„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Antroji Gertrūdėlės diena creche (lopšelyje).
2009 09 15

 

 

Iš tiesų tai šiandien – pirmoji „tikroji” diena, kai mūsų mažylė lieka viena. Tiesa, dar tik porai valandėlių, BET viena! Į lopšiuką vėl važiavome išvežioję brolius ir sesę, nes aš norėjau šiandien dar valandėlę pabūti kartu su ja. Kai nuvažiavome, vaikai užkandžiavo. Gertrūda prisijungė.

Šiandien su Gertrūda apėjome visą lopšiuką: pakėliau, kad paliestų visas lempas (čia jos smagios: tai pūkuotos, tai širdelės formos), nuėjome į darbelių/valgymo kambarį (na, ten, kur yra stalas), Gertrūda ten užlipo ant kėdės, pritraukiau prie stalo. Po to ant kitos kėdės. Dar ant kitos. Pačiupinėjome žaislus ant lentynų, paveikslus ant sienų, pasigrožėjome savo atvaizdais veidrodyje 😀 Tada apėjome sporto kambarį, kuriame yra įvairios sporto priemonės.

Šiandien buvo ir vienas įdomus įvykis. Atėjo mama su sūneliu. Pasakė, kad jie irgi naujokai. Berniukui – 18mėn. Berniukas TAIP gražiai atsisveikino su mama ir…nuėjo žaisti, o mama…ėmė kalbinti mane. Aš jai pasakiau, kad gal geriau eitų, nes vaikas tuoj nuspręs, kad nereikėjo jos paleisti, bet ji pasakė, kad viskas gerai 😀 Žinoma, po gerų penkių minučių berniukas apsidairė, pamatė mamą ir…puolė į ašaras. Pamačiau, kokiais žvilgsniais susižvalgė mokytojos…ale negalima jų kaltinti, aš pati lygiai taip norėjau į tą mamą pažiūrėti!

Kai Gertrūda nuropojo prie žaislinės virtuvės, aš jai pasakiau: „Gertrūdėle, dabar tu liksi su vaikučiais, Valerie ir Maude, gerai? Aš išeinu. Atia”. Gertrūda atsisuko į mane, nusišypsojo ir…parodė ir pasakė „atia”.

Aš, kaip sakant, taip ir išėjau.

Po valandos paskambinau. Auklėtojos pasakė, kad – kai Gertrūdėlė suprato, kas čia IŠ TIESŲ įvyko – ji nuverkė posmą, tačiau greitai vėl žaidė su kitais vaikais.

Taigi nuvažiavau kruopos pasiimti po dviejų valandų. Kai nuvažiavau, ji gražiai žaidė su kitais vaikais, o keletas vaikų jau ruošėsi miegeliui (beje, buvo susisupę į apklotėlius). Pamačiusi mane, mažylė nusišypsojo dideliausia šypsena ir atropojo man į glėbį… Ech….saldumaaaaaaaaaaa.

Užsiropštusi man ant rankų, Gertrūda tuoj pat pradėjo sakyti „atia” ir mojuoti auklėtojoms 😀 Kaip sakant, užteks man to gėrio! Auklėtojos juokėsi, sakė, kad ji labai „jolie” mergaičiukė. Gavome savo pirmąjį dienos ataskaitos lapuką (Gertrūdėlė – kaip ir Mortulė – tuoj pat pati jį nusičiupo) ir…išvažiavome namo, kur Gertrūda tuoj pat užmigo pietų miegelio.

Štai tokia ta pirmoji savarankiška diena. Kad ir toliau taip!

Tiesa, man šiandien teko pildyti dokumentus. Iš pradžių gavau tokį lapą, kuriame buvo surašyti klausimai apie Gertrūdą: ką ji daro, kai nori miego? Kaip miega (ar su „mylimuku”, ar su čiulptuku ir pan.)? Ar valgo trintą maistą, ar jau gabaliukais? Ar geria pieną, ar vandenuką? Ką galėčiau papasakoti apie ją, ką auklėtojoms vertėtų žinoti? Žodžiu, visas lapas klausimų, atsakymai į kuriuos padeda auklėtojoms geriau pažinti vaikutį.

O šiaip…kai išvažiavau iš lopšelio, tai taiiiiiiiiiiiip užgulė akmuo krūtinę. Žinokit, visai nesvarbu, ar palieki pirmą vaiką, ar ketvirtą. Su pirmu tik yra tas amžinybės pojūtis: o ką, jei jis AMŽINAI verks? o ką, jei jis NIEKADA nepripras? Su ketvirtu jau ŽINAI, kad amžinai neverks, kad tikrai pripras. Tačiau širdį spaudžia beprotiška laiko tėkmė. Tas jausmas, kad viskas per greitai. Aš visai nenoriu, kad viskas vyktų taip greitai. Ir tam tikra prasme pavydžiu moterims, kurios šiomis dienomis darželiuose palieka savo pirmagimius, nes jos dar visa tai išgyvens…

Su Gertrūda išbuvau ilgiausiai iš visų vaikų (su Augustu – 4.5mėn, su Vilhelmu – 6mėn, o su Mortule – 7mėn). Ar patiko šis laikas? O, taip! Ar norėčiau būti ilgiau? Kažkuria esybės dalimi žinoma, kad norėčiau. Bet aš puikiai suprantu, kad tai iš esmės yra ta esybės dalis, kuri VISADA norės būti su savo vaiku. Nesvarbu, ar tam vaikui metukai, ar treji. Tiesiog taip yra. Tai – neapčiuopiamos motinystės paslapties dalis. Kad tavo širdis vaikšto nebe tavo kūne, o tu ją taip norėtum susigrąžinti…