Grįžti į blogą
vasario 10

Trapumas...

Per MS gimtadienį man į darbą paskambino AG ir paklausė, ar galiu kalbėti. Tą akimirką aš buvau vidury pokalbio, tad pasakiau, kad negaliu kalbėti, todėl būčiau dėkinga, jei jis greitai pasakytų, kas nutiko. Jis pasakė: "Mane partrenkė mašina". Viskas sustingo. Žodžiai kolegos lūpose. Telefonas mano rankoje. Širdis krūtinėje. Pajutau, kad vienintelis organas, kuris yra gyvas, yra akys, nes jose tuoj pat priplūdo ašarų. Teko greitai atsitokėti ir nusisukti į sieną. Susiimti. Kalbėti toliau.

Užbėgsiu šiek tiek istorijai už akių - viskas buvo ir baigėsi gerai. AG iš tiesų partrenkė, bet vairuotojas spėjo pasukti ir kliudė jį  šonu, Augustas nudaužė veidrodėlį ir buvo nublokštas į pusnį. Kadangi mašina važiavo nelabai greitai + žieminiai rūbai + pusnys, tai viskas baigėsi taip gerai, kad net sunku buvo tikėtis. Tiesa, išsigandęs Augustas peršoko mūsų tvorą (manau, kad suveikė adrenalinas, nes aš, pažiūrėjusi į mūsų tvorą, manau, kad per ją peršokti gali tik lengvaatletas) ir bandė šį įvykį mums papasakoti švelniau, nei buvo iš tiesų, bet viskas tuo ir baigėsi.

Kadangi buvo MS gimtadienis, tądien nelabai turėjome kada pasikalbėti apie tai, kas įvyko. Be to, Augustas ne tik vengė, bet ir kaskart užpykdavo, kai bandydavome pradėti pokalbį - vis sakė, kad jam viskas aišku, kad viską suprato ir pan. Akivaizdu, kad jautėsi ir šiek tiek kaltas. Kaip bebūtų, taip ir turėjo jaustis, nes ėjo per gatvę vis dar stovint autobusiukui ir išlindo visiškai netikėtai prieš vairuotoją ir savo, ir vairuotojo siaubui.

Atrodo, šimtą milijonų kartų sakyta, kad gatvė - ne juokas. Kad būtina apsižvalgyti. Kad einame per gatvę tik tada, kai viską matome. Beje, moteris, kuri buvo įvykio liudininkė, pypino pamačiusi, kad atvažiuoja mašina, o Augustas eina per gatvę - norėjo jį perspėti, tačiau jis nesuprato. Vakare ta moteris atvažiavo į mūsų namus - ji norėjo įsitikinti, kad Augustui viskas gerai. Tiesa, tada namuose buvo mano ir G tėvai, kurie nežinojo apie dienos įvykį, tad situacija buvo tragikomiška: ateina moteris, kuri ieško mašinos partrenkto berniuko, o čia šeimyna su balionais, tortais ir švenčianti (MS gimtadienį) bei neturinti nė žalio supratimo. Kaip atpasakojo mano mama, jie dar bandė ją įtikinti, kad visi vaikai namuose ir tikrai niekam nieko nenutiko, tačiau, moteriai paprašius pakviesti berniukus ir atpažinus Augustą, abejonių neliko. Mudu su G grįžome iš parduotuvės į gan įkaitusią atmosferą: ta moteris jau buvo išvažiavusi, tačiau visi giminaičiai karštai aptarinėjo dienos įvykį ir - susijaudinę dėl Augusto - mokė jį saugaus elgesio gatvėje taisyklių.

Be to, kad esu beprotiškai laiminga, jog viskas gerai baigėsi, džiaugiuosi ir tuo, kad Lietuvoje yra pilietiškų ir atsakingų žmonių. Mat liudininkė ne tik atėjo, bet ir buvo užsirašiusi visus mašinos duomenis. Kai Augustas peršoko tvorą, ji, sakė, prašė jo atverti vartus, nes bijojo, kad jis galėjo būti susižeidęs (o tvorą peršoko, nes buvo ištiktas šoko), nenuėjo iškart, vis jį šaukė. Tik Augustui neatidarius kurį laiką nuvažiavo, tačiau vakare atvažiavo patikrinti ir informuoti tėvų. Pilietiška, ar ne? Ji mano tėvams sakė, kad visą dieną negalėjo nieko daryti, nes rankos dreba prisiminus įvykį.

Kitą rytą į mūsų kiemą įsuko jaunas vaikinas, kuris, pasirodo, vairavo tą mašiną. Jis atvažiavo pasiteirauti apie Augusto savijautą ir nedrąsiai užklausė, ką mes darysime. Ką jau ten padarysi...be to, mūsų vaikinas pats išlėkė priešais atvažiuojantį automobilį. Pagalvojau, kad pagarba vairuotojui dėl to, kad sukaupė drąsą ir atvažiavo. Irgi pilietiška. Nėra taip blogai toje mūsų Lietuvoje, kaip kartais norima parodyti.

O aš...Aš sapnavau keletą košmarų: pirmą po kelių dienų, o antrą dar vėliau. Supratau, kad net neįsivaizduoju, ką jaučia žmogus, kuris praranda savo vaiką, nes aš, vien tik tikimybiškai priartėjus prie galimybės, pajutau atsiveriant juodą bedugnę. Po to įvykio vis pagaunu save, pavyzdžiui, paimant Augusto megztinį nuo grindų ir pagalvojant: kas būtų buvę, jeigu... Ir suprantu, kad būtų atsivėrę pragaro vartai.

Štai toks įvykis įsirėžė mums šią žiemą. Dabar Augustui vis pasakau: atsargiai eik per gatvę. Tikiu, kad jis ir be mano perspėjimo jau nelekia it patrakęs ir apsižvalgo.

Priminkite savo vaikams, kaip yra einama per gatvę.

Net ir tie, kurie mums atrodo be galo be krašto protingi...vis dėlto yra vaikai. Patrakę. Nutrūktgalviai. Bebaimiai. Sparnuoti. Manantys, kad jie bėga greičiau už gepardą ir mato geriau už erelį. Ir gerai, kad jie taip mano - tik šitaip mūsų pasaulis nesustodamas tobulėja; nes jaunosios kartos pranoksta prieš jas buvusias. Kita vertus, tas jaunatviškas polėkis yra ir be galo pavojingas. Mūsų, tėvų, uždavinys toks be galo sunkus...apsaugoti ir tuo pačiu neriboti. Kahlilis Džibranas rašė teisingai:

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.

Paleiskime. Strėles. Lėkti.

Prisimenu, rašiau jau tinklaraštyje, kad, susilaukęs vaikų, supranti, kad širdis niekada nebeplaks vien tavo kūne. Kiekvieną kartą, kai vaikui iškyla pavojus, pajunti, kaip ta širdis, atrodo, sustoja.

Kokie mes keisti sutvėrimai, kad - visa tai žinodami - vis vien vėl ir vėl ryžtamės turėti vaikų, išgyventi pragarišką baimę...ir, kaustomi tos baimės, juos paleidžiame ir palydime nueinančius su šypsena veide ir begaline meile akyse nors mintyse laikome juos geležiniškai suspaudę glėbyje ir nenorintys paleisti.