Grįžti į blogą
lapkričio 11

Sekmadienio maudynės ir skaitynės.

Šį sekmadienį vonioje išsitraukėme tris dalykus, kuriuos jau seniai norėjau išsitraukti: putas voniai, smagius vonios žaislus ir tikrai įdomią knygą (tikiuosi, ne aš viena esu šias knygas atradusi). Putas buvau gavusi dovanų dar Belgijoje (tikiuosi, kad jos nepaseno per dvejus metus...), bet vis neprisiruošdavau išbandyti.

O jūs ar naudojate putas vaikams vonioje? Mūsų panelės ne visada jų nori. Pavyzdžiui, buvo metas, kai Gertrūdai jos būdavo bjaurios - vis stengdavosi nusibraukti nuo kūno, jei aplipdavo. Šįvakar merginos paprašė, aš prisiminiau ir labai smagiai išsimaudė putų vonioje. Kvapas - nuostabus. Tačiau man kilo klausimas - ar tokios putos yra tinkamos vaikams?! Žinoma, kartkartėm tikrai nieko neatsitiks, bet įdomu iš principo.

Tuos žaislus gavome dovanų iš Jofielio, kai pirkome Bilibo žaislus Sodeliams (mūsų visi Sodeliai turi Bilibukus). Tiksliau, gavome vieną, o aš antrąjį nupirkau, nes norėjau abiems merginoms po vieną (kadangi vonioje žaidžia drauge, tai vienas ypatingas žaislas tikrai galėtų būti geras pretekstas kivirčui). Šis žaislas veikia labai įdomiai: jis yra kietas, vienoje "kamuolio" pusėje - viena skylutė, o kitoje - it dušo galvutė. Prisėmus vandens ir užkimšus vieną skylutę, vanduo nebėga, o atleidus - bėga. Merginoms labai patinka! Tik, žinoma, kadangi su juo daugiau kaip ir nieko nepadarysi, tai yra vienas tokių žaislų, kur pažaidi-pamiršti-vėl susidomi - vėl pamiršti. Bet vis vien vis susidomi. Be to, jis tikrai ilgaamžis. Aš bijojau, kad ten viduje užsiveis visokių gėrybių, bet ne, neužsiveisė :)

Galiausiai noriu aprašyti Aukso žuvų knygas. Pirmą kartą su p.Sigita susirašėme 2012 pavasarį, ir ji pasiūlė man padovanoti pirmąsias šios serijos knygas. Pirmąją perskaitėme apie partizanus. Skaitėme su Vilhelmu ir Morta. Morta dar ne viską suprato, o Vilhelmui labai patiko. Tai paskatino prisimintį ir mūsų susitikimą su partizanu. Šįvakar - kai mergaitėms pabodo žaisti vonioje - nusinešiau ir skaičiau joms apie karalių Mindaugą. Nors praėjo tik pusmetis, tačiau Morta jau viską suprato. Viena, ką galiu pasakyti, yra tai, kad šios knygos gali virsti fantastiškais edukaciniais projektais. Aš taip ir įsivaizdavau, kaip su vaikais įsivaizduojame esą archeologai, ieškantys Vorutos pilies. Kaip statome spektaklį apie tai, kaip Mindaugas tampa karaliumi, o po to yra nužudomas, nes pagrobė Mortos seserį. Uch, kiek minčių! Žodžiu, knygos - nepaprastai tinkamos kūrybingiems pradinių klasių pedagogams ir pradinukų tėveliams.

Kai perskaičiau knygą, klausiau mergaičių, kuriose valstybėse vis dar gyvena karaliai. Gertrūda prisiminė Daniją ir Švediją, o Morta - Angliją ir Belgiją. Pagalvojau, kad juk dar TIEK galėtumėme visko padaryti ir šia tema... Žodžiu, minčių - devynios galybės. O kur dar į klasę pakviestas archeologas ir/arba istorikas.

Manau, kad knygos yra nuostabus būdas vaikams susidraugauti su Lietuvos istorija. Beje, šios knygos - ir spalvinimo knygos, nes visas iliustracijas galima ir spalvinti. Kadangi man nepatinka spalvinimas iš esmės, tai nežinau, ar man tai patinka. Na, gal kokios kelionės metu mašinoje, kai į kelionę pasiimta knyga. Ir, manau, iliustracijos nėra labai tinkamos tokio amžiaus vaikams su kuriais jau galima skaityti knygas - jos per daug abstrakčios ir neišraiškingos. Teisybę pasakius, Mortai ir Gertrūdai įdomiau buvo mano skaitymo intonacijos, o aš turėjau gerokai pasistengti, kad išlaikyčiau jų dėmesį - ką paprastai daro geros iliustracijos. Taigi turiniui rašau 10, o iliustracijoms - 6. Bet ne dėl to, kad jos iš esmės prastos, o dėl to, kad netinkančios tam amžiaus tarpsniui, kuriam yra skirtos knygos, t.y. vaikams vėlyvojo ikimokyklinio ir ankstyvojo pradinio amžiaus.

Jei dar neturite - įsigykite. Tiesiog manau, kad kiekvienas augantis lietuvis turėtų tas knygas perskaityti privaloma tvarka.