti paprašėme vaikų neurologės A. Januškevičienės: „Kiekviena tauta turi savo požiūrį į gydymą ir, deja, čia nieko nepakeisi. Tas faktas, kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai gydomi psichotropiniais vaistais, tikrai šiurpina. Šiandien jau nieko nestebina tai, kad farmacija yra verslas, kurios pagrindinis tikslas - uždirbti pinigų, bet kai ji nusitaiko į vaikus, iš tiesų labai liūdna. Belieka tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje, bent jau kol kas, situacija yra kitokia.

Aprašytos jūsų situacijos sprendimo kelias, jei tai būtų įvykę Lietuvoje, greičiausiai būtų toks:

tėvai išsakytų savo nusiskundimus šeimos gydytojui arba pediatrui, o pastarasis (jei turėtų kompetencijos ir dar svarbiau - laiko) pateiktų tėvams keletą problemos sprendimo variantų, dažniausiai patarimų, rečiau - vaistų (pvz., kokių nors augalinių) forma. Jei gydytojas neturėtų laiko (o gilinimasis į elgesio bei emocijų sferą jo užima nemažai) arba matytų, kad vienas nesusidoros su problema, jis greičiausiai siųstų tokį pacientą pas vaikų neurologą, nors galbūt labiau būtų tikslinga – pas vaikų psichiatrą (tik tai pas mus dar nėra įprasta, nes tėvus labai išgąsdina vien tik užuomina apie psichiatro konsultaciją).

Taigi jei Šelbė patektų pas vaikų neurologą, pirmiausia jis įsigilintų į situaciją, išklausydamas tėvus, tuo pačiu metu stebėdamas Šelbės, jos mamos (ar tėčio) elgesį bei jų tarpusavio santykius. Paprastai jau pirminės apžiūros metu paaiškėja labai daug problemų: gal mergaitės mama pati labai emocinga ir impulsyvi, gal tėvai tarpusavyje konfliktuoja, nesutaria dėl vaiko auklėjimo, gal šeimoje yra smurtaujama?

Vien tik iš trumpo aprašymo („miegodavo maždaug tik po keturias valandas per parą ir keldavo dažnas, audringas scenas, po kurių jos mamai likdavo mėlynių“) sunku įvertinti, kokia buvo reali Šelbės būklė. Įžvelgiu dvi problemas: nepakankamas miego kiekis ir pykčio priepuoliai. Iš tikrųjų reikėtų labai atidžiai pasitikslinti, ar tikrai mergaitės paros miego kiekis buvo tik 4 val.? Ir kokį laiko tarpą tai tęsėsi? Gal tiesiog mergaitė buvo linkusi dažnai prabusti naktimis, o tos 4 val. buvo tik nepertraukiamo miego trukmė? Tokio amžiaus vaikų miego - būdravimo režimas dar nėra pilnai susiformavęs, todėl naktiniai prabudimai yra norma. Pykčio priepuoliai dvimečiams vaikams irgi yra būdingi, nes jie dėl savo nebrandžios nervų sistemos ir nepakankamų įgūdžių dar nesugeba valdyti emocijų.

Jei vaikų neurologui pavyktų pačiam išsiaiškinti mergaitės nepageidaujamo elgesio priežastis ir atsargiai nurodyti jas tėvams, jei tarp tėvų ir specialisto užsimegztų reikiamas kontaktas, tada galbūt užtektų vien tik pokalbio. Mano nuomone, vaistai skiriami tik esant būtinam reikalui. Jei problema tikrai sunki, neurologas siųstų šią mergaitę į vaiko raidos sutrikimų ankstyvos reabilitacijos tarnybą, kur šeima būtų konsultuojama psichologo, tėvai būtų mokomi elgesio su vaiku būdų, būtų įvertinta mergaitės raida, nustatytas raidos sutrikimo pobūdis bei laipsnis (jei toks būtų). Jei ir čia problemos įveikti dar nepavyktų, tolesnei pagalbai mergaitė būtų siunčiama į specializuotus vaiko raidos centrus, kurie Lietuvoje yra du – Vilniuje ir Kaune. Čia teikiamos ir ambulatorinės, ir stacionarios paslaugos, konsultuoja vaikų psichiatrai, psichologai, taikomi įvairūs nemedikamentiniai (psichologo terapija, žaidimų, dailės, muzikos terapijos, elgesio korekcija ir kt.) gydymo būdai ir tik esant rimtai problemai skiriami medikamentai.

Kad dviejų metų vaikas būtų gydomas trimis psichotropiniais vaistais, dar neteko girdėti. Hiperaktyvumui (ADHD) gydyti kartais rekomenduojami vaistai, bet tai tikrai yra tik pavieniai atvejai - gal dėl didelės kainos, gal ir dėl gana atsakingo mūsų gydytojų požiūrio į gydymą psichostimuliantais“.

 

O ten tokių - daug

Baisu, bet pasaulyje daugėja vaikų, kurie išmoksta ryti tabletes anksčiau nei užsirišti batų raištelius. 2007-aisiais metais JAV atliktas tyrimas atskleidė, jog 1 iš 70 ikimokyklinukų vartojo psichotropinius vaistus: stimuliantus, antidepresantus, nuotaikos stabilizatorius, o taip pat preparatus nuo psichozės bei nerimo (Kolumbijos universiteto duomenys). Jei mažylių dėmesio sutrikimui ir depresijai gydyti gydytojai išrašinėja receptus jau kokį dešimtmetį, tai antipsichotiniai vaistai nuo irzlumo bei agresijos šiai amžiaus grupei – dar naujiena. Šis pokytis - sudėtinė naujos tendencijos dalis. Tendencijos apskritai išrašinėti mažiems vaikams vaistus nuo bet kokios būklės.

„MedcoHealthSolutions, Inc“, duomenimis - daugiau nei ketvirtadalis JAV vaikų bei paauglių šiandien, liaudiškai tariant, „sėdi ant vaistų“.

Nepaisant šių skaičių, FDA (JAV Maisto ir vaistų kontrolės valdyba) nėra patvirtinusi specialaus leidimo vartoti šiuos vaistus jaunesniems nei šešerių metų vaikams. Kodėl? Todėl, kad dar per mažai tyrimų ir duomenų, kaip jie veikia augančius organizmus, besivystančią nervinę sistemą.

Užtat tikrai žinoma štai kas: stimuliuojantys vaistai (naudojami nuolat kelerius metus) gali sąlygoti augimo sulėtėjimą. Psichotropiniai vaistai siejami su sparčiu svorio prieaugiu, medžiagų apykaitos bei endokrininės sistemos sutrikimais. Bet net ir nepaisant visų šalutinių poveikių, amerikiečiai gydytojai gina vaistus, ypač sunkiais atvejais. Tiesiog vaikus, vartojančius šiuos vaistus, reikia nuolat ir atidžiai stebėti.

 

Kas baisiau – šalutinis poveikis ar...?

Tėvams, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apvertė problematiški vaikai, vaistai atrodo siųsti iš dangaus. Štai ką pasakoja Daysono mama: „Mano sūnus buvo it tiksinti bomba – radęs atsuktuvą galėjo žaibiškai pramušti skylę monitoriuje, o kita akimirką jau nuskandinti meškiuką klozete ir, žinoma, užkimšti kanalizaciją...“ „Tokie vaikai, kaip maniškis, be vaistų galėtų ir mirti,“ – tikina Maddoxo, kuriam vos trejų buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas, mama. Tuomet jis miegodavo ne ilgiau kaip po porą valandų kaskart, jo isterijos trukdavo po 8 valandas, o darželyje kandžiojo kitus vaikus. Kartą Maddoxas patyrė haliucinacijas, kurių metu iššoko pro langą (gerai, kad pirmo aukšto), o tai jam dar prilipdė ir šizofreniją. Šiandien septynerių Maddoxo gyvenimą kontroliuoja 5 rūšių vaistai, ir tik jų dėka, pasak mamos, jis geba toleruoti namie atsiradusį naujagimį bei 15 minučių išbūti parduotuvėje neištaisęs scenos – kas šeimai atrodo didžiulis progresas.

Tad nors ir svarstome šalutinio poveikio pasekmes, turime pagalvoti ir apie pasekmes, jei tokių vaikų negydytume išvis. Jei vaikas nesugeba mokytis normalioje mokykloje, o vaistai jam gali padėti, reikia apsvarstyti ir tokią galimybę.

Su tuo sutinka ir vaikų neurologė A. Januškevičienė: „Kai vaiko elgesys tikrai trukdo ir yra socialiai nepriimtinas (ar kartais net pavojingas aplinkiniams), gydymas vaistais, kad ir kokie jie mums atrodytų nepatrauklūs, yra reikalingas“.

 

Tačiau...

2010 metais New York Times buvo aprašytas atvejis, kai gydytojas skyrė psichotropinių vaistų pusantrų metų berniukui Kailui, siekiant kontroliuoti jo iki tol nevaldomą elgesį. Straipsnyje dokumentiškai išdėstyta berniuko tėvų kelionė nuo gydytojo prie gydytojo, nuo diagnozės prie diagnozės, kol, sulaukęs trejų jis jau gėrė ir antipsichotinius, ir antidepresantus, dviejų rūšių migdomuosius, ir vaistus nuo hiperaktyvumo bei dėmesio sutrikimo sindromo. Tik sulaukęs septynerių, Kailas atjunkytas (ir šis žodis čia tinka) nuo vaistų, išskyrus vieną – nuo ADHD.

Daktaras Glysonas, paskutinis gydęs Kailą, tiksliau, “nuėmęs” beveik visus jam skirtus vaistus, tvirtina, jog nebuvo jokios priežasties duoti antipsichozinius vaistus berniukui. Ir apskritai – jokiam dvejų metų amžiaus vaikui.

Kita vertus, pagalbos tėvams juk reikėjo? „Vien jau tas faktas, kad tėvai kreipiasi į gydytojus, reiškia, kad jiems reikia pagalbos, - sako A. Januškevičienė. - Kitas dalykas – ar nepageidaujamas vaiko elgesys tikrai yra patologija? Ir ar reikia “gydyti” vaiką, kuris, būdamas dvejų, yra užsispyręs, neklauso ir prieštarauja? Įsigilinus į vaiko raidos etapus, pasirodytų, kad tai yra normalu… Bet kai kuriems tėvams tą sunku priimti. Jie skundžiasi: Duktė nė minutės nepasėdi ramiai, tempia mums žaislus ir reikalauja žaisti, neša knygutes, prašo skaityti, ji nuolat reikalauja dėmesio, mes su žmona net televizoriaus ramiai negalime pažiūrėti!“

 

Ašaros gali reikšti depresiją arba tiesiog tai, kad jums... treji

Akivaizdu, jog tam tikrais amžiaus tarpsniais diagnozės nustatymo kriterijai turi skirtis. Pripažinkime, kartais beprotiškai gali atrodyti ir elementari scena parduotuvėje, ir be priežasties užvažiavimas broliui kastuvėliu, ašarų upės dėl pamestos pirštinytės. Taip yra todėl, kad smegenų dalis, atsakinga už emocijas, vis dar formuojasi ir bręsta. Taigi daugelis simptomų, kurie būtų nenormalūs suaugusiems, vaikams gali būti tipiški. Tad ašaros gali reikšti depresiją arba tiesiog tai, kad jums – treji… Kartais net ir specialistams labai sunku nustatyti, kur baigiasi normalus ikimokyklinuko elgesys ir prasideda diagnozės reikalinga būklė.

Kai kurie vaikai taip dažnai nenustygsta vietoje, būna tokios nepastovios nuotaikos ar tiek baugštūs, jog jiems “teisėtai” galima diagnozuoti ADHD, depresiją ar nerimo sutrikimus. Tačiau mokslininkai vis dar dėlioja, kuo ir kaip skiriasi simptomai, pasireiškiantys mažyliams ir vyresniems vaikams ar suaugusiems. Pvz., depresuojantys ikimokyklinukai paprastai apie savižudybę nekalba, tačiau žaisdami jie gali domėtis liguistais dalykais. Bipolinio afektinio sutrikimo, kuris pasireiškia ilgais energijos protrūkiais, lydimais ilgų depresijos periodų, diagnozavimas dar kontroversiškesnis.

Norint išgirsti tikrą diagnozę, tėvams reiktų kreiptis į teisingus specialistus – tai yra VAIKŲ neurologą, psichiatrą ar psichologą. Jis turėtų stebėti vaiką daug valandų, ypač tai, kaip jis bendrauja su tėvais, surinkti pilną istoriją, įskaitant ir nors vieno pašalinio asmens pastebėjimus, pavz., darželio auklėtojos. Tačiau JAV trūksta specialistų, eilėje tenka laukti porą mėnesių, o konsultacija gali tetrukti dešimt minučių...

 

Psichoterapija labai brangi

Jei kvalifikuotas specialistas nustato vaikui psichinę diagnozę, jo tėvai susiduria su nelengva dilema - psichoterapija ar vaistai. Nors dauguma gydytojų rekomenduoja pirmąjį variantą išmėginti prieš vaistus, vis dėlto šis necheminis gydymo būdas JAV pasirenkamas retai. Deja, vieną ar kelis kartus per savaitę apsilankyti užsiėmimuose yra sunkiau, nei pasiimti receptą ir kas mėnesį pasirodyti gydytojui. Psichoterapija, šeimos terapija, elgesio korekcija ir pan. yra gana efektyvūs būdai padėti, bet reikalauja daug šeimos pastangų, laiko ir kantrybės. Su vaistais juk viskas paprasčiau: duodi tabletę ir ramu…

Be to, psichoterapija ir gerokai brangesnė už vaistus. Lietuvoje taip pat. Tačiau mūsiškė sistema vis dėlto sudaro sąlygas gauti gydymą nemokamai, o užsienyje tai daugiau priklauso nuo turimo sveikatos draudimo rūšies.

Beveik visi specialistai sutinka, kad išvargusioms šeimoms vaistai neturėtų būti pirmoji greitoji išeitis. Jei ikimokyklinukui skiriami stiprūs psichotropiniai vaistai, tėvai, prieš sutikdami, turėtų išsistudijuoti galimus šalutinius poveikius. Jei jie nepasitiki gydytojo sprendimu, vertėtų išklausyti ir kitos nuomonės. Svarbiausia nepamiršti, jog tėvai savo vaiką pažįsta geriausiai. Taip pat žinoti, jog vaistų paskyrimas – tai ne šuolis nuo uolos. Kursą visuomet galima pakeisti.

 

 

„SXC“ nuotr.