„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ar tikrai vaikai vis blogėja?
2016 09 08

 

 

Mokykloje pradėjau dirbti būdama vos 18 metų. Mokyklos direktorius man paskambino baigus dvyliktą klasę, pasiguodė, kad neliko pakankamai anglų kalbos mokytojų (tuo metu anglistai buvo graibstyte graibstomi) ir pasakė, kad – jeigu aš neateisiu į mokyklą – mano sesę (kuri tais metais pradėjo lankyti mokyklą) mokys „bet kas”. 😀 Taigi taip atsidūriau mokykloje.

Mokykloje jau esu pilnus 21-erius metus. Jau šis tas. Visus tuos metus ne tik dirbu, bet ir  bendrauju su vaikais, jų tėvais ir mokytojais.

Žinote, kas mane neramina? Vis garsiau skambanti mokytojo žinutė,  kuri sako, mūsų vaikai turi vis daugiau mokymosi sutrikimų. Kad ir kiek sakau, kad vaikai yra nuostabūs, dažnai sulaukiu pakeltų antakių ir galvos kraipymo. Ne visada, o dažnai. Ir nesvarbu, su kuo ar kuriame pasaulio kampelyje pakalbu, vis girdžiu, kad vaikai nesusikaupia, kad nemandagiai bendrauja ir – jeigu anksčiau tokių būdavo nedaug – dabar vos ne dauguma. Kur pakastas šuo? Ir ar tai tiesa?

Aš tikiu, kad visi vaikai yra nuostabūs. Štai šiandien buvo šešta diena mokykloje. Aš kai-fuo-ju. Kalbu su vaikais, su mokytojais ir net nenoriu, kad ateitų dienos pabaiga. Kiekvienas vaikas, su kuriuo kalbėjau, yra nuostabus, įdomus. Ir jie girdi! Vieno paprašiau pakelti šiukšlę – pakėlė. Kito paprašiau užverti duris – užvėrė. Trečio paprašiau nunešti rastą striukę į biuro radinių dėžę – nunešė. Ir vaikai ateina pas mane su klausimais, pasiguodimais ir tiesiog pasilabinti.

Bet štai matau, kaip vienas vaikas stumteli kitą. Kaip mokytoja kalba, o trys vaikai tikrai akivaizdžiai negražiai neklauso ir dar varto akimis, kai mokytoja nusisuka. Trečiokai. Žiogai gi dar, o vat kažkur jiems „susijungė”, kad taip elgtis galima. Kaip viena pradinukė – mokytojai aiškinant naują temą – išsitraukia lūpdažį ir sako, kad jai sudžiūvo lūpos, ir ji turi teisę pasitepti – taip atkreipdama visos klasės dėmesį į save. Kaip vienas berniukas man pasako, kad mergaitė – kai mokytojai ir kiti suaugę nemato – iš jo vis pasišaipo.

Tad visų pirma noriu pabrėžti, kad NETIKIU, jog vaikai blogėja. 🙂 Manau ir matau, kad vaikus vis mažiau auklėjame tą funkciją tarsi perleisdami ugdymo įstaigoms, kurias lanko vaikai. Pedagogai – turėdami ir didžiulį mokymo krūvį – dažnai kratosi auklėjimo, nes tiesiog visko yra per daug, o auklėjimas – daug laiko ir kantrybės reikalaujantis procesas. Taip tas auklėjimas ir pakimba ore: tėvai vengia, pedagogai vengia, be to, vieni kitus kaltina, o įkaitais tampa…nuostabūs vaikai! Galiausiai, mes, žmonės,  apskritai esame linkę galvoti, kad gyvenimas blogėja, kai iš tiesų jis gerėja – kad ir kaip sunku tuo tikėti, ar ne? 😀

Žinant tokią situaciją, psichologės-psichoterapeutės straipsnis būtent apie tai manęs nenustebino. Nudžiugino, nes Lietuva tikrai nėra išimtis ir tikrai yra sprendimo būdas. Nuliūdino, nes mes, tėvai, ar MES esame pasiruošę auklėti savo vaikus? Nes – kaip pamatysite straipsnyje – didele dalimi mes esame atsakingi už tas bėdas, kurias patys ir įvardiname.

Straipsnis verstas laisvai, o dar ir papildydavau 🙂 Perskaitykite ir pagalvokite, kam pritariate, o kam – ne. Tai – nuomonė, vadinasi, galite sutikti ir galite nesutikti. Aš straipsnyje mačiau daug tiesos. Kita vertus, be galo noriu, kad vaikai jaustųsi mylimi, laukiami. Tad suprantu tą nuolatinį balansavimą, tą nuolatinį nerimą: ar jau sakyti vaikui, kad elgesys netinkamas, ar jis vis dėlto dar yra tinkamas, ir aš manau, kad netinkamas tik todėl, kad mano tėvai man taip sakė… aaaaaaa…KĄ DARYTI?!

Šiandienos vaikai į mokyklą ateina emociškai (ir socialiai!) nepasiruošę mokytis. Daugybė šiuolaikinio gyvenimo veiksnių prisideda prie tokios būsenos. Kaip gerai žinote, smegenys yra labai lengvai formuojama žmogaus organizmo dalis. Aplinkos veikiamos smegenys gali būti „stiprinamos“, bet lygiai taip pat jos gali būti ir „silpninamos“. Manau, kad, nepaisant visų savo gražių norų ir tikslų, mes formuojame savo vaikų smegenis ne į tą pusę, kurią reikėtų.

Kyla klausimas: kodėl?

1. Technologijos

Naudojimasis technologijomis kaip „nemokamos auklės“ paslaugomis tikrai nėra nemokamas. Ši auklė už kampo jau trypčioja ir laukia, kol susimokėsite. Mes jai užmokame savo vaikų nervų sistemomis, jų dėmesiu ir gebėjimu kantriai laukti jų taip trokštamo atlygio ir malonumo. Palyginus virtualų pasaulį su realiuoju, realusis pasirodo kaip tikra nuoboda. Vaikai, atėję į klasę,  susiduria su tikrais žmonių balsais ir adekvačia vizualine stimuliacija, o štai virtualioje realybėje jie nuolatos atakuojami specialiaisiais efektais. Prie jų vaikai labai greitai pripranta. Po valandų praleistų virtualioje tikrovėje jiems tampa sunku sutelkti dėmesį klasėje, nes vaikų smegenys pripranta nuolatos gauti intensyvesnę, nei įprasta vaizdinę simuliaciją, kurią teikia kompiuteriniai žaidimai. Ne(be)galėjimas susikoncentruoti į mažesnio intensyvumo laipsnio stimuliaciją pamokose vaikams sukelia didelius akademinius iššūkius. Technologijos taip pat emociškai atskiria mus nuo savo vaikų ir šeimos. Pagrindinė vaikiškų smegenų maistinė medžiaga yra tėvų emocinis pasiekiamumas. Deja, mes palaipsniui atimame iš savo vaikų šią esminę smegenų raciono dalį.

Ir dar. Pernai buvo paskelbti puikaus tyrimo rezultatai – technologijų kiekis mokyklose nekoreliuoja su vaikų pasiekimais. Technologijos mokykloje šiandien yra būtinos, nes, na, 2016-ieji, tačiau tai yra tik puikus įrankis, ugdymo priemonė, padedanti geram mokytojui optimizuoti ugdymo(si) procesą. Technologijos niekada nepakeis nei tėvų, nei mokytojų. Geras mokytojas buvo, yra ir bus didžiausias turtas – su technologijomis ar be jų. BET geras mokytojas, gerai dirbantis su technologijomis, tinkamai jas taikantis ugdymo(si) procese…yra dar geriau, nei tiesiog geras mokytojas!

2. Vaikai gauna viską, ko jie nori. Ir neturi laukti nė akimirkos.

„Aš noriu valgyt!“ „Minutėlę, tuoj sustosime prie maisto parduotuvės“ „Aš nenoriu laukti!” „Atsiprašau, mes jau tuoj tuoj…”; „Aš noriu gerti!“ „Štai kola iš gėrimų automato“; „Aš neturiu ką veikti! Man nuobodu!“ „Imk mano telefoną“ arba „Tuoj sugalvosime, ką veikti!”.

Gebėjimas kantriai sulaukti trokštamo atlygio ir malonumo yra vienas iš sėkmės gyvenime elementų. Mes norime savo vaikams tik geriausių dalykų – labiausiai norime, kad jie būtų laimingi, tad vos vaikui pasakius, kad jam nepatiko pamoka – kaltiname mokytoją nuobodžia pamoka; vos vaikui susipykus su draugu – kaltiname mokyklą negebėjimu valdyti emocionalių situacijų, toleruojančia patyčias ar net puolame keisti mokyklą; kaltiname save, jei vaikas sako, kad nuobodžiauja – metame darbus ir puolame organizuoti jam veiklas ir t.t. ir pan.

Deja, ilgalaikėje perspektyvoje vaikai nukenčia ir būna nelaimingi. Gebėjimas kantriai sulaukti norų patenkinimo reiškia gebėjimą įveikti stresą ir puikiai valdyti save stresinėse situacijose. Mūsų vaikai, nuolat gaudami viską, ko tik užsimano, neišmoksta dorotis su mažais stresą sukeliančiais veiksniais. Tokio gebėjimo neišsivystymas tampa didele kliūtimi vėlesnei jų sėkmei gyvenime.

3. Vaikai valdo pasaulį

„Mano sūnus nemėgsta daržovių“; „Ji nemėgsta eiti miegoti anksti“; „Jis nevalgo pusryčių, nes jam nepatinka“; „Ji nemėgsta žaisti su žaislais, bet jai puikiai sekasi su iPadu“; „Ji tingi pati valgyti“;

Nuo kada vaikai pradėjo mums, tėvams, aiškinti ,kaip turėtume juos auginti ir ugdyti? Jeigu leisime jiems daryti tik tai, ko jie nori, vaikai valgys makaronus su sūriu, šlamš burgerius, žiūrės televizorių, nuolatos žais su planšetėmis ir niekada neis miegoti. Ar mes padedame savo vaikams leisdami jiems daryti tai, ko jie NORI, nepaisant to, kad žinome, jog tai nėra GERAI jiems?!

Nepavalgę sveikai ir neišsimiegoję mūsų vaikai eis į mokyklas suirzę, neramūs ir nedėmesingi. Vaikai iš mūsų išmoksta, kad gali daryti, ką nori ir nedaryti nieko, ko nenori. Idėja, kad kažką „reikia daryti“, apskritai neegzistuoja. Deja, norėdami pasiekti tikslus, kuriuos užsibrėžiame savo gyvenime, mes turime daryti ir tuos dalykus, kurie yra būtini – šie dalykai dažnai yra tie, kurių daryti mes netrokštame visa širdimi.

Pavyzdžiui, jei vaikas nori būti pirmūnu, jis turi daug ir sunkiai mokytis. Jei jis nori būti sėkmingu futbolo žaidėju, jam reikia kiekvieną dieną treniruotis. Mūsų vaikai kuo puikiausiai žino, ko jie nori, bet jiems labai sunku daryti būtent tuos dalykus, kurie užtikrintų jų norimo tikslo pasiekimą – tuomet atsiranda nepasiekiami tikslai ir vaikai nusivilia.

4. Nenutrūkstama linksmybė

Sukūrėme savo vaikams dirbtinių linksmybių pasaulį. Jame nėra nė vienos nuobodžios akimirkos. Tą sekundę, kai šis pasaulis nutyla, mes galvotrūsčiais bėgame vėl vaikus linksminti, nes, jeigu šito nepadarysime, jausimės lyg neatliktume savo, kaip tėvų, pareigų. Mes ir mūsų vaikai gyvename dviejuose skirtinguose pasauliuose: jie gyvena nepertraukiamų linksmybių pasaulyje, o mes – nuolatinio darbo.

Ar vaikai mums padeda virtuvėje ir namų ruošoje? Kodėl jie nesusitvarko žaislų? Atlikdami šiuos darbus vaikai treniruoja savo smegenis dirbti ir funkcionuoti „nuobodybės“ sąlygomis – tokio paties „raumens“ reikia ir vėliau mokykloje. Vaikai, atėję į mokyklą ir gavę užduotį rašyti ranka, sako: „Negaliu. Per sunku. Nuobodu.“. Kodėl? Todėl, kad šis puikusis „raumuo“ nėra ištreniruojamas nenutrūkstamose linksmybėse ir žaidime. Treniruojant raumenį reikia įdėti darbo ir nuolatinės praktikos.

5. Skurdūs socialiai saitai

Visi esame labai užsiėmę, todėl duodame vaikams skaitmeninius įrenginius tam, kad jie „kuo nors užsiimtų“ taip pat. Vaikai anksčiau žaisdavo lauke, o ten, nestruktūruotoje natūralioje aplinkoje, jie išmokdavo ir išlavindavo savo socialinius gebėjimus. Technologijos pakeitė užsiėmimus lauke. Taip pat tėvai, pernelyg daug užsiėmę jomis, tampa mažiau atviri ir turi mažiau laiko bendravimui su savo vaikais. Žinoma, vaikų socialinių gebėjimų vystymasis atsilieka, nes skaitmeniniai įrenginiai nepadeda vaikams jų išsiugdyti. Daugelis sėkmingų žmonių šiame pasaulyje turi puikius socialinius įgūdžius.

Jeigu norite, kad jūsų vaikas mokėtų važinėti dviračiu, išmokykite jį važinėjimo dviračiu įgūdžių. Jeigu norite, kad jūsų vaikas galėtų palaukti, išmokykite jį kantrybės. Jeigu norite, kad vaikas galėtų bendrauti su kitais, jūs turite išmokyti jį socialinių įgūdžių. Ta pati formulė galioja visiems kitiems gebėjimas. Tarp jų nėra jokio esminio skirtumo!

Štai keletas patarimų:

1. Mažinkite technologijų naudojimą ir iš užmegzkite emocinį ryšį su savo vaiku:

–    Nustebinkite juos gėlėmis, šypsokitės, kutenkite juos, palikite jų kuprinėse ar po pagalve meilės raštelius, nustebinkite juos išeidami kartu netikėtų pietų darbo ir mokyklos dienomis, o ne savaitgalį, šokite kartu, ropokite kartu, maudykitės rudeninių lapų krūvose;

–    Pietaukite ar vakarieniaukite kartu, planuokite stalo žaidimų vakarus, išvažiuokite pasivažinėti dviračiu, nakčiop išeikite pasivaikščioti į lauką su žibintuvėliu;

2. Treniruokite vaikus išlaukti trokštamo atpildo ir malonumo

–    Priverskite juos palaukti! Nieko tokio, jei „Jam nuobodu“ – tai pirmasis žingsnis į kūrybiškumą.

–    Palaipsniui didinkite laiko tarpą tarp „aš noriu“ ir „aš gaunu“.

–    Venkite naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis automobiliuose ir restoranuose. Vietoje to mokykite juos laukti žaidžiant ar kalbantis;

–    Ribokite nuolatinį užkandžiavimą;

3. Nebijokite brėžti ribų. Vaikams reikia ribų tam, kad jie užaugtų laimingi ir sveiki.

–    Nustatykite laiką valgymui, miegojimui ir naudojimuisi technologijomis;

–    Mąstykite apie tai, kas vaikams yra GERAI, o ne apie tai, ko jie NORI ar NENORI. Už tai jie jums padėkos vėliau. Tėvystė ir motinystė yra sunkus darbas. Šį darbą dirbant reikia kūrybingai sugalvoti, kaip padaryti, kad jie darytų tai, kas jiems yra gerai, o ne tai, ko jie labiausiai nori.

–    Vaikams reikia sveikų ir maistingų maisto produktų. Jiems reikia leisti laiką lauke, eiti miegoti pastoviu metu tam, kad jie turėtų pakankamai energijos mokytis kitą dieną.

–    Paverskite veiklas, kurių jie nenori daryti, į smagius ir emociškai stimuliuojančius žaidimus. Čia jums tikrai padės gera mokykla ir geras mokytojas!

4. Išmokykite vaiką atlikti monotoniškus darbus jau ankstyvame amžiuje. Ši savybė yra itin reikalinga ateityje ir moko juos darbo etikos:

–    Lankstyti skalbinius, tvarkyti žaislus, sukabinti ant džiovyklės ar pakabų drabužius, išdėlioti pirkinius iš parduotuvės, padengti stalą, pasiruošti priešpiečius, pasikloti lovą; Ir tai daryti ne tada, kada jis NORI, o tada, kada REIKIA (nes toks susitarimas);

–    Būkite kūrybingi. Visų pirma, reikia, kad šios veiklos būtų stimuliuojančios ir smagios tam, kad jų smegenys sietų jas su pozityviais dalykais;

5. Mokykite vaikus socialinių įgūdžių

–    Išmokykite vaikus dalintis, laimėti ir pralaimėti, priimti kompromisus, pagirti kitus, sakyti „ačiū“ ir „prašau“. Atsiprašyti. Palaukti. Dirbti grupėje. Galiausiai turėkite lūkestį, kad jis ir savarankiškai gebės spręsti problemas, o ne bėgs nuo jų pas mokytoją ar tėvus. Žinoma, vaikas turi pasitikėti suaugusiais ir žinoti, kad galės kreiptis pagalbos, kai pats ne(be)ras sprendimo būdo, tačiau tai neturi būti pirmas veiksmas, kurio jis imasi.

 

Vaikai pasikeičia tada, kai jų tėvai pakeičia savo požiūrį į vaikų auklėjimą ir ugdymą. Mes turime išmokti ne tik paleisti tada, kada reikia, bet ir paspausti ten ir tada, kada tą turi ir gali padaryti tik tėvai.