Grįžti į blogą
rugpjūčio 04

Ar vaikui skirti namų ruošos darbus?

http://www.alfa.lt/straipsnis/178734

Kodėl tai svarbu? Įdomu, kiek Lietuvoje vidurinės klasės šeimų vaikų patys skalbiasi savo drabužius (bent jau sudeda į skalbyklę), gamina pietus, kasryt pasikloja lovą ar tiesiog išsiplauna savo lėkštes? Pasiklausiusi paauglių manyčiau, kad retas. Retkarčiais – taip. Kai laukia draugų ar per ,,tvarkymosi“ dieną – taip. Tačiau kad kaskart pakildamas nuo stalo surinktų visų lėkštes ir jas išplautų – negirdėtas dalykas. Geriausiu atveju, sudės į indaplovę. Tačiau neabejoju, kad visi tėvai pritartų, jog vaikams reikia atsakomybės namuose ir tikrai naudinga ne tik šeimai, bet ir pačiam vaikui, jei jis išmoksta tvarkytis.

Žinoma, nuspręsti, kiek namuose turi daryti vaikas, nėra lengva. Iš tiesų dabar vaikai daug mokosi, daug laiko ir jėgų atima būreliai, todėl jiems tikrai lieka mažai laiko „poilsiui“. Juk jiems bet kuriuo atveju reikia ir žaisti, ir pasiilsėti, ir pasvajoti ant sofos ar nusnūsti po ilgai užtrukusio draugo gimtadienio. Tačiau įgyti savigalbos gebėjimai praverstų ir berniukams, ir mergaitėms. Ir tie savigalbos įgūdžiai nesibaigia išmokus užsirišti batų raištelius ar užsisegti striukę – tai daug daugiau.

Be to, bene svarbiausia – tai, kad vaikas aktyviai dalyvauja šeimos gyvenime. Paauglys, kuriam namų ruoša – juokų dainos, turės gerokai mažiau bėdų, kai išvažiuos studijuoti: mokės sutarti su „kambariokais“, pasidalyti užduotimis, bus labiau disciplinuotas, geriau planuos laiką, mokės susidėlioti prioritetus, organizuoti savo veiklą. Be to, ir tėvams gyvenimas darosi lengvesnis – nebereikia nuolat patarnauti jau išaugusiems princams ir princesėms.

Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad vaikas jau nuo mažų dienų ima suprasti, jog yra bendruomenės (šeimos) dalis, kad turi savo atsakomybės dalį. Taip, namų ruoša moko atsakomybės, moko tokių gebėjimų, kurių reikia pradedant darbą, jį dirbant ir iki galo jam padaryti. Dauguma tėvų mano, kad užtenka, jei vaikas susitvarko savo kambarį. Kiti skiria ir šiek tiek daugiau namų ruošos darbų. Dar kiti paprašo pagalbos, kai yra poreikis.

Yra tėvų, kurie mano, kad daug lengviau padaryti patiems, nei prisišaukti atsikalbinėjantį vaiką. Arba vaikas visiškai nesistengia ir užduotį atlieka taip blogai, kad vis vien tenka perdaryti. Žinoma, tokie teiginiai ne iš piršto laužti, bet vis dėlto teks pripažinti, kad ateis diena, kai vaikas turės išmokti atsakomybės.

Yra ir tokių tėvų, kurie namų ruošos darbus vaikui skiria tik tada, kai jis prasikalsta. Tačiau nereikia pamiršti, kad bausmė turi būti susijusi su prasikaltimu, pagarbi vaikui ir „proto ribose“, kai kalbama apie jos mastelį ir trukmę. Pavyzdžiui, jei pradinukas pripaišo ant sienų, tegul nuvalo jas! Ir ne tik tai, ką pripaišė – bet ir visas kitas dėmeles aplink. Žinoma, iššveisti visą namą jau nebebūtų „proto ribose“. Būtų nepagarbu jį išbarti ir liepti tai daryti stebint visiems draugams. Ir būtų visai nesusiję su tuo, ką jis padarė, jei lieptumėte kieme nupjauti žolę.

Kai kurie tėvai už kiekvieną atliktą darbelį vaikams sumoka. Kai kurie atlygina tik už kai kuriuos darbus. Mano galva, mokėti vaikui už namų ruošos darbus nėra tinkamas sprendimas. Dingsta visas bendruomeniškumo elementas ir šeima tampa ekonominiu mechanizmu. Juk baisu net pagalvoti, kad vaikas padeda tėvams vien todėl, kad jam už tai yra mokama... Kitą kartą paprašys mokėti už tai, kad nemuša mažosios sesės! Turi būti vidinė motyvacija, noras, kad visai bendruomenei (šeimai) būtų gerai, ir pasitenkinimas, jaučiamas atlikus darbą. Žinoma, jei turite ir norite, kad vaikas atliktų kokį tikrai papildomą darbą (na, tarkim, kuriam atlikti jūs samdytumėte žmogų), tai kodėl nenusisamdžius vaiko? Tačiau tada reikia nepamiršti keleto taisyklių:

- Susitarkite su vaiku, kas turi būti atlikta, KAIP tai turi būti atlikta ir KIEK sumokėsite.

- Nestovėkite šalia ir nenurodinėkite. Įsivaizduokite, kad jis – iš tiesų samdomas darbininkas. Jei darbas bus atliktas prastai, tiesiog kitą kartą jo nebesamdysite.

- Sumokėkite iškart, ir tiek, kiek susitarėte.