Grįžti į blogą
balandžio 03

Princesių manija ir šis tas apie Barbes

 

Kai kurių iš mūsų namuose gyvena ne mergaitės, o penkiametės princesės. Mums neramu, kad mažųjų mėgstamiausias užsiėmimas – puoštis ir gražintis, kad jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be lūpų blizgio ir nagų lako bei yra išprotėjusi dėl rožinės spalvos. Galbūt šiandien kuri nors ruošiasi į dar vieną gimtadienį princesių tema – jau trečiąjį nuo Naujųjų... Kas iš tų šiuolaikinių mergaičių išaugs – tuščiagarbės misės?

Maždaug tada, kai mūsų mažylės ima lankyti darželį, jos gali staiga virsti princesėmis. Ir virtusios neišlįsti iš jų kailio dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Jei prieš tai jūsų dukrą domino kubeliai, traukinukai ir kiti įvairūs dalykai, nuo tos akimirkos viskas, kas nėra princesiška, gali drąsiai lėkti sau į šiukšlių dėžę. O gal jūs buvote ta nėštukė, kuriai gydytojas ultragarso metu sušuko: "Sveikinu! Jūs turėsite mažą princesę!" Chmm, mergaičių tarsi nebėra vietoj jų mes šiandien auginame princeses. Netgi dantistas pakviečia dukras sėstis į "princesės sostą", kad galėtų apžiūrėti dantis. Jei kokiai kandesnei mamai išsprūsta: "Varge, gal jūs dar ir princesės grąžtą turit?", ji gali būti nudelbta žvilgsniu it Piktoji Pamotė.

 

Kaip viskas pasikeitė...

Taigi, kaip tas princesizmas paveiks mažų mergaičių vystymąsi? Ar lakuoti nagučiai nieko nereiškia, ar tai jau pirmas žingsnis hiperseksualumo link? Turbūt daugelis mūsų neprisimena, kad pačios vaikystėje būtume tokiais kiekiais vartojusios rausvą spalvą. Arba turėjusios lėlę su, atsiprašau, papais. Normalu, kad ši naujoji mergaitiška kultūra daugeliui mūsų kartos mamų yra visiškai svetima ir kartu bauginanti – juk reiškinys akivaizdžiai galingas ir užkrečiantis.

Reikia neišleisti iš galvos ir to fakto, kad lūkesčiai mergaitėms per dvidešimt metų pasikeitė. Ne tai, kad iš esmės, tačiau jie išties tapo komplikuotesni. Viena vertus, mergaitės siekia ir pasiekia gerokai daugiau nei kadaise. Joms puikiai sekasi mokykloje, jų daugiau įstoja į aukštąsias mokyklas. Nuoširdžiai ir pagrįstai tikimasi, kad mergaitės gali pranokti ir pranoks berniukus. Tačiau tuo pat metu jos jaučia spaudimą vertinti save pagal tai, kaip atrodo. Pasak tyrimų, toks spaudimas smarkiai suintensyvėjo nuo mūsų laikų.

Todėl sudėtinga tokio progreso šešėlyje auginti dukrą ir mėginti suvokti, ar visi tie rausvumai ir blizgučiai – tai labai blogai ar tik pusė velnio? Ar leisti, ar neleisti tokiam mažam vaikui apsikarstyti karoliukais ir auskariukais? Kur tai veda? Kokį poveikį princesių kultūra įspaus mažų mergyčių sąmonėje – juk jos iš to mokosi, kokioms joms būti. Ar žaidimas Pelenėmis ir Snieguolėmis apsaugos jas nuo ankstyvo seksualinio gyvenimo ar kaip tik pastūmės ton pusėn? Ar dažnas spoksojimas į veidrodį nepavers jų narcizėmis?

 

Atsipalaiduoti ar ne?

Galima pamėginti įžvelgti princesių manijoje ir progresą ženklą, jog silpnybė rausvai spalvai neatima iš mergaičių stiprybės ir ambicijų. Galbūt atėjo laikai, kai galima turėti viską – būti ir feministei, ir moteriškai; ir gražiai, ir stipriai; pelnyti ir nepriklausomybę, ir vyrų pritarimą. Gal reikia atsipalaiduoti ir taip labai nesigilinti į tuos blizgučius? Juk, perfrazavus Froidą, kartais princesė tėra princesė.

Be to, galima logiškai išmąstyti, kad princesiavimas – tik praeinanti fazė. Juk nė viena nepasiims savo princesės apsiaustėlio išvykdama studijuoti į kitą miestą - išaugs. Tad kam sukti galvą?

Tačiau troškimas tapti princese – tai galbūt pirmasis jūsų vaiko bandymas įsilieti į "meinstrymą", masių kultūrą. Pirmasis pasidavimas įtakai, ateinančiai ne iš šeimos. Ir koks gi pirmas dalykas, kurį toji kultūra įdiegia mūsų mažei? Ne tai, kad ji sumani, stipri, kūrybinga ir smagi. Ne! Ji sužino, kad kiekviena mergaitė trokšta – ar bent jau turėtų trokšti – būti visų princesiškiausia.

Vietoj to, kad akcentuotų mergaičių šaunumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą valdyti situaciją, ši kultūra ir iš to gimusi komercijos kryptis skatina perdėtą mergaičių domėjimąsi savimi ir ypač savo išore. Kitaip tariant, mergaitė mokoma jaustis pasaulio bamba, o ne pasaulio piliete, galinčia kurti grožį ir gėrį aplink save.

 

Kodėl jai reikia pūsto sijono

Maždaug trejų vaikai ima suvokti save kaip berniuką ar mergaitę ir imasi tyrinėti lytiškumo sąvoką visais įmanomais įrankiais, kuriuos aplinka jiems suteikia. "Princesiavimas" – tai vienas iš būdų rasti ir įtvirtinti savo moteriškumą. Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, maži vaikai dar nesuvokia, kad lytis yra, kaip čia pasakius, "fiksuota" ir ji nesikeis. Dukrai gali atrodyti, kad štai ji miegoti nueis kaip mergaitė, o prabus gal jau berniukas. Todėl mažyles gali imti traukti rausvi ir blizgantys princesių apdarai, nes taip jos tarsi pasitvirtina sau, jog tikrai yra mergaitės.

Tačiau princesių bumas taip pat skiepija mergaitėms mintį, jog kaip atrodai – tas ir esi. Daugybė tėvų visai neakcentuoja pasakų ir istorijų, iš kurių tos princesės kilusios – dažnai todėl, kad netrokšta, jog jų dukros įsijaustų į bejėgių plaštakių vaidmenį ir turėtų vienintelį tikslą – susimedžioti vyrą.

Gera žinia ta, jog ne visos tos pasakos tokios jau prastos. Yra pakankamai pasakų, kuriose princesės yra išmintingos, išradingos, kilnios ir kuklios būtybės, prireikus gebančios pademonstruoti vidinę stiprybę. Deja, visa tai nubraukus, telieka blizgesys... Tad skaitykite mergaitėms pasakas!

 

Tai ką gi daryti?

Nėra jokio reikalo drausti žaisti princesę, ypač jei jūsų dukrą jau paveikė šie magiški kerai. Vaikai dievina fantazuoti, jog jie – karaliai. Tiesiog reikia pasirūpinti, kad jiems būtų prieinama ir daugiau knygų, žaidimų, temų, į kurias jie taip pat galėtų visa širdimi pasinerti.

Privalu įsisąmoninti, kur tas "princesiavimas" gali nuvesti: noro turėti lūpų blizgį ketverių ir rengtis aptemptais rūbais penkerių. Mums, tėvams, iššūkis štai koks – kad princesė nevirstų stereotipine "fifa" (lietuviškai – tuštute...), o atrastų savyje kur kas didesnių ir linksmesnių dalykų.

 

Kaip pasukti karūną į kitą pusę

  1. Pasakokite pasakas apie Pelenę ir panašias į ją. Pasaulyje paplitę tūkstančiai pasakų versijų, kuriose dominuoja stiprios, išdidžios ir darbo nebijančios merginos. Kas gi, jei ne drąsi ir nuoširdi dukrelė ryžtasi pavojams, kad tesėtų kadaise tėvo duotą pažadą už raudoną gėlelę? O ar ne nuoširdi ir tikromis vertybėmis galinti pasigirti mergina gali pamilti geros širdies pabaisą, kurį jos meilė pavers princu?

  2. Neribokite mergaitiškais laikomų daiktų – plėskite asortimeną. Nieko tokio, jei vaikas myli savo Barbę. Tiesiog duokite dukrai idėjų ir medžiagų, kaip savo lėlėms pastatyti tvirtovę, kubelių pilį. Nieko baisaus, jei statydama bus su tiara…

  3. Suteikite dukrai galimybę rinktis. Vietoj kategoriškų draudimų geriau nuspręskite, ką dar galite pakęsti (būkite karališkai išmintingi). Leiskite dukrai rinktis iš to, kas jums priimtina. Pavyzdžiui, galbūt lakuoti nagai jums atrodo dar ne tokia baisybė, kaip dažytos akys.

 

Neleiskime praryti savo dukrų

(Ne)lavina vaizduotės. Pegė Orenštein knygoje "Pelenė prarijo mano dukrą" sveikai ir išmintingai "preparuoja" princesių ir rausvosios invazijos fenomeną. Ji pakalbino vieną iš "Disnėjaus" animacijos studijos vadovų, kūrusį "Disnėjaus princesių" koncepciją. Pasak jo, princesės vysto mergaičių vaizduotę. Tačiau tyrimai rodo kitką – per piešimo užsiėmimus berniukai gali vaizduoti save bet kokiame kailyje. Jie gali sakyti: „Šitas vabzdys (debesis, automobilis ar dešrainis) – tai aš!“ O štai mergaitės beveik visos virsta uniformuotomis princesėmis, fėjomis ar balerinomis…

Prekybininkams – sava vaga, tėvams – sava. Kas kaltas dėl šios iki koktumo rausvos invazijos? Ar prekybininkai, kurie gamina vis daugiau patologiškai saldžių, nudailintų "štampuočių" ir akį rėžiančiai seksualių lėlių? O gal tėvai (tetos, močiutės), kurie tuos žaislus perka? Verta žinoti, kad mokslininkai nustatė, jog žaislų pasirinkimas yra paveldimas, kitaip tariant, įgimtas, o ne įgytas. Pasirodo, netgi beždžionės patelės mieliau renkasi lėles nei mašinytes. Tačiau tie patys mokslininkai teigia, jog mergaites ir berniukus skatinant žaisti kartu plečiasi jų interesų sritis ir gebėjimai. Išvada: nors žaislų gamintojams ir naudinga kurti žaislus, skirtus būtent mergaitėms ar berniukams, tėvų užduotis – žiūrėti, kad tų žaislų būtų visokių, ir organizuoti "mišriai" kompanijai skirtus žaidimus.

Graži, vadinasi – laimiga? Knygoje cituojamas JAV atliktas tyrimas, nustatęs, jog nuo 2000 iki 2006 metų mergaičių susirūpinimas savo išore ir svoriu smarkiai išaugo, dėl to jos patyrė daugiau streso ir įtampos, užfiksuota daugiau depresijos atvejų, tarp paauglių padaugėjo savižudybių. Tokia statistika patvirtina tėvų intuityvų pojūtį, kad seksualios Bratz lėlės turi žudantį poveikį – švelniau tariant, jos lėtai ėda vaikų sąmonę. Psichologai tvirtina, kad kultūrose, kur seksualus elgesys tampa norma, mergaitės nutolsta nuo savo kūno ir troškimų. Jos ima sieti savo išvaizdą su tuo, kaip jos jaučiasi. O juk jei plaukučiai gražiai garbanoti, dar nereiškia, kad tavo kūnas šiandien dainuoja gyvenimą. Deja, tu neišmokai girdėti nei jo, nei savo nuotaikų... Taip depresija tyko ne už kalnų, o už kampo.

 

O jei taip... pro pirštus?

Tėvus kartais vilioja pažvelgti į tą "princesiavimą" pro pirštus. Juk ir taip yra tiek daug su auklėjimu susijusių rūpesčių. O mūsų energija, pripažinkime, su kiekvienu vaiku vis mąžta, o štai tolerancijos ribos vis plečiasi… Tad jei gimtadienis "Spa" tema suteiks mūsų šešiametei laimės, kodėl gi ne. Juk mergaitės yra mergaitės, ar ne?

Tačiau kaip tik dėl to turime skirti daugiau dėmesio tam, kas vyksta jų gyvenimuose. Pasak Amerikos psichologų asociacijos, komercializuota šių laikų mergaitiška kultūra akcentuoja išorinį grožį ir seksualumą, o tai reiškia, kad jos lengviau gali įpulti į labiausiai tėvus gąsdinančias duobes: depresiją, valgymo sutrikimus, iškreiptą kūno suvokimą, rizikingą seksualinį elgesį. Remiantis ne vienais tyrimais, vis daugiau merginų sprendžia apie savo kūną pagal tai, kaip jis atrodo kitiems. Ir net du trečdaliai nėra juo patenkintos, jaučia gėdą ir nerimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip tai veikia pasitikėjimą savimi. Ir, pasirodo, ne tik fizinėje, bet ir akademinėje plotmėje.

Nesuteikia ši naujoji seksualumo banga ir daugiau laimės seksualiniame gyvenime užaugus. Pasak JAV profesorės Deboros Tolman, kuri tyrinėja paauglių merginų troškimus: "Į klausimus apie susijaudinimą, apie tai, ką jaučia jų kūnas, jos atsako apibūdindamos, kaip, jų nuomone, jos tuo metu atrodo. Tenka priminti, kad gražiai atrodyti – nėra jausmas."

Taigi sudėtinga eiti ir vesti dukrą už rankos slidžiu keliu, kuris dažnai skatina painioti asmenybę su įviazdžiu, saviraišką su išvaizda, moteriškumą su vaidyba, malonumą su malonumo teikimu, seksualumą su seksualizacija.

 

Dar šis tas, ką vertėtų žinoti apie Barbę

Visų pirma, tiesiog įdomu žinoti faktą, jog Barbės pirmtakė Lilli buvo žaisliukas suaugusiems vyrams, sukurtas pagal pokarinių komiksų personažą bulvariniame vokiečių laikraštyje. Šita Lilli dievino du dalykus – seksą ir pinigus bei nieko daugiau neveikė, kaip tik kaitaliojo turtingus meilužius. Savaime suprantama, ją pardavinėjo ne žaislų parduotuvėse, bet baruose ir tabako kioskuose. Ją buvo madinga dovanoti, na, kaip čia pasakius, kaip juokingą dovanėlę su „mintimi“.

Vėliau iš vokiečių lėlės gamybos teises perpirko amerikiečiai „Mattel“, kuri ėmėsi švarinti jos biografiją, kad ji atrodytų nepriekaištinga. Mat vis dėlto buvo nuspręsta orientuoti šią pupytę į vaikus. Nepaisant dedamų grandiozinių pastangų, naujoji Barbė kelią į vaikų ir tėvų širdis skynėsi labai sunkiai. Bijodami, kad suaugusios merginos figūra gali atbaidyti tėvus, kai kurie pardavėjai net atsisakė ja prekiauti. Motinos baiminosi, jog itin moteriškų formų lėlės nėra tinkami žaislai mergaitėms. Tuomet rinkodaros specialistai patarė reklamuoti lėlę kaip priemonę mokyti mergaites moteriškumo ir išvaizdos subtilybių, tarsi tarpininkę tarp mamos ir dukters. Tuometinėse reklamose skambėjo: „Ji mokysis iš tavęs, bet Barbė jums padės. Stebėk, kaip duktė rengia lėlę drabužėliais, modeliuoja jos plaukus, kartu svajokite apie ateitį...“.

Nors lėlė galiausiai išpopuliarėjo, psichologai rimtai susirūpino, kad Barbė ugdo mergaičių elgesio stereotipą, kuris daro žalą tiek visuomenei apskritai, tiek atskirai asmenybei. Keičiasi mergaičių psichologija – jos įgyja vaikams nebūdingo manieringumo, šaltumo ir ankstyvo seksualumo. Rengdamos Barbę, mergaitės beveik formuoja savo gyvenimišką credo – būti aikštinga lėle kažkieno rankose.

Jei Barbė taptų gyva

Barbei dažniausiai prikaišiojama dėl figūros: esą ji taip neatitinka sveikos moters kūno anatomijos, kad lėlėmis besižavinčios ir į jas norinčios būti panašios moterys rizikuoja susirgti anoreksija. Patys didžiausi kritikai nepasivargino suskaičiuoti, kad jeigu moteris norėtų tokio kūno kaip Barbės, ji turėtų būti 2 m 14 cm ūgio, sverti 52–55 kg, o krūtinės, liemens ir klubų apimtis atitinkamai siekti 95–120 cm, 45–57 cm ir 75–90 cm. Įstabaus biusto savininkė turėtų avėti 33 dydžio batus. Šių, turbūt, jai tektų ieškoti vaikų skyriuje. Jos pilve tilptų tik pusė kepenų ir vos keliolika centimetrų žarnų, tad susilaukti mažylio jai tikrai būtų neįmanoma. Be to, tokiai moteriai trūktų 17–22 proc. kūno masės, reikiamos normaliai vaisingumo funkcijai palaikyti. Plonas ir ilgas kaklas nenulaikytų galvos, o rankos būtų tik perpus trumpesnės už kojas (normalios moters rankos sudaro 80 proc. kojų ilgio). Taip atrodanti dama vaikščioti galėtų tik keturiomis, nes dėl itin mažų pėdų ir griozdiškos krūtinės vos pabandžiusi atsistoti virstų veidu į žemę.


Prof. Janina Tutkuvienė yra rašiusi, jog „antropologinėje literatūroje teigiama, kad lėlės Barbės figūrą populiacijoje galėtų turėti viena iš 150 tūkst. moterų. Tad ši neseniai 50 metų atšventusi lėlytė, pasiūlyta žaisti mažoms mergaitėms ir taip formuoti jų požiūrį į neva gražų kūną, buvo sukonstruota iš ypač retos moters kūno požymių kombinacijos.“

Vis dėlto kadaise kaltinta tuo, jog jos dėka mergaitės įsitaiso valgymo sutrikimų ir nevertina mokslo, Barbė, reikia pripažinti, evoliucionavo. Papilnėjo ne tik jos liemuo, bet galbūt ir smegenys, nes kuo ji tik nedirbo – buvo ir sesele, ir veterinarijos gydytoja, ir net astronaute. Reikia įvertinti jos 50 metų trunkantį ryšį su Kenu (išskyrus trumpalaikius pykčius...), o 2012-aisiais ji net buvo nusiskutusi savo puošniuosius plaukus, solidarizuodamasi su vėžiu sergančiais vaikais. Galiausiai atėjo diena, kai galime ją išvysti štai tokią:


Garsioji blondinė be makiažo, strazdanota, spuoguota, patinusiais paakiais, ataugusiomis plaukų šaknimis ir kabėmis... Tai – tikriausiai natūraliausia jos išvaizda, labiausiai primenanti realų žmogų (bent jau iš ryto). Ir ką? Ar žinote, jog toks įvaizdis tautai visiškai nepatiko ir atgarsis buvo labai negatyvus? Nuotraukai pasirodžius internete, komentatoriai rašė: „Akivaizdžiai serganti lėlė? Ar jai pagirios, ar inkstų problemos? Koks vaikas galėtų jos norėti?“ Tad ar gali Barbė kada nors laimėti? O gal žmogiškai natūrai būdinga susikurti stabus ir paskui juos versti?...


Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Remtasi P.Orenstein knyga "Pelenė prarijo mano dukrą"

Nuotr. by Treasures and Tiaras Kids Parties, www.flickr.com