„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Apie pedagogus. II.
2009 09 24

P1100638

Vis galvoju, ko iš tiesų norėčiau išmokyti vaikus? Ką norėčiau, kad jie išmoktų? Žinoma, teoriškai labiausiai norime, kad vaikai gebėtų mąstyti netradiciškai, nebijotų priimti sprendimų, mąstytų kritiškai ir nebūtų pilkos masės dalimi. Norime, kad jiems pasisektų, tačiau…ach-kaip-dažnai tai reiškia pritapimą! Juk jeigu drąsiai rėš savo nuomonę, jeigu nesitaikstys su vidutinybėmis, tačiau „viršesniais”, tai „nusvils” ilgai iki to, kol galės „pakeisti pasaulį”. Štai ir paskęsti, žmogus, apmąstymuose…

httpv://www.youtube.com/watch?v=pIAoJsS9Ix8&feature=player_embedded#t=210

Kai pirmą kartą pažiūrėjau šį filmuką, susigraudinau. Na, nesu iš tų, kuriuos panašia tema sunku sugraudinti, bet kažkaip buvo liūdna pagalvojus, kad mes mokome vaikus mėgdžioti, o ne efektyviai spręsti problemas. Kad apdovanojame gerą mėgdžiojimą, atkartojimą, o ne kūrybiškesnį sprendimo būdą! Vaikai tiesiog nebekvescionuoja: stebi, ką darome mes,  ir puikiai atkartoja, nes žino, kad už tai gaus dovanų. Įdomu, o ar gali būti kitaip? O gal tas mūsų kartojimas ir yra socializacijos, „įstojimo” į bendruomenę pagrindas? O gal iš tiesų pedagogiškai auklėdami vaiką tiesiog atimame jo gebėjimą savarankiškai spręsti ir mąstyti? Kur riba? Ką manote jūs?