Grįžti į blogą
sausio 30

Nebijokite su vaiku pasidalinti skausmu.

Šis straipsnis buvo spausdintas Dialoge. Dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais.

Ne ginklai čia lemia

Nors jau praėjo nemažai laiko, tik dabar galiu rašyti apie Njutaune (JAV) įvykusią tragediją, kai vaikinas, įsiveržęs į mokyklą, nušovė 20 vaikų ir 6 suaugusiuosius.

Dauguma rašiusiųjų šia tema kalbėjo apie ginklus JAV. Mano nuomone, ta diskusija yra apie nieką. Anglijoje (1987 m.), Kanadoje (1989 m.), Australijoje (1996 m.), Škotijoje (1996 m. iššaudyta 16 vaikų ir jų mokytoja), Vokietijoje (2002 m. nušauti du vaikai ir 13 mokytojų), Suomijoje (2007 m. nušauti 8 moksleiviai, 2008 m. nušauta 10 žmonių), Indijoje (2008 m.), Azerbaidžane (2009 m.), Norvegijoje (2011 m. nužudyti 68 žmonės!) griežti ginklų kontrolės įstatymai nesutrukdė iššaudyti nekaltų žmonių. Neabejoju, kad į šį sąrašą įtraukiau ne visus atvejus, tad, akivaizdu, jog apimti pykčio ir vedami kažkokios beprotystės šaudo ne tik amerikiečiai ir ne tik JAV.

Esmė: ką reikia daryti, kad mūsų vaikai, išgirdę apie tokius įvykius, jaustųsi saugūs? Nes – juk visi tai suprantame – nevilksime vaikams neperšaunamų liemenių. Be to, kai kurie iš nužudytų vaikų buvo suvarpyti keliolikos kulkų - jokia liemenė jiems nebūtų padėjusi. Ir namuose juk vaiko nelaikysi paslėpto po neperšaunamu stiklu. Turi išleisti jį į darželį, į mokyklą, į gatvę. Ir be galo be krašto nori, kad vaikas ten jaustųsi saugus ir gyventų normalų gyvenimą.

Bijoti baisų dalykų - normalu

Psichiatro G.Saxe‘o ir kitų šios srities ekspertų nuomone, net ir su mažais vaikais svarbu apie įvykius kalbėti. Svarbiausia – kalbėti apie jausmus, nuoširdžiai atsakyti į vaikų klausimus. Pradėti pokalbį galite paklausdami, ką vaikas girdėjo ir ar turi klausimų.

Mūsų Morta paklausė: „Kodėl jis taip padarė?“ Aš atsakiau: „Nežinau.“ Nes aš iš tiesų nežinau.

D.Schonfeldas, Mokyklų krizių centro direktorius (JAV), tvirtina, jog negalima vaikams sakyti, kad jie turi nebijoti įvykių, kurie yra baisūs, – tai būtų nesąžininga. Normalu bijoti to, kas yra baisu. Kita vertus, - psichiatras dr. L.Krausas rekomenduoja, - derėtų užtikrinti vaikus, jog jie yra saugūs ir jog tėvai bei pedagogai darys viską, kad jie tokie būtų. Vaikai turi gyventi normalų gyvenimą, o išgyvenę siaubą – kuo greičiau į tokį gyvenimą grįžti.

Gali būti, kad kai kurie vaikai užduos vis tuos pačius klausimus. Nesakykite, kad jau viską tris (ar trisdešimt) kartų pasakojote – taip vaikas siekia užsitikrinti, kad tikrai viskas gerai. Tad dar kartą pakartokite, jog jis yra saugus, jog jūs rūpinsitės, kad jis būtų saugus. Kiekvienas vaikas turi jausti, kad jo klausimai ir rūpesčiai suaugusiajam (tėvams ir pedagogams) yra svarbūs.

Tik nepersistenkite – vaikams (ypač pradinukams ir ikimokyklinukams) nereikia nei žiūrėti reportažų, nei skaityti straipsnių šia tema, nei mokytis, ką daryti tokiu atveju.

Žinoti, ką daryti, jei kyla pavojus, vaikai turi visada. Prisimenu, Kalifornijos darželiuose ir mokyklose visi vaikai žino, kaip elgtis, jei prasideda žemės drebėjimas, jei užsidega drabužiai, jei įvyksta nelaimė. Šią taisyklę turime ir „Vaikystės sode“ – kiekvienais metais viena tema yra saugumo. Jeigu kasmet kartojama, ką reikia daryti nelaimės atveju, didelė tikimybė, kad vaikas, susidūręs su ja, pasielgs tinkamai. Tačiau nelaimei jau nutikus mokyti apie tai, kaip derėtų elgtis, yra netinkamas metas, nes vaikas ir taip išgyvena stresą bei nesaugumo jausmą.

Pamoka visam gyvenimui

Pedagogai didelių nelaimių akivaizdoje vaidina ypač svarbų vaidmenį.

Ar jie pripažįsta, kas įvyko? Ar jie pripažįsta, kad vaikai gali turėti įvairių jausmų?

Mes taip dažnai vaikams neleidžiame jausti. Sakome: „susiimk“, „čia nieko baisaus“, „viskas bus gerai“. Net paprasčiausias „na, vaikai, jau turime baigti pokalbį šia tema, juk dabar matematikos pamoka“, mano manymu, tokiu atveju rodo neprofesionalumą.

Kai kurios mokyklos išsikviečia psichologą apie tai pakalbėti. Bet juk tas psichologas nepažįsta vaikų, neįsivaizduoja, ką jie (ir kiekvienas jų atskirai) gali jausti, o vaikas nepažįstamam žmogui tuo labiau iškart neatsivers. Tokio įvykio akivaizdoje su vaikais turi kalbėti tas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki.

Tad padėkite tuos matematikos vadovėlius į šoną ir pasikalbėkite su vaikais. Nuoširdžiai. Tiek, kiek reikia. Jie šią pamoką prisimins galbūt visą gyvenimą.

Taip pat nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena bendruomenėje, ir bendruomenės parama, palaikymas ir vienybė mums yra itin svarbi. Tyrimai rodo, kad po tokių įvykių vaikai geriausios pagalbos sulaukia... iš kitų vaikų. Mums reikia tiesiog būti šalia, išklausyti, įsiklausyti ir pasakyti, jog mes darome viską, kad vaikai būtų saugūs. Geriausia, ką mes galime pasiūlyti, yra saugi vieta, kur kiekvienas vaikas gali liūdėti ir iškalbėti savo liūdesį.

Nebijokite vaikams parodyti ir pasakyti, kad ir jums liūdna. Būkite atviri (tik jokiu būdu ne verskite juos užduoti) klausimams, atsakykite vaikams paprasta, jiems pagal amžių suprantama kalba.

Gebėjimas, ne mažiau svarbus nei skaitymo ar rašymo

Kodėl vaikai labiausiai jaudinasi dėl savęs? Todėl, kad maži vaikai yra egocentriški. Jiems rūpi, ar tokia nelaimė negali atsitikti ir jiems. Todėl kantriai išaiškinkite, kad nelaimės (gaisras, smurtas ir pan.) šiais laikais tikrai nėra dažnas reiškinys, be to, tėvai ir pedagogai daro viską, kad vaikus apsaugotų.

Kodėl svarbu kuo greičiau grįžti į įprastą dienos ritmą? Todėl, kad vaikui rutina suteikia saugumo jausmą. Be to, savo elgesiu parodysite, kad iš visų duobių yra įmanoma išlipti. Tačiau – net ir grįžus į įprastą ritmą – klausimai vis dar gali kilti. Jeigu mirė klasiokas(-ė), nebijokite jo(s) prisiminti, kalbėti apie tai, ką drauge darydavote – vaikui sveika žinoti, kad miręs žmogus yra gyvas mūsų prisiminimuose.

Pabaigai noriu pasakyti pedagogams ir tėvams, kad darželis ir mokykla – nepaisant gruodžio mėnesio įvykių – yra viena saugiausių vietų. Ir priminti, kad pedagogas yra pavyzdys ir būtent į jį / ją žiūrėdamas vaikas mokosi efektyviai spręsti problemas ir įvardinti emocijas. Nė akimirkai nepamirškite, kad šis gebėjimas yra toks pat svarbus kaip gebėjimas skaityti, rašyti, skaičiuoti, todėl jam verta skirti tiek, kiek reikia, laiko. Ypač tada, kai vaikams skauda.