Grįžti į blogą
birželio 05

Užsisvečiavę draugai

Kad namuose nuolat netiltų vaikiškas šurmulys, nebūtina būti daugiavaikiams. Tik vieniems jis patinka, o kiti, deja, jo mielai išvengtų...

 

Tapau nemokama aukle
„Daug laiko augindama dukrą praleidžiu sodyboje. Čia viskas puiku, išskyrus mažytę problemėlę... Vieną dieną užsuko vyresnė kaimynų mergaitė pažaisti. Kitą dieną vėl. Iš pradžių pabūdavo po dvi tris valandas, vėliau laikas ėmė ilgėti ir pradėjau jaustis lyg augindama dvi. Ateina ryte, o vakare tenka vos ne prieš nosį duris užtrenkti. Vaikas ji lyg ir neblogas, tačiau jos tėvai nuolat dirba, išvaryti negaliu, nes žinau, kad ir pavalgyti nelabai jai palikta... Tačiau toks svečiavimasis jau erzina. Bandžiau gražiai kalbėtis, tačiau, matyt, nesuprantamai paaiškinau... Ką daryti?“

Tai, kad mūsų kiemuose bei butuose siaučia svetimi vaikai, dar nerodo, jog esame geresni ir mielesni už kitus tėvus. Tiesiog visi esame skirtingi. Ir kol vaikai gyvena kartu su mumis, turime teisę nuspręsti –  būti vaikų draugams mūsų  namuose ar nebūti. Bėda ta, kad gana dažnai tėvai patys nežino, ko nori. Todėl labai svarbu visų pirma patiems pasikalbėti su savimi ir atsakyti į klausimus, kas mums patinka, o kas ne, ką leisite vaiko draugams, o ko ne. Dažniausiai tėvų elgesį lemia jų pačių meilė svečiams –  jeigu pas juos gali bet kas ir bet kada užsukti, jiems netrukdo ir vaikų draugai, ir priešingai – jeigu šeima gyvena uždarą gyvenimą, tai gimus vaikams vargu ar toks požiūris pasikeis. Svarbiausia vadovautis savo nuojauta, nesiversti per galvą ir paisyti savo interesų.

Jūsų namai – jūsų taisyklės
Kad nebūtumėte apkaltinti vienvaldyste, kartu su vaikais nustatykite taisykles, tuomet kai iškils nesusipratimas, beliks paklausti, ar brangieji vis dar prisimena jūsų susitarimus. O jei bus „pamiršę“, tereikės priminti. Atminkite – jūsų namų taisyklės nebūtinai turi sutapti su kitų namų taisyklėmis. Todėl į argumentą „O pas draugą tai galima...“ puikiausiai galima atsakyti „O pas mus tai ne...“. 
■ Kiek kartų per savaitę gali ateiti mažieji svečiai. Prieš priimdami sprendimą, to paklauskite kiekvieno šeimos nario atskirai. Vaikas tikriausiai sakys – kasdien, tėtis gal manys, kad gana dviejų kartų, o vyresnioji sesė gal pareikš, kad jokių mažylio svečių savo namuose visai nepageidauja – jie viską suverčia, rėkia, trukdo... Tokiu atveju visai nebloga išeitis – sudėti visus pasiūlymus ir išvesti vidurkį.
■ Kiek laiko galima pabūti. Vieni tėvai nustato ribą, iki kada leidžia būti svetimiems vaikams savo namuose, o kiti leidžia svečiuotis tiek, kiek nori.
■ Kaip jūsų namuose privalės elgtis svečiai. Tą svarbu svečiams pasakyti iš anksto, kol veiksmai neįgavo pagreičio. Pavyzdžiui: kai yra suaugusių žmonių, vaikai būna tik vaikų kambaryje; mūsų namuose negalima šokinėti ant lovų, o valgyti galima tik virtuvėje. Vyresniems galima įvesti dar ir tokią taisyklę – kai namuose yra svečių, negalima jungti kompiuterio. Svetimi vaikai paprastai jūsų taisyklėms nesipriešina. O va savi kartais pamėgina... Tokiu atveju, kai mažieji veržiasi į jūsų kambarį, gali padėti žodžiai: „Čia mano kambarys. Aš už jį susimokėjau. Taip pat sumokėjau ir už jūsų kambarį, todėl turėčiau teisę ir tame kambaryje vadovauti. Tačiau aš esu draugiška ir leidžiu jums ten leisti laiką taip, kaip jūs norėtumėte.“

Ne vaikas, ne įvaikis, bet...
Gražus dalykas ta vaikiška draugystė. Tačiau kartais taip nutinka, kad nejučia pasijaučiame tarsi auginantys dar vieną vaiką... Oficialiai jis nėra mūsų, bet atsakomybę jaučiame ne mažesnę. Dažniau tai nutinka gyvenantiems nuosavuose namuose, kurių kiemus skiria tik nerakinami varteliai. Atrodytų, viskas gerai – kaimynų vaikas yra šaunus, ir vaikai turi su kuo pažaisti, bet... diena po dienos pradeda varginti ir triukšmas, ir atsakomybė.
Jei į tokias mažųjų svečių pinkles patekote ir jūs, psichologai pataria būti ryžtingiems ir pasitikintiems savimi. Pavyzdžiui, galite paimti mažylį už rankų, sakydami: „Pas mus jau pabuvote keturias dienas – pirmadienį, antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį, o dabar yra penktadienis ir aš norėčiau, kad jūs pabūtumėte pas tave, nes jūs ten nebuvote jau keturias dienas.“ Tą supras netgi trimetis. Ir nuveskite vaikus į svečio kiemą. Tėvams galite pasakyti: „Laba diena. Pas mus vaikai jau pasisvečiavo keturias dienas. Dabar norėtume, kad jie pasisvečiuotų pas jus. Taip jie turės galimybę išmokti ir pažinti kitus dalykus – juk skirtinguose namuose egzistuoja skirtingos tradicijos ir taisyklės“.
Jeigu jūsų nuolatinio svečio tėvai visiškai nesupranta, kad jų vaikai pernelyg daug laiko tupi pas jus, galima jau nebevynioti žodžių į vatą: „Aš turiu mažą vaiką, taip pat turiu darbų, todėl pavargstu, negaliu prižiūrėti dar ir jūsų vaiko.“ Jeigu atsakys, kad jų vaiko prižiūrėti nereikia, nes jis – didelis, drąsiai rėžkite, kjog ir jūsiškio nereikia, todėl galite dalyti laiką pusiau.
Tik klausimas, ar į tokius namus ryšitės savo atžalą išeisti?.. Užsibūnantys mažieji sveteliai ne šiaip sau nuolat išeina iš namų. Paprastai tai rodo ne tik taisyklių, bet ir ryšio su tėvais nebuvimą. O tai reiškia, kad ten mažieji gali veikti, ką tik nori, ir nėra visiškai saugūs – gali, pavyzdžiui, įkristi į kokį baseinėlį ar duobę, susipjaustyti stiklo duženomis.

Ar duoti valgyti?
Jeigu jau įsileidi mažuosius svečius, natūraliai kyla klausimas, ar privalai juos dar ir pavalgydinti? Juolab kai svečias užsibūna ne valandą ir ne dvi... Vaikai skirtingi: vieni niekada nevalgys svetimuose namuose, o yra tokių, kurie patys pasiprašys.
■ Jeigu svečią patys pasikvietėte ilgesniam laikui, natūralu, kad jis išalks. Tuomet derėtų jį pakviesti su visais prie bendro stalo.
■ Jeigu apie svečio atėjimą sužinojote per vėlai, kai pietūs ar vakarienė jau buvo pagaminti, o porcijų yra tiek, kiek šeimos narių, tuomet jūsų valia spręsti, kaip elgtis. Kai kurie tėvai pasiūlo vaikams savo porcijas pasidalyti su svečiais. Jei patiekalas skanus, bus gaila dalį jo atiduoti kitam. Taip vaikas turės galimybę asmeniškai prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, šiuo atveju – neinformavimą laiku apie būsimus svečius. Tačiau čia gali slypėti ir pavojus – mažai valgantis vaikas sąmoningai kviesis draugus, kad tik šie padėtų jam įveikti jo porciją. Neplanuotam svečiui maisto galite ir nesiūlyti, pasakydami: „Atsiprašau, bet kai mes pradėjome gaminti vakarienę, nežinojome, kad tu ateisi.“ Tada saviškį pakvieskite pavalgyti atskirai, o draugą pavaišinkite, pavyzdžiui, sausainiais.
■ Jeigu jums per brangu valgydinti vaiko svečius, ypač tuomet, jeigu šie ateina kasdien, atsiprašykite vaiko draugų ir pakvieskite savo vaiką valgyti į virtuvę, o svečiai tegu palaukia kambaryje. Jeigu pasidaliję kone paskutiniu kąsniu dėl to graušitės, jausmas bus blogesnis. Tačiau dėl tėvams kylančių neigiamų jausmų ar minčių vaikas nekaltas. Dėl to negalima riboti draugų lankymosi savo namuose. Antraip užkrausite vaikui atsakomybę už šeimos pinigus, maistą, kurį sunkiai įperkate, bet ir išdalijate. Čia jau ne mažųjų reikalas. Jūsų niekas neprašo dalytis, negalite – nereikia.
■ O kur svetingumas? Yra tėvų, kurių nuomone, vaikus reikia mokyti svetingumo, todėl draugus būtina pavaišinti. Tačiau vaikai gali jo mokytis stebėdami, kaip elgiatės priimdami SAVO svečius, o ne kaip stengiatės „užkimšti“ ganėtinai praalkusią jų draugų šutvę. Juolab kasdien...

Neatimkite iš vaikų šeimininkų rolės
Pamenate vaizdelį iš pasakos: pamaitinti pamaitinai, pagirdyti pagirdei, o dabar palinksmink? Ir neriasi kartais mamos iš kailio, kad tik tiems gerbiamiems sveteliams būtų gera ir jauku, o svarbiausia – kad šie norėtų čia dar kartą grįžti. Taip tarsi tikimės užsidėti pliusą vaiko draugų akyse. Stop! Neperlenkite lazdos. Užtenka pasakyti: „Laba diena, štai ten – vaikų kambarys. Mūsų namų taisyklės yra tokios ir tokios, taip elgtis galima, o taip – ne.“ Tada savo vaikams pasakykite: „Jeigu jums ko nors reikės, ateikite, aš būsiu virtuvėje. O dabar prašau užimti savo draugus.“ Ir uždarykite vaikų kambario duris. Vienintelė tikra jūsų pareiga – pasirūpinti svečių saugumu.
Niekas neneigia, kad kartais pralaužti ledus mažiesiems yra sunkiausia. Tačiau padarydami tą pradžią už juos, darome meškos paslaugą. Jūs užgožiate savo vaiką, atimate iš jo galimybę pasijausti svarbiam. Juk jis, o ne jūs šiuo atveju turite būti šeimininkai. Mažieji svečiai taip pat turi išmokti būti svetimoje erdvėje patys, tik taip ir išmokstama bendrauti. O su įtampa jie susitvarkys. Tai – natūrali būsena. Reikia ne padėti vaikui draugauti, bet stiprinti jį, kad jis mokėtų draugauti. Kaip? Pakalbėkite apie savo vaikystę, apie tai, ar turėjote draugų, kiek jų turėjote, ar jums tai patiko. Gali būti, kad mažylis sakys: „O aš turiu mažiau draugų, ir man nepatiktų būti tokiam kaip tu.“

Ne visi vaikai „draugoholikai“
Daug turėti draugų yra kažkas tooookio. Tai tarsi parodo tavo šaunumą. O jei vaikas teturi vos vieną draugą? Ar verta nertis iš kailio, ieškant jam „chebros“? Jeigu auginate mažąjį intravertą, jam daug draugų ir nereikia. Jam sunkiai sekasi bendrauti? Ar iš tikrųjų taip yra, ar tik mamai taip atrodo? Ekstravertė mama neretai galvoja, koks vargšas yra jos vaikas ir jam reikia padėti. Tokiai mamai psichologai juokaudami siūlo susirasti hobį, kad negyventų savo atžalos gyvenimo.
■ Intravertų gyvenimo tempas yra labai lėtas, jie viską daro laipsniškai. Ir ekstravertui tai gali atrodyti baisu! Tačiau jūsų perdėtas rūpestis „vargšiuku“ situaciją gali tik pabloginti – vaikas tik dar labiau užsisklęs, mat intravertams svarbu viską daryti savo tempu. Ir jeigu mama turėjo dešimt draugų, prie gero neprives, jei tiek ji bandys įpiršti ir savo vaikui. Reikia ne spręsti pagal savo patirtį, o mažylio paklausti: „Kaip tau sekasi darželyje? Su kuo tu ten bendrauji, su kuo žaidi? Ar tau tai patinka, ar nori dar su kuo nors žaisti?“ Gali paaiškėti, kad mažyliui puikiai užtenka kartais pasikapstyti prie konstruktoriaus su Jonuku, o daugiau žmonių jį tik trikdo.
■ Jei vaikas ekstravertas, tikėtini dažni nusiskundimai, kad su juo niekas nežaidė ir apskritai niekas nedraugauja: „Visi  mane paliko, išdavė, šaipėsi, aš niekam nereikalingas...“ Tuomet paprašykite išvardyti, kas ir ką pasakė. Neretai paaiškėja,  jog tik viena draugė pavadino kvaile, ir viskas. Paguoskite: „Vadinasi, jūs šiandien susipykote, o rytoj ir vėl viskas bus gerai.“ Jei vaikas dažnai tvirtina, kad niekas su juo nedraugauja, paklauskite auklėtojų, kaip yra iš tiesų. Jeigu vaikui tikrai sunku kolektyve, pedagogas būtinai tą pastebės.
■ Jei pats vaikystėje neturėjote draugų.  Gali būti, kad bandysite savo atžalą apsaugoti nuo situacijų, kurios jus pačius labiausiai vaikystėje skaudino. Jeigu jums šiandien atrodo, jog su vaiku nedraugauja, galbūt savo vaike matote save. Tokiu atveju labai svarbu atskirti savo jausmus. Kaip? Susiraskite savo vaikystės nuotraukas ir atsiprašykite jose esančio mažo vaiko už tai, kad jam buvo nelengva. Bandykite atrasti, ką iš tų vaikystės nuoskaudų dabar turite gero – tikriausiai esate labai jautrūs ir empatiški. Jei nebūtumėte daug laiko praleidę vienumoje, vargu ar būtumėte tokie tapę.


7 įvairios situacijos
1. Jeigu pavargote ir šiandien draugų matyti nenorite, nebijokite savo atžalai to ir pasakyti: „Šiandien tebūnie lauko diena – pažaiskite kieme!“ Taip išmokysite ir vaiką jausti nuovargį, kai jis iš tiesų bus pavargęs, o ne vaidinti, kad viskas gerai.
2. Jeigu nežinote, ar svečiui taip dažnai lankytis leidžia tėvai, galite paskambinti jiems ir taktiškai paklausti, ar jie žino, kad jų vaikas nuolat ateina pas jus. Jeigu tėvai pasakys apie tai žinantys ir leidžiantys taip elgtis, klauskite: „O kada pas jus būtų galima pasisvečiuoti? Kaip pas jus atvykti – viešuoju transportu ar galima ateiti pėsčiomis?“ Tokiu atveju žmogus pasijaučia šiek tiek nejaukiai, tačiau būtina parodyti, kad ir jūsų vaikai norėtų pasisvečiuoti, o ne tik priiminėti svečius.
3. Jeigu jums turint kviestinių svečių neįspėjęs ateina kaimynas, elgtis galima dvejopai. Jeigu pastarasis svečias darniai įsilieja į draugiją ir netrukdo jau esantiems vaikams bendrauti tarpusavyje, gali likti. Tačiau dažnai nutinka, kad jūsų ir jūsų draugų vaikai nustoja tarpusavy žaisti, nes naujas svečias ima itin vyrauti. Tuomet derėtų šį mandagiai išprašyti: „Atėjo kiti svečiai, su kuriais mes tarėmės iš anksto. Dabar leisk mums pabūti kartu, o  jei paskui nebus labai vėlu, mes tave pasikviesime.“
4.  Jeigu jūsų vaikas pats pasisiūlo į svečius, nieko čia nemandagaus nėra, kaip gali pasirodyti. Ypač tuomet, jeigu jis draugą jau buvo priėmęs pasisvečiuoti savo namuose. Vaikai gyvenimą supranta mainais – šiandien buvome pas mane, o rytoj aš noriu pas tave. Tokiu atveju nereikėtų savo vaiko auklėti, prikišant nemandagumą. Užtenka pasakyti: „Bet šituos dalykus turi derinti tėvai. Kai jo tėvai paskambins man ir paklaus, ar aš galiu tave išleisti, aš pasakysiu, kad sutinku.“ Na, o jei jo niekas taip ir nepakvies, patikinkite: „Jeigu tavęs nekviečia į svečius, tai nereiškia, kad nemėgsta.“
5. Jeigu atvykę į svečius ten randate dar ir kaimynų vaiką, vežti jam lauktuvių nebūtina. Užtenka pasakyti: „Nežinojau, kad bus svečių, todėl tau dovanų neturiu. Štai du „kinderiai“ – pasidalykite į tris dalis.“ Vaikui svarbiausia ne daiktas, o kad būtų pastebėtas. Gal jis dėl to ir nuolat būna šiuose namuose, nes greičiausiai namuose pakankamai dėmesio negauna.
6. Jeigu jums nepatinka vaiko draugo tėvai, tai dar nereiškia, jog vaikai negali būti puikiausi draugai. Mažieji turi pamatyti visokį pasaulį. Svarbu, kad tie namai, jeigu į juos leidžiate savo vaikus, būtų saugūs. Jei kalbame apie galimybę likti nakvoti – niekada to neleiskite pas žmones, kurių nepažįstate. Nebūtina patirti tiesioginį seksualinį priekabiavimą, kad vaikui randai liktų visam gyvenimui. Ne visi vaikai tai tėvams ir pasako, bet psichologų ausys yra nemažai ko girdėjusios...
7. Jeigu svetimi vaikai kimba prie jūsų, tarkime, kavinėje kalbina ne jūsų mažylį, o jus, nenorėdami neprivalote su juo bendrauti. Galite šio mažylio paklausti, kur yra jo tėvai, ir pas juos nuvesti bei pasakyti, kad jis labai norėjo pas mamą. Taip pat galite naujajam savo draugui pasiūlyti pabendrauti su savo atžala. Pavyzdžiui: „Aš dabar norėčiau paskaityti, gal tu gali pažaisti su mano sūneliu? Eik paklausti, koks jo vardas, gal jis su tavimi pasidalys savo žaisliukais. O gal gali atsinešti savo žaisliukus, ir jūs abu kartu pažaisite.“ Neatstojančiam įkyruoliui reikia žinoti štai ką: „Juk aš tau sakiau, kad skaitau, ir tavęs negirdžiu.“ Mažiesiems reikia sakyti tiesiogiai, tik nepiktai ir gražiais žodžiais. Vaikas neturi jaustis išvaromas.


Konsultavo psichologė Rosita Pipirienė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale

Buzzbo nuotr., www.flickr.com