„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Apsišnerkštę mūsų žiemos…
2008 06 01

…pilka pilka kur dairais…

Tai bent žiemužėlę šiemet mums Dievulis dribtelėjo. Vietoje varveklių, kuriuos taip skanu laižyti, galima kibiriuku pasisemti purvino vandens iš balos, vietoje pusnų, į kurias taip smagu įgriūti, net užpakalio ant šlapio suoliuko nepriglausi, o vietoje purių snaigių šokio – tik karalaitiškas putnių mergaičių šokis sūnaus darželio kalėdinėje šventėje. 

Dviračiais per balas

Kaip gerai, kad šiemet stojus žiemai nepuoliau isteriškai naujinti vaikų žieminio garderobo. Mažasis sėkmingai keičia dvi striukes – savo išaugtinę (užpakalio dengti šiemet net močiutė neliepia) ir brolio išaugtinę (truputį nudrengtą, bet šiame nenusakomos spalvos peizaže švarus ir ryškus vaikas į akis krinta kaip juodaodis Rokiškio centre). O štai vyresniajam, susigundžiusi „nerealiu” išpardavimu, dar anais metais nupirkau geras slidininko kelnes už beveik šimtą litų, kuriuos praktiškai susikišau į…, nors tikėjausi, kad pagaliau vaikas nuo kalniuko grįš nešlapia „uodega”. O ant kalniuko jis taip ir neišėjo. Tai kad bent kamuolį lauke į žemę daužytų – bet ir tas šlapias į delnus atšoka.

Snieglentė visą žiemą išdidžiai prastovėjo kampe, rogutės taip ir neatsikraustė iš garažo, užtat po Naujųjų nuvykę pailsėti į Nidą mynėme dviračių pedalus. Sušilę net striukes nusivilkome… Nors per savo gyvenimą jaučiuosi mačiusi šilto ir šalto, bet tokios keistos šilto ir šalto samplaikos savo kailiu patirti dar neteko. Tiesą sakant – bjaurios samplaikos. Jeigu žiemą šilta – tai, mano supratimu, kaip Egipte. Jeigu šalta – tai taip, kad norint apsiauti pačiūžas nereikėtų kulniuoti į prabangias ledo arenas. Mano vaikystėje mūsų blokinio daugiaaukščio  kiemo vaikų aikštelėje sniegas taip susiplūkdavo, kad ant jo pačiūžomis raitydavome kokias tik nori figūras. Ir nėra ko toms naujosioms „ledo žvaigždėms” girtis – visai mūsų kartai pačiūžos žiemą buvo toks pat įprastas dalykas, kaip kamuolys vasarą. Tik mūsų vargšams vaikams nenuskilo – o ką daryt, kai žiema tinkamesnė važinėtis riedučiais?

Tai ką veikti?..

Gerbiu mamytes iš didžiosios raidės, kurios, apavusios vaikus botais, braidžioja po prospektą. Arba dar blogiau – po mikrorajonų pieveles, nusagstytas ištežusiomis šunų krūvelėmis. Aš, kaip turbūt ir dauguma, ne iš tokių… Vienądien entuziazmo apimti paslampinėjome su vaikais kokius šimtą metrų ir viskas tuo baigėsi – mikliai sulindome į artimiausią kavinę ir apsistatėme stalą kokteiliais su margaspalviais skėtukais. Barkite mus, vadinkite ištižėliais, bet mums ta pilkuma net iki kaulų smegenų įsiėdė! Taip, siaubas, deguonies badas, raudonų skruostų deficitas, bet lai į lauką vaikus veda auklėtojos – galų gale tai jų darbas.

Užtat šią žiemą mes iš naujo atradome… lovą. Tame minkštame pasaulyje išmokome sukuisti be galo jaukią atmosferą ir užsiimti įdomiausiais dalykėliais. Atsikandę loto, monopolių, kiaulių ganymo, prisitrupinę vaflių ir „Lego” kaladėlių, prigalvoję šimtą žodžių iš kokios nors raidės, prispėlioję, koks daiktas gali būti padėtas po pagalve, imamės kurti savo žaidimus. Pavyzdžiui, matuojame, kiek per dieną paaugo vaikų pėdos. Žinokite, jos kasdien paauga per plauką! O jei vaikinai nevalgo „gero” maisto, jos gali vos vos susitraukti… Piešiame flomasteriais vieni kitiems ant kūno slaptus ženklus, o kartą abu apibrėžė man delnuose savo delniukus – kad visą dieną juos jausčiau. Ir iš tikro – šilumą jaučiau visą dieną! Kaip smagu tysant ant pagalvės „įsisegti” kuriam iš vaikų į akis ir žaisti „kuris pirmas prasijuoks”. Prisižiūrėjau tiek laimės pilnų fizionomijų, kad įsikroviau iki pat pavasario. Išduosiu paslaptį – penkis kartus garsiai įkvėpkite ir iškvėpkite, kad vaikas prisitaikytų prie ritmo, o paskui kvėpavimą staiga sulaikykite – ir mažasis vėl praplyš juoko banga.

Ir dar mes visaip įdomiai kalbamės, pavyzdžiui, neišsižiodami – pamėginkite atspėti taip ištartą frazę „duok bučkį”. Juoko vėl pilnos kelnės. Paskui po sakinį kuriame pasakas iš serijos „gyveno kartą tėtis ir mama, ir turėjo jie du sūnus”. Kur jie keliavo, ką pamatė, ką sutiko, kokie stebuklai įvyko… Vyresnysis dažnai pasuka siužetą apie tai, kas būtų, jei broliai turėtų sesutę. O mažėlis mėgsta pačioje netikėčiausioje vietoje pradžiuginti save nešvankybėmis: „Ir tada jis padarė pyrst!” Bet mėgstamiausias mano žaidimas – telepatija, kai smarkiai susiraukęs vaikas bando mintimis ką nors man pasakyti. Pasiduodu. „Aš tave myliu!” – šaukia jis. Ir tada man pasidaro visai nebesvarbu, kas toje pilkoje masėje už lango, nes dvi mano saulės šviečia ir šildo čia pat – mano glėbyje.

Ieva Elenbergienė