„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ar žindant klausyti močiutės patarimų?
2013 08 07

 

 

Kai technologijos keičiasi taip greitai, kad dalimi jų net nespėji pasinaudoti, kai žinių kiekis per trejus metus patrigubėja, o prieš dešimtmetį rašytos mokslinės literatūros knygos gali būti beviltiškai pasenusios, kai yra vis daugiau galimybių tyrinėti pasaulį tiek pačių mažiausių dalelių, tiek toliausiai nuo mūsų nutolusių milžiniškų dangaus kūnų lygmeniu, įžengusioms į motinystės tarpsnį moterims tenka ne menkesnė užduotis susigaudyti daugybėje informacijos apie vaikų auginimą ir auklėjimą.

Įprasti vaikų priežiūros ir auklėjimo metodai, taikyti mūsų tėvų ir senelių, ar naujausiais tyrimais paremtos naujausios metodikos? Nepriklausomų autorių knygos ar kūdikių maisto pramonės remiami leidiniai? Milijoniniais bestseleriais tapusių knygų autorių asmeninė nuomonė ar instinktai, kurie patys sako mums, ką dabar daryti?
Mamoms labai svarbu suprasti, kodėl skirtingos kartos pateikia skirtingus patarimus apie paprastą ir kasdienišką dalyką – vaikų žindymą. Ką žinom dabar ir ko nežinojo tuo metu mamos ir gydytojai? Galbūt jūsų vaikų močiutės taip ir nepakeis savo nuomonės dėl arbatėlių davimo ir žindymo režimo, tačiau jų motyvų supratimas gali palengvinti kasdienį bendravimą.
Šiame straipsnyje noriu palyginti tris knygas. Daktaro B. Spoko knygą „Vaikas ir jo priežiūra“, išleistą lietuvių kalba 1977 metais, autorių kolektyvo sudarytą knygą „Ikimokyklinukas“ lietuvių kalba išleistą 1982 metais ir Pasaulio sveikatos organizacijos pavyzdinį skyrių medicinos besimokantiems studentams, išleistą 2009 metais.
B. Spokas buvo vaikų gydytojas, amerikietis, pristatomas kaip didelę gyvenimo patirtį turintis specialistas. Knyga „Ikimokyklinukas“ pristatoma kaip besiremianti moksliniais pedagoginiais ir psichologiniais tyrinėjimais. Trečioji knyga yra skirta būti vadovėlio medicinos studentams dalis – tai, ką šių laikų medicinos mokslus pabaigę specialistai turėtų žinoti apie žindymą.

Naujagimio svoris
●  „Vaikas ir jo priežiūra“: „Ko gero jie [tėvai] girdėjo, kad staiga krintant svoriui, organizmas netenka daug vandens. Nesijaudinkite. Jeigu taip ir atsitiktų, naujagimį tuojau pat pagydytų, davę jam vandens. Gimdymo namuose dehidratacijos profilaktikai naujagimiai reguliariai girdomi, ypač jei motinai dar neatsirado pieno.“
● „Ikimokyklinukas“: „Kelias pirmąsias dienas naujagimio svoris krinta. Tai natūralus reiškinys, ir dėl jo jaudintis neverta, net jeigu svoris sumažėja iki 10 proc.“
●  PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „Naujagimiams neturi būti duodama jokio maisto ar gėrimo, nebent tam yra medicininių indikacijų.“

Dienos režimas ir maitinimo grafikas
● „Ikimokyklinukas“: „Geriausias būdas tenkinti tikruosius vaiko poreikius – pratinti jį prie dienos režimo. Jeigu vaikas miega-valgo-nemiega nustatytomis valandomis, tai susidaro sąlyginiai refleksai, kurie padeda organizmui tarytum iš anksto pasirengti tai veiklai. <…> Dienos režimo pradedama laikytis nuo to, kad vaikas pratinamas valgyti nustatytomis valandomis. Jau gimdymo namuose kūdikiai maitinami tam tikrais laiko tarpais, paprastai kas 3 valandas <…> su 6 valandų pertrauka nuo vidurnakčio iki 6 valandų ryto. Jei kūdikis verkia nesulaukęs maitinimo laiko, dar nereiškia, kad jis išalko. Motina, skubanti maitinti vos sukreksėjusį vaiką, trukdo nusistovėti ritmui, kuris palengvina ir kūdikio, ir jos pačios gyvenimą.“
Šioje knygoje daugelyje vietų pabrėžiama, kad tėvų pareiga yra suprasti vaiko poreikius ir juos patenkinti, tačiau kalbant apie vaikus, kurie neturi aiškaus režimo, rašoma: „Bet pasitaiko nemažai tariamai gailestingų suaugusiųjų, kurie maitina ir migdo vaikus chaotiškai, manydami atsižvelgią į mažojo „norus“. Sakykim, jiems pavyksta tinkamai išsiaiškinti – nors tai labai abejotina! – mažo vaiko poreikius. Bet juk ir pačius poreikius reikia reguliuoti.“
● „Vaikas ir jo priežiūra“: „Anksčiau tėvai laikydavosi labai griežto maitinimo režimo. 3,5 kg naujagimį maitindavo <…>   [nustatytomis valandomis] ne anksčiau ir ne vėliau. Gydytojai dar tiksliai nežinojo, kas sukelia skrandžio ligas <…>. Gydytojai taip baiminosi nereguliaraus maitinimo, kad galų gale jį pasmerkė kaip psichologiškai nepagrįstą. Jie tikino motinas, kad jos, nereguliariai maitindamos, gali išlepinti kūdikį. Uoliausi griežtojo režimo gynėjai motinoms patardavo prieiti prie kūdikio tik tiksliai nustatytomis valandomis, o kitu laiku iš viso nekreipti į jį dėmesio. Kai kurie primygtinai reikalavo vaikų nebučiuoti ir neglamonėti. <…> visada buvo vaikų, kurie pirmaisiais mėnesiais labai sunkiai prisitaikydavo prie griežtojo režimo. <…> Jie beviltiškai rėkdavo po kelias valandas per dieną, bet motinos nedrįsdavo jų ne laiku pamaitinti arba net paimti ant rankų. <…> Dabartinėms motinoms pasisekė – gydytojai leido elgtis taip, kaip joms atrodo geriau. <…> Po daugelio stebėjimų paaiškėjo, jog dėl nereguliaraus maitinimo nesutrinka nei skrandis, nei virškinimas ir vaikai netgi neišlempa, kaip daugelis būgštavo.“
Taigi, B.Spokas yra tolerantiškesnis ir „leidžia“ mamoms rinktis tokį grafiką, koks joms patogesnis, tačiau maitinimui pagal poreikį nepritaria: „Kai kurie jauni tėvai, įsivaizduojantys esą labai pažangūs, nukrypdavo į kitą kraštutinumą. Jie maitindavo savo kūdikį bet kuriuo laiku, kai tik jis atsibusdavo, ir niekada jo nežadindavo kitam maitinimui <…> Taip maitinant nieko bloga neatsitiks <…> Motinai irgi nepakenks, jeigu ji apskritai nemėgsta grafikų. Bet jeigu ji visur kitur laikosi tvarkos ir dar be vaiko priežiūros turi daug kitų reikalų, nejaugi mano padėsianti kūdikiui, kuo daugiau atsisakydama savo patogumų. Nejaugi ji mano šitaip įrodyti, kad yra gera motina? Dėl tokio pasiaukojimo pagaliau atsiras kitų sunkumų.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“. Čia lakoniškai apibrėžiamas kūdikio maitinimo pobūdis: „Kad būtų užtikrinta gera pieno gamyba ir geras pieno tekėjimas pirmuosius 6 mėnesius, kūdikiui reikia žįsti krūtį taip dažnai ir tiek ilgai, kiek jis nori, tiek dieną, tiek naktį. Tai vadinama neribotu maitinimu, maitinimu pagal poreikį.“ Taip pat pabrėžiama, kad kūdikiai maitinasi skirtingu dažnumu ir kiekvieno maitinimo metu suvalgo skirtingą kiekį mamos pieno, todėl svarbu neriboti žindymo dažnumo ir trukmės. „Speneliai sužalojami tada, kai krūtis apžiota neteisingai. Mama išmoksta atpažinti kūdikio alkio ir pasiruošimo žįsti požymius tokius kaip neramumas, ieškojimas su burna, rankų čiulpimas dar prieš pradedant kūdikiui verkti.“ Taigi dabartinėmis mamomis močiutės turi pagrindo stebėtis – jos maitina kūdikį dar jam nepravirkus, o tokie kūdikiai ir apskritai mažai kada verkia. Ir tai suprantama, nes joms verkiantis iš alkio vaikas greičiausiai buvo kasdienybė.

Naktinis maitinimas
●  „Vaikas ir jo priežiūra“: „jeigu kūdikiui jau mėnuo ir jis sveria apie 4.5 kg, bet vis dar nubunda naktį valgyti, bus protingiau neskubėti prie jo su pienu, vos tik jis sukruta, tegu paverkia 15–30 minučių, gal vėl užmigs. Jeigu nenusiramina, pagirdykite jį šiltu vandeniu. Bet jeigu po pusvalandžio jis vėl plyšoja, pamaitinkite jį. <…> Apskritai kūdikį, sveriantį apie 4,5 kg ir normaliai valgantį dieną, nereikia maitinti naktį.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „Tęsti dažną, pagal poreikius žindymą iki 2 metų ir daugiau.“ : „Kad būtų užtikrinta gera pieno gamyba ir geras pieno tekėjimas pirmuosius 6 mėnesius, kūdikiui reikia žįsti krūtį taip dažnai ir tiek ilgai, kiek jis nori, tiek dieną, tiek naktį“.

Maitinimo trukmė
●  „Ikimokyklinukas“ : „Nemaitinkite per ilgai: 20 minučių – optimalus laikas“
●  „Vaikas ir jo priežiūra“ : „Maitinimo laiką ilginkite pamažu. Tai būtina, nes iš karto ilgai maitinant galima pakenkti speneliams.“ Toliau nurodoma kiek minučių galima kūdikiui leisti būti prie krūties padieniui ilginant iki 20 minučių.
●  PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“ : „Svarbu neriboti žindymo trukmės, jeigu kūdikis gerai apžiojęs krūtį. Speneliai sužalojami tada, kai krūtis apžiota neteisingai. <…> Kūdikiui turi būti leidžiama žįsti tol, kol jis užmiega arba spontaniškai paleidžia spenelį.“

Kurią krūtį duoti maitinimo metu, gal abi
●  „Ikimokyklinukas“: Tik vieną krūtį vieno maitinimo metu.
●  „Vaikas ir jo priežiūra“ : „Daugeliui kūdikių negana pieno iš vienos krūties ir tenka duoti abi.“
●  PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „[Pamaitinus iš vienos krūties] po trumpos pertraukos kūdikiui gali būti pasiūlyta antroji krūtis, kurios jis gali norėti arba nenorėti.“

Ką valgyti motinai?
Mamos mitybos klausimu visi šaltiniai iš principo sutaria – mamos gali valgyti viską, ką nori ir kas joms nekenkia.
●  „Ikimokyklinukas“: „Valgyti motina gali viską, išskyrus tai, kas kenkia jos skrandžiui, taip pat išskyrus aštrius ir pikantiškus patiekalus. Maistas turi būti kuo įvairesnis. Gerti reikia daugiau, bet su saiku, bent jau ne daugiau nei norisi.“
●  „Vaikas ir jo priežiūra“: „Paprastai žindanti motina gali ir toliau maitintis kaip visada. <…> Anksčiau buvo galvojama, kad šiuo atveju kalcis [į pieną] patenka iš jos dantų, bet tai nepasitvirtino.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „Žindymo metu motinos maisto kiekis turi padengti ir tą energijos kiekį, kurio reikia pieno gamybai. <…> Praktiškai žindyvei reikia apie 500 kilokalorijų kasdien tam, kad pagamintų 750 ml pieno kūdikiui. Moteris, kuri yra normaliai besimaitinanti ir valgo įvairų maistą pagal savo alkio jausmą, paprastai ir suvartoja tiek kalorijų, kiek reikia, kad būtų padengtas padidėjęs energijos poreikis.“

Nuo ko priklauso motinos pieno kiekis?
● „Ikimokyklinukas“: „Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais padaugėjo motinų, kurios pieno turi nepakankamai arba visai neturi. Prisiminkime, kad pieno kiekybė ir kokybė labai pareina nuo maitinančios motinos gyvenimo būdo – nuo jos mitybos, miego, poilsio.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“ : „[Hormonas] Prolaktinas yra būtinas, kad pieną gaminančios ląstelės išskirtų pieną. <…> Kūdikiui žindant prolaktino kiekis kraujyje didėja ir stimuliuoja pieno gamybą.“
Miegas, mityba ir poilsis, be abejo, yra svarbu, tačiau pagrindinis pieno gamybos variklis yra kūdikio žindymas. Jeigu kūdikis bus maitinamas dirbtiniu maistu, kol mama ilsėsis, tai nepaskatins jos pieno gamybos. Namiškiai turėtų stengtis pasirūpinti kitais kūdikio poreikiais leisdami mamai pailsėti tarp žindymų.

Nuo kada kūdikis turi pradėti gauti kito maisto ir gėrimo?
● „Ikimokyklinukas“: „Jau nuo pirmųjų dienų vaikas turi gauti 50–100 g skysčių – vandens <…> arbatų su cukrumi arba be cukraus. <…> nuo trijų savaičių pradedamas pratinti prie <…> sulčių.“ „Ketvirtą – penktą mėnesį motinos pienas jau nebegali patenkinti vaiko organizmo maisto medžiagų įvairovės poreikių.“
● „Vaikas ir jo priežiūra“: „Nenustatyta, kada kūdikiui pradėti duoti kietą maistą. Prieš penkiasdešimt metų jį duodavo tik po metų. Paskui gydytojai pradėjo bandyti jį duoti vis anksčiau ir anksčiau <…> Mūsų laikais gydytojai rekomenduoja pradėti duoti kietą maistą 1–4 mėnesių. Per anksti duoti kieto maisto nėra jokio reikalo.“
● PSO „Kūdikių ir mažų vaikų mityba“: „ Išimtinai (maitinant tik mamos pienu) žindyti kūdikį nuo gimimo iki 6 mėnesių ir nuo 6 mėnesių (180 dienų) tęsiant žindymą pradėti duoti tinkamo papildomo maisto.“
Močiutėms gali atrodyti neįprasta, kad kūdikiui iki 6 mėnesių neduodama ne tik košės, bet net ir vandens atsigerti, nes joms auginant savo vaikus tai buvo įprasta. Tačiau kūdikiams sveikiau, jeigu jie pirmuosius pusę metų valgo tik mamos pieną.

Žmonija žinojo per amžius
Iš šių nedidelių palyginimų matyti, kad yra patarimų, kurie nepakito per šiuos kelis dešimtmečius. Tačiau daugelis dalykų, kurie susiję su naujagimio maitinimosi ypatumais pasikeitė atsižvelgiant į mokslinius duomenis, kurie vis dėlto patvirtino tai, ką žmonija žinojo tikriausiai visą savo egzistavimo laikotarpį – kūdikius reikia maitinti tada, kai jie yra alkani. Mamoms tikriausiai visada svarbu, kad jų vaikai gautų tai, ką jos gali jiems duoti geriausio, o vaikai turi siekį augti ir auga kaip galėdami geriau tokiose sąlygose ir su tokiu maistu, kokį gauna. Kad suprastume kas yra geriausia dažnai užtenka atidžiai pasižiūrėti, kokius poreikius jaučiame mes ir mūsų vaikai.

Tarptautinės žindymo organizacijos „La Leche League“ vadovė Rima Kurtinaitienė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Nuotrauka iš www.flickr.com