Labai svarbu apie savo skausmą šnekėti – tiek suaugusiems, tiek vaikams. O jei neišeina kalbėti – ieškoti, kas padėtų tai padaryti.
Kalbėti – tai atverti vožtuvą garui, kuris gali iš vidaus ir susprogdinti. Pasak psichologės Rositos Pipirienės, jai teko girdėti ne vieną pasakojimą, jog tėvo ar mamos netekęs vaikas nenori apie tai šnekėti, nenori eiti pas psichologą, nors akivaizdžiai nešioja savy didžiulį skausmą. Kai tokiems vaikams pasiseka prašnekti ir pravirkti, paprastai jie verkia ilgai ir be galo skausmingai. Tačiau vėliau jiems pagerėja.

Vaikų nereikia atstumti
Gedėti galima ne vien liūdnai. Yra tautų, kurios savo ilgesį išlieja dainuodamos ir plodamos. Vieni dega savo mirusiems žvakeles, kiti leidžia į orą širdelės formos balionus, treti rašo ir degina artimiesiems parašytus laiškus. Kai kurios šeimos susikuria savo ritualus, pavyzdžiui, per mirusio tėčio gimtadienį valgo karštą šokoladą ir taip jį prisimena.
Vaikai, nepaisant jų amžiaus, turėtų dalyvauti tokiuose ritualuose lygiomis teisėmis su suaugusiais. Tėvams kartais kyla pagunda apsaugoti vaiką nuo skausmo ar skausmingų prisiminimų, tačiau žiūrint iš viso gyvenimo perspektyvos, vaikams geriau būti informuotiems ir dalyvauti su mirtimi susijusiuose ritualuose, neišskiriant nė laidotuvių. Nieko žalojančio nenutiks, jei vaikas pažvelgs į mirusįjį. Naudinga mažyliui duoti užduotį – pavyzdžiui, į karstą įdėti gėlę ar nuotraukytę. Tik, žinoma, reikia duoti laiko tam pasiruošti, o vėliau – suteikti pakankamai paguodos. Nėra jokios priežasties ką nors slėpti. Jei būsite su vaiku atviri, padėsite jam natūraliai priimti mirtį ir išreikšti liūdesį. Jei vaikas to nemokės, vėliau gyvenime jam gali kilti sunkumų.

Per mažas?
Mažylis, kuriam metukai ar dveji, galbūt nelabai ir supras, kas laidotuvėse vyksta. Tačiau kai jis ūgtelės, jam taps svarbu žinoti, jog jis taip pat dalyvavo laidojant šeimos narį.
Žinoma, kartais yra praktinių priežasčių, dėl kurių tėvams sunku pasiimti vaiką į laidotuves. Pavydžiui, jie patys gali būti per daug išmušti iš vėžių, kad pasirūpintų judriu ir, tarkime, valgyti užsimanančiu mažyliu. Sunku metinuką pasiimti ir tuomet, kai reikia guosti vyresnius vaikus. Tokiu atveju reikėtų prašyti pagalbos – galbūt per laidotuves mažyliu galėtų pasirūpinti šeimos bičiuliai.
Laidotuvėse įprasta tyla ir rimtis. Mažas vaikas gali to nesuvokti, tad tėvai nerimauja, kad jis neužsimanytų padainuoti ar palakstyti tarp kėdžių. Tačiau jei laidojamas jūsų šeimos narys, jūs ir sprendžiate, kas bus laikoma mandagu, o kas – ne. Galite žmones įspėti, jog mažylis dalyvauja kaip visateisis šeimos narys. Šiek tiek vyresniems reiktų paaiškinti, kaip elgtis šarvojimo salėje ir kapinėse, papasakoti, kad per laidotuves daugelis žmonių verkia ir tai yra normalu, nes jie liūdi dėl artimojo mirties.
Tokiu sunkiu metu tėvai kartais nesusigaudo, jog ne tik mažyliui, bet ir jiems patiems svarbu išgyventi gedulą VISIEMS KARTU.

Vaikai supranta!
Vyrauja nuomonė, jog vaikai iki ketverių penkerių yra per maži suprasti, kas ta mirtis ir skausmas, be to, nepajėgia įsisąmoninti, jog mirštama visam laikui. Ne visai tiesa. Net patys mažiausieji, dar metukų neturintys kūdikiai, iš tėvų elgesio pajus įtampą. Juos bet kokiu atveju paveiks tėvų gedulas. Labai artimo žmogaus netekęs mažylis pradės vienaip ar kitaip jo ieškoti – tai bus visiškai nesunku pastebėti. Tai išties nereiškia, jog mažylis suprato mamą ar tėtį mirus, tačiau tai rodo, kad jis nenori, jog tai būtų atsitikę. Labai svarbu, kad emocinis artumas su mirusiuoju būtų išsaugotas, tačiau netgi tokiam mažam vaikui kažkas turi paaiškinti, kad mirusysis niekada nesugrįš.
Daugybė tėvų jaučiasi nejaukiai, kai prie vaikų reikia pasakyti „mirė“ ar „miręs“. Tačiau vaikus žeidžia ne tiesa, o tiesos nutylėjimas arba iškraipymas. Mirtis vaikui turi būti paaiškinama kaip negrįžtamas procesas, dėl to jokiu būdu nesakykite apie mirusį žmogų (ar gyvūną), kad jis miega, nes tada vaikas gali bijoti užmigti, gali neleisti miegoti tėvams, nuolat eiti tikrinti, ar dar kvėpuoja.

Baimė prarasti
Vaikui netekus vieno iš tėvų, greičiausiai jis ims baimintis, jog gali numirti ir kitas. Ypač mažyliui tampa neramu, jei miršta brolis, sesė ar draugas – tuomet jis ima bijoti susirgti ir numirti pats. Labai svarbu nepalikti vaiko su šiomis baimėmis vieno, tačiau aiškinti reikia paprastais žodžiais: „Juk žinai, jog taip nutinka labai retai, beveik niekad.“ Jei vaikas bijosi dėl savo ar jūsų sveikatos, galite kartu apsilankyti pas gydytoją, atlikti sveikatos tyrimus. Gydytojas, paklausęs vaiko širdies, gali pasakyti: „Tai stipriausiai plakanti širdis, kurių išklausiau šią savaitę“.
Atsakykite į vaikų klausimus apie mirtį. Dažnai vaikai tiesiog laukia žodžių, kurie garantuotų aiškumą ir saugumą. Turėkite drąsos! „Mama, o kas bus, jei ir tu mirsi?“ – klausia šešiametė. „Na, aš tikrai dar greitai nemirsiu…“ – atsako mama. „Bet kada nors mirsi?“– nepasiduoda mergaitė. „Taip, mirsiu…“. „Tai tada aš liksiu viena?“– išsigąsta vaikas. „Ne, tu gyvensi su kitais suaugusiais. O su kuo norėtum?“ – klausia mama. „Su močiute ir seneliu, gal dar su krikšto mama, ir su teta… Su daug kuo galėčiau gyventi…“ – nusiramina mergaitė.

Vaikų gedulas – kitoks
Vaikų gedulas glaudžiai susijęs su jų kasdienybe – kitaip tariant, jie gedi ten, kur yra. Tiksliau – jie negali, kaip kad suaugę, atsitolinti nuo visko, pasitraukti į save ir filosofuoti, specialiai skirti tam laiko. Todėl gedulas ištrykšta labai įvairiais būdais – vieni pyksta, kiti neužmiega naktį, treti atsisako valgyti ar ima reikalauti labai daug dėmesio.
Jei vaikas neverkia – tai dar nereiškia, kad jis negedi. Jį galbūt kamuoja daugybė jausmų: sielvartas, baimė, kaltė, neviltis, bejėgiškumas… Vaikui vienam dažnai būna per sunku išbūti su šiais jausmais, todėl labai svarbu suaugusiojo palaikymas, supratimas, pagalba ir buvimas šalia. Kuo mažiau suaugusieji stengsis mirtį ir sielvartą išstumti iš gyvenimo kasdienybės, kuo mažiau laikys tai tabu, tuo geriau vaikai susidoros su šia skaudžia patirtimi. Taigi – kaip turi elgtis suaugusieji?
– Nepalikite vaiko vieno. Labai dažnai po artimųjų mirties suaugę patys išgyvena didžiulę neviltį ir liūdesį, todėl vaikas tiesiog lieka pamirštas. Su vaiku būtina pasikalbėti, paaiškinti, kas atsitiko ir tiesiog būti kartu, neišvežti pagyventi pas senelius.
– Leiskite vaikui išlieti jausmus. Mirus artimam žmogui normalu liūdėti ir verkti, todėl neraminkite vaiko, tegul išsiverkia ir išsiliūdi. Tose šeimose, kur po artimo žmogaus mirties šeimos nariai atvirai verkia, kalba apie liūdesį ir sielvartą – vaikai greičiau išgyvena gedulą, priima netektį ir su ja susitaiko. Taigi nebėkite į kitą kambarį, jeigu pajusite, kad akyse kaupiasi ašaros – geriau paverkite kartu su vaiku.
– Kalbėkitės apie praeitį. Paskatinkite vaiką papasakoti apie praeitį, kaip jis bendravo su žmogumi, kuris dabar mirė: ką jie veikdavo kartu, ar žaisdavo, ar būdavo, kad susipykdavo, kada džiaugdavosi, kur keliaudavo, kokie juokingi nutikimai jiems kartu nutiko, ar yra koks nors dalykas, už ką vaikas norėtų atsiprašyti mirusio žmogaus, ar yra kažkas, dėl ko vaikas pyksta ir pan. Lygiai taip pat pasidalykite prisiminimais ir jūs patys.
– Pasekite pasakų, papsakokite istorijų apie mirtį. Kartu su vaiku skaitykite arba pasakokite pasakas, istorijas apie mirtį. Papasakokite apie savo vaikystę ir jaunystę – kada ir kokias jums teko patirti netektis, kaip jūs su šia patirtimi tvarkėtės, kokius jausmus jautėte, kas jums tuo metu padėjo.
– Leiskite vaikui žaisti. Neišsigąskite ir nedrauskite vaikui žaisti laidotuvių – būtent per žaidimą vaikas išgyvena sunkius jausmus, susitaiko su netektimi. Žaisdamas vaikas gali užkasti lėles ar kitus žaislus smėlio dėžėje, gali pradėti verkti ar pykti.

Patarimai gedintiesiems
● Į vaikų klausimus atsakykite konkrečiai, būkite sąžiningi. Paaiškinkite, kas nutinka žmogui mirus (galite lyginti su gamta, nukrintančiais lapais ir pan.), tačiau pridėkite, jog mūsų ryšiai su mirusiuoju išlieka visą likusį mūsų gyvenimą.
●  Būtinai susiraskite pagalbininkų praktiškiems klausimams spręsti, kurie šiuo metu jums per sunkūs dėl jūsų paties gedulo. Pavyzdžiui, kas gali nuvežti vaiką į futbolo treniruotes, pasiimti jį pagrybauti miške ir pan.
●  Ieškokite profesionalios pagalbos, jei jums neramu, kaip vaikas pakelia skausmą. Vaikui ir be didelių akivaizdžių problemų naudinga palankyti terapines grupes su panašaus likimo bendraamžiais.
● Vaikas, kaip ir suaugęs, jaučia poreikį fiziškai išreikšti užuojautą kenčiantiesiems. Padrąsinkite nupiešti piešinį ar iškepti pyragą draugui, kuris neteko šeimos nario.
● Nepamirškite, jog net maži vaikai stengsis padėti tėvams išverti liūdesį. Jūsų pareiga – neužkrauti to liūdesio ant mažylio pečių.
● Maži vaikai savo skausme yra priklausomi nuo tėvų. Parama jų tėvams yra taip pat parama ir vaikams.
● Šeimoje ištikus mirčiai padidėja švelnumo poreikis ir būtinybė laikytis rutinos įpročių.

Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
„SXC“ nuotr.