„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Apie pedagogus.
2009 09 24

P1100639

Visų pirma, džiaugiuosi, kad vyksta diskusija. Juk anksčiau būdavo vienintelė tiesa vaikams ir jų tėvams: „Pedagogas teisus”. Tiesa, dar ne taip seniai mokyklos direktorius „su kvapeliu” ateidavo į pamokas. Ir ką? Tebedirba! Aš vis vien nesuprantu, kodėl tokie dalykai vis dar toleruojami? Prieš kelias dienas ikimokyklinioo ugdymo specialistė prasitarė, kad praktiką teko atlikti darželyje, kur vaikams buvo pliaukštelėjama… jeigu sau tą leidžia specialistas, studijavęs vaiko tarpsnių psichologiją, žinantis, kad smurtas žaloja, tai ką jau kalbėti apie tėvus, kuriems tai – ne profesija?

Na, bet pamažėl ledai pajuda. Ir pajuda iš visų pusių: ir pedagogai apie tai kalba, ir visuomenė. O kalbėti apie tai būtina… Būtina, nes labai dažnai gaunu tokius laiškus, kurių vieną – labai išsamų – šiandien ir paviešinu (autorė sutiko). Ir tai tik rodo, kad problema yra. Ir ji – vis dar didelė. Nes jeigu vaikas verkia, o auklėtoja, iš jo pasijuokusi, dirba kaip dirbusi, vadinasi, tokie dalykai dar laikomi norma. Jeigu daugybė komentatorių prie straipsnio apie pradinuką, kuriam eiti į mokyklą nuobodu, sarkastiškai išvadina jį „genijumi”, siūlo jam ir jo  mamai nešdintis iš Lietuvos, apkaltina nebūtais dalykais…tai rodo, kad visuomenėje iš tiesų kažkas iš esmės negerai. Todėl būtina kalbėti(s). Ir netylėti. Nes tik taip pagarba vaikui ir vienas kitam taps norma.

O čia…liūdnasis laiškas, į kurį panašių, deja, tenka gauti nemažai:

” Vaikai darzelyje tebuvo tris dienas, bet per jas as pamaciau tiek ”idomiu”dalyku, kad man pasidare aisku, kodel vaikams darzelis yra kazkoks baubas. Pirmiausia, atejom pacia pirma diena, aukletoja net nepasisveikino su vaikais, ta prasme, bent jau butu atsitupusi ir ju akiu lygyje pasakiusi kas ji tokia. Maniskiai puikiai kalba ir net spalvas skiria.Butu suvoke toki dalyka.As pati turejau pasiklausti jos ir auklytes vardo, kur yra tualetas mums buvo parodyta tarpduryje prie prausimosi patalpos, o iki  patalpos, kur vaikams reiks „sysiuka”nueit padaryti, tai teko man paciai vaikus vesti ir kartu apziureti ir jiems parodyti, jau be aukletojos ar auklytes….

Kadangi mes atejom jau pusryciu metu, tai dauguma vaiku valge. Su saviskiais pabuvom gal daugiau kaip 30 min ir nesupratom su vyru, ka daryti: eiti nematant, atsisveikinti ar ne, aukletoja mums nieko nepasake, o mes tai pirma karta gyvenime vaikus atvedam, juk be patirties. Nors literaturoj ir zurnaluose skaiciau, kad negalima isbegt neatsisveikinus. Isejom-vaikai klyke, po valandos paskambinus-jie tebeklyke,aukletoja liepe atvaziuoti. Kartu su jais praleidom pusdieni,ejom i lauka, valgem pietus.

Griztant is lauko vienas berniukas kazko pravirko-gal is nuovargio, gal sysiuko norejo, niekas nekreipe demesio, o kai jis rubineleje ar stumtelejo ar trinktelejo mergaitei,auklyte sere jam verkianciam per uzpakaliuka su ranka, sakydama-nemusk kitu vaiku. Bet ko vaikas verkia tai net nepasiaiskino.
Per pietus vaikams isdalina indus,dar beveik 10 min iki pietu atnesimo, jie pradeda zaisti su tais indais, ispila kompota-auklyte pyksta, kad reikia grindis valyti.
Maistas beprotiskai karstas kaip tokiems maziukams-sriuba, arbata, kose.Lengvai gali nusiplikyti uzsiverte lekstute su sriuba…
Man labai keistas pasirode budas, kaip aukletojos ramina vaikus, kai mamos iseina pro duris-jos liepia eiti vaikams ir ziureti pro langa, kaip mama iseina, arba paemus zaislini telefona skambinti mamai. O tie vargsai vaikai, gi nesupranta, kad jie niekur nepaskambins arba mato nueinancia mama, tai dar labiau ju sirdeles skauda, dar labiau graudinasi. Bent jau as suprantu, kad aukletojos turetu nukreipti ju demesi atvirksciai i kazkoki idomu zaisla, nematyta knygele ar sudomintikad ir pvz „mini spektakliuku’. Ka jus manote del tokio aukletoju elgesio?
Be to, musu grupeje visai nera zaislu, jei kurie ir yra, tai sukelti aukstyn, bet jie tokiems maziems 2 meciams gal ir per intelektualus. Nera net elementariu kamuoliu, o leles tokios sutrintos, kad vietoj ju rausvu rubeliu spalva pasidariusi murzinai pilka. Taigi jie neturi kuo uzsiimti, vaiksto is kampo i kampa ir verkia rytais.
Vaikai i grupe ryte atvedami net apsivemia, tai nutiko musu grupes vienai mergaitei. O kai ji verkia ir is liudnumo verkdama ropineja po zeme, aukletoja atsistojusi juokiasi, jai juokinga, o man sirdis plysta matant toki vaikuti.
Nesuprantu kokie zmones dirba darzeliuose?Ar aukletojos turi praeiti kazkokia atestacija?Nes man susidaro vaizdas, kad ten dar nuo sovietiniu laiku likusios moteriskes, neturincios net elementariu vaiko psichologijos ziniu.”

Atrašiau ir gavau atsakymą:

”   Labai nudziugau gavusi jusu atsakyma. Is tikruju, panasiu atsakymu ir laukiau ir tikejausi, nes normaliam zmogui ir tevui, manau, kyla tokios pat mintys, kaip kad man kilo.
Per praejusias dienas bandziau kitoms mamoms truputi „nusviesti”kaip yra musu grupeje. Klausiau kiek jos pacios su vaiku pabudavo rytais, tai kiek pati maciau ir kiek isgirdau, tai buvo labai trumpas laikas-max. 15 minuciu.( Viena is aukletoju, tai bent pati vos ne duoda uzuominas, kad kuo greiciau iseiti ir nebuti)Todel mamos per tiek laiko negalejo per daug kazko speti pamatyti, o be to juk ir aukletojos prie mamu kitaip elgiasi ir buvo pirmos darzelio lankymo dienos, todel is pradziu,sake, tebuvo apie 6 vaikus grupeje. Kai mes atejom, buvo prasidejusi 2 savaite darzelio sezono pradzios, tai jau ir vaiku daugiau ir ta diena pasipilde dar 4 naujais vaikais. Nepamenu ar rasiau, bet jau pacia pirma diena teko po 1 val lekti atgal i darzeli, nes paskambinus aukeltojai, ji pasake, kad mano vaikai labai verkia ir ji niekaip ju, nuo mano isejimo, negali nuraminti.
Sia savaite paklausiau aukletojos kodel nera zaislu ir kada bus susirinkimas,pasakiau, kad vaikai verkia, jiems nera kuo uzsiimti, voliojasi tik kelios masineles ir aptriususios, murzinos leles.Man buvo atsakyta-kam tie zaislai, juk jie vistiek verks, kad mama isena, tuomet atkirtau, kad reikia su jais uzsiimti. I mano zodzius kazkiek buvo atsizvelgta, nes kita diena is kazkur atsirado leliu vezimas(senas, bet dar nieko), didesne masina ir leliu rubeliai kabejo vonioj isplauti.Man tik keista, kodel kitiems tevams neuzkliuvo, kad zaislu grupeje nera, gal kiti galvoja-palieku vaika, neverkia ir gerai. Man tai tikrai negerai, nes pamaciau, kad tie vaikai nusiramina, bet po kurio laiko vel ima verkti, nes jie neturi veiklos. Taigi po mano pareplikavimo aukletoja, pastebejau, pradejo vaikus daugiau snekinti, net nukelineti zaislus, kurie aukstai sudeti, musu maziams nepasiekiamose vietose. Juk tokie dvimeciai gi ir gyvena zaidimu ir zaislais, o cia sudeti intelektualesti, gal vertingesti zaislai aukstai, kad tie nepasiektu, neismetytu ar nesulauzytu.
Del rinkliavu, tai taip pat klausiau kada bus tevu susirinkimas, man buvo paaiskinta, kad dar ne visi vaikai susirinke, dar turi pasipildyti. Bet is nuogirdu zinau, kad pvz vienas berniukas greiciausiai i musu grupe ateis tik spali, tai dabar visa grupe turi laukti tarkim 2 vaiku, vietoj to, kad visi tevai jau rugsejo pradzioj galejo buti sukveisti i susirinkima ir supazindinti su bendra tvarka, grupes rezimu, svenciu rengimu ir t.t. Zodziu, mane daug kas stebina ir siutina, kad viskas like kaip sovietmeciu, kai dar man paciai teko patirti dauzyma su liniuote per rankas, kai neleisdavo kada nori nueiti i tualeta ir t.t., as ne esu pati nerviskai darzelyje nuplikusi, tai labai nenoriu, kad ta tektu isgyventi ir mano vaikams, juk dabar kiti laikai.Bet….
Esu pastebejusi,kad visi laukia to, kuris butu atpirkimo ozys ir nebijotu pasakyti tiesiai sviesiai, kad kazkas negerai, o kai po to reikalai pasisuska i geresne puse, tas vienintelis lieka paciu kalciausi…Ir cia pas mus taip yra.
Isdrisau aukletojoms pareplikuoti ir del karsto maisto, man buvo atsakyta, kad toki visi gauna is virtuveles. Tuomet atkirtau, kad kam yra kalbama, kad vaikams maistas paduodamas tam tikros, vaikams nepavojingos temperaturos.Man pritare vienas tevas, buves kartu su sunum per pusrycius ir pats matydamas koks maistas paduodamas.
Be to pastebejau, kad yra didesnis demesys skiriamas vienai mergaitei, kuri yra arba pazystamu arba darbuotoju vaikas…
Ir dar ka pamaciau, kad vaikai verkdami puola ne prie aukletoju, bet prie kitu vaiku mamu,kurios pagailejusios bando guosti, tai galima daryti irgi kazkokias isvadas, kad arba aukletojos nemoka vaiku prisijaukinti arba vaikai jaucia zmones…
Mano viena drauge Vilniuje savo 3 metu vaika irgi veda i darzeli, tai man pasake-nesistebek, dabar, kai algos sumazintos, visi mokytojai ir kt. pagatavi tuos vaikus suvalgyt, jos zodziais jos vaiko grupeje 12 vaiku rengiasi, o aukletoja stovi ir ziuri nei vienam nepadedama.
Galiu pasakyti-nenori, tai nedirbk, jei alga netinka, atsiras kas dirbs siais laikais ir jauni ir labiau vaikus mylintys.

O maniskiai va praeita savaite tris dienas palanke-suslogavo,sia savaite vel tris dienas palanke-uzkimo ir sukarsciavo…O ryte kai paklause kur vaziuosim-pasakiau, kad niekur, nes sergam, tai net pusrycius sukirto abudu. Kai pries tai darzelin isvezdavau abu graudziai verkiancius ir klausiancius ar as pabusiu su jais, apie valgyma ten isvis nekalbu, nes mergaite valgydavo ziaugciodama, bet valgydavo, kad tik as ilgiau su jais pabuciau, o berniukas is vis po puse dienos, iki kol per pietus pasiimdavau isbudavo nevalges. Tai man paciai jau savaitgali baisus stresas, nes reiks vaikus i darzeli ruost vest. Ir dabar pasidare taip, kad as net ramiai negaliu nueiti i kita namo auksta ar bent i wc, nes vaikams atrodo, kad as juos palikau, kai anksciau tokio zodzio dar net nezinojo, nors palikdavau ir su teciu ir man juo auginti padedancia mano teta.
Mano vaikai yra jautrus vaikai, as pati irgi esu jautri. Gal kas augina drasius vaikus ir tuos, kuriems reikia kitu vaiku mano isgyvenimai atrodys kvaili ir juokingi. Nes ir musu grupeje yra vaikuciu, kurie visai gerai jauciasi, bet gi negali visi buti vienodi ir aukletojos turetu rasti budus kaip prie kiekvieno prieti, manau. Be to mano yra dvyniai, jiems is vis kitu vaiku nereikia, jie yra dviese, tai mano situacija vel truputi kitokia, nei tu, kurie turi viena vaika ir kuriam labai reik draugijos.”

Štai toks liūdnas laiškas. Tačiau tai, kad mama nusprendė, kad tai neturi būti norma, kad prabilo apie tai, kad pasidalino su manimi, su kitomis mamomis, kad drįsta išsakyti savo pageidavimus, manau, yra puikaus judėjimo pradžia. Judėjimo, kuris mažais, bet tvirtais žingsneliais pakeis tai, ką mes laikome norma. Ir tada, kai man parašys dvimečio vaikelio mama ir paklaus, ar jau galima vesti vaiką į darželį, aš nedvejodama atsakysiu „TAIP”, nes žinosiu, kad vaikelis paklius ten, kur padės jam augti, o mama ramia širdimi dėl vaiko emocinio ir fizinio saugumo galės tobulėti ne tik tėvystės srityje!

Kadangi nesinori baigti liūdna nata, pasidalinsiu ir prieš kelias dienas gautu šviesiu laišku, kuris labai pradžiugino:

„Labas, Austeja,

vis zadejau parasyti, bet tik dabar iejau i vezes del siek tiek pakitusio gyvenimo budo (na, pirmoko deka…)))) Dziaugiuosi, kad jis turi puikia mokytoja, kuriai kazkaip nesunku tuos vaikus pagirti (maniskis prazydo kaip bijunas, nes priesmokyklineje darzelio grupeje visi vaikiukai buvo tokios Freken Bok truputi uzguiti…)”

Taigi…tepražysta Lietuvos pedagogų dėka visi vaikai kaip gražiausios gėlės!