Grįžti į blogą
birželio 19

Apetitas

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Mums ši tema aktualiausia su Augustu. Vilhelmas su Morta valgo beveik viską, todėl vargo nėra. Su Augustu išbandėme viską: ir švelnumą, ir gerumą, ir piktumą ir....VISKĄ. Na, įsivaizduokite: bičui šešeri metai, laisvai skaito, rašo dviem kalbom, apsirengia, pusryčius pasigamina (ir broliui bei sesei pagamina), indus į indaplovę moka sudėti (ir iškraustyti), kambarius susitvarkyti, o prie stalo...kasdien karas. Karas, nes jis dar NĖRA VALGĘS vaisių (išskyrus obuolį ir bananą), daržovių (išskyrus kukurūzą), mėsą valgo TIK paukštieną ir TIK „baltą mėsytę“. Menki juokai... Iš pradžių tarėmės. Tarėmės tiek, kad,atrodė, nugriūsim besitardami.  Po to pavargom tartis. Gaminom, ko jis nori. Tada jam sveikata pradejo šlubuoti, nusilpo. Vėl karas. Dabar jau pasiekėme šiokį tokį auksinį viduriuką: išsiaiškinome viską, ką jis mėgsta ir KAIP jis tai mėgsta. Taip ir gaminame. Svarbiausia – ne suvalgyti, o pavalgyti. Taigi jį stebim. Daržoves valgo kaip trintą daržovių sriubą – vadinasi, kartą savaitėje jos valgome. Vaisius valgo, kai iš jų padaroma tyrelė,  ir jie paslapčia sudedami į mėgiamas košes (manų, kukurūzų, avižinių dribsnių). Jautieną valgo tik tada, jei ji gerai marinuota, prieskoniuota ir kepta grilyje – tokią ir pagaminame. Žodžiu, tam tikra prasme jis dabar valgo beveik viską, bet reikia žinoti, kaip tai jam paduoti! O jau kai paduodame, tai valgo tiek, kiek nori. Žinoma, pasideram, kad pakąstu kąsneliu daugiau, tačiau prievartos nėra. Vienu žodžiu, dabar viskas priklauso nuo mūsų išradingumo ir nuo kantrybės. Kadangi pati buvau labai panaši, nenoriu, kad vaikas verktų prie stalo (nors būna, būna...), todėl ieškome išeičių. Sunkiausia būna, kai reikia kažko paragauti: pavyzdžiui, mėlynę, braškę...Karo būklė iškart. Na, bet mes išmokome giliai įkvėpti...ir gyventi toliau.

O patiekiu kartais smagiau dėl vaikų smagumo. – tikrai ne dėlto, kad jie geriau valgys. Mums toks triukas visai nepadeda...deja.

Dėl sveiko maisto pas mus problemų nėra. Mūsų šeimoje čipsai, koka-kola ir pan. Atsiranda labai retai, tik per ypatingas šventes. Vaikai mato kaip mes valgome ir seka mūsų pavyzdžiu. Be to, Augustas iki beveik ketverių metų buvo alergiškas visokiems maisto „brudams“, tai labai natūraliai išėjo, kad namuose – sveikas maistas. Kadangi pas mus joks maistas nėra tabu, tai vaikams nėra begalinio poreikio jo valgyti. Norite rugsėjo pirmąją važiuoti į McDonald‘s? Prašom! Juk ne kasdien... Norite sukirsti litrą ledų? Nusipirkome Zepter puodus, keptuvės beveik nenaudojame – net bulves dažniausiai kepu orkaitėje, o blynus kepu vaflinėje. O saldumynai...na, yra jų pas mus. Be to, čia juk Belgija – skaniausio šokolado šalis! Mes nemanome, kad desertas – tik šventėms. Jei vaikai pavalgę, jei visi darbai nudirbti – kodėl gi ne?