„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Aštuntas Vincento mėnuo.
2009 03 03
 
VYSTYMOSI KALENDORIUS
AŠTUNTAS GERTRŪDOS MĖNUO
AŠTUNTAS LUKNĖS MĖNUO
 
Sveiki,
Aaaaa, vėluoju, vėluoju parašyti savo ataskaitą 8-to mėnesio proga. Bet su broliu mes kad išlūžom, tai galo nesimato. Kažkoks virusas mus užpuolė. Temperatūra aukščiausia, kažkoks keistas bėrimas atsirado. Kai tėvai pamatė mane taip išbertą ir pagrinde kojas, tai net patys neatsimena kaip daiktus susikrovė ir mus abu į Santariškių Pediatrijos centro priėmimą ištarabanyjo.
Šiaip mūsų poliklinika pasirašiusi sutartį su Antakalnio vaikų ligonine, o į Santariškes važiuojant be Greitosios iškvietimo reikia mokėti. Bet, tėvai sakė, neturi tokios geležinės kantrybės, kad galėtų važiuoti į Antakalnio priėmimą, nes mes turime „talentą” pakliūti budint vienai ir tai pačiai gydytojai. Šiaip mes labai taikūs, geranoriški ir nepretenzingi ir prieš visus mūsų gyvenime sutiktus gydytojus žemai žemiausiai lenkiam galvas ir ši tik vienintelė gydytoja, kuri mums nepatiko. Na, bet tikimės, kad čia tik mūsų biolaukai jai netinka. Bet, bijodami vėl ir vėl pakliūti pas ją, mes NIEKADA nebevažiuojame į Antakalnio vaikų priėmimą.
Taip piktai pradėjau laišką, kad net pamiršau, apie ką aš čia.
Aaa, apie virusą. Taigi. Išlūžau aš, gavau pirmųjų gyvenime antibiotikų kursą. Vos pradėjo man gerėti, apkrėčiau brolį. Tai ir sirguliuojam.
Šiaip sakoma, kad vaikų negalima „lyginti”, bet mama mus vis „lygina ir lygina”, nes niekaip negali atsistebėti tuo, kokie mes skirtingi. Va, ir užvakar mūsų tetai pasakojo, kad mes net skirtingai reaguojame į aukštą temperatūrą. Benediktas visada, kai jam pradeda kilti aukšta temperatūra, pasidaro apsiblausęs, mieguistas, vangus, pats eina ir atsigulęs į lovytę užmiega. Miegodamas pradeda kliedėti, dejuoti. O šį kartą ir aš turėjau progą pasirodyti, kaip aukšta temperatūra veikia mane. Ir oooooj, kiek tėvai su manimi privargooo, nes aš ne „mieguistėju”, o aktyvėju. Atsikeldavau, garsiausiai verkdavau, stodavausi ant keturių, šliauždavau, ropodavau, raitydavausi, voliodavausi nuo šono ant šono, spardydavausi,…kol temperatūra nepradėdavo kristi. Tada apsiramindavau ir užmigdavau mamai ar tėtei ant pilvo.
Na, gal jau pats laikas pralinksmėti???Ką???
Aš, lygiai savaitei praėjus po pirmojo dantuko išdygimo, išsidaiginau antrą dantuką. Ot mamai dabar „smagumėlis”. Net buvo pradėjusi pieną nusitraukinėti ir mane iš buteliuko maitinti, nes kandžiojuosi kaip pasiutęs. Kai Benediktas toks mažas būdamas įkando, tai mamai užteko tik pora kartų jį nuo savęs atitraukti pasakius, kad „skauda” ir trečio karto nebebuvo per visą maitinimo laiką. O valgė pieną jis jau ir labai dantuotas būdamas, iki 1 metų ir 7 mėnesių, kol PATS nutarė, kad laikas „raukti” šį reikalą. O man jau gal 30 kartų taikytos šios drausminančios priemonės, bet nelabai veiksminga 🙂
Pradėjau ropoti. Bet, jei kur labai labai skubu, tai „metu” ropoti ir vėl šliaužiu. Šliaužti man pavyksta labai greitai, o va ropoti gaunasi žyyymiai lėčiau. Bet tėvai juokiasi už pilvų susiėmę, kai aš ropoju, ir pravardžiuoja „drambliu”, nes ropoju lėtai, aukštai modamas rankomis, prie pat bambos pritraukdamas kelius, iškėlęs galvą. Na, jei jau įsivaizduojat, tai labai nesijuokit. Gana man tėvų besiraitančių 🙂
Dar moku iš ropojimo padėties, pritraukęs vieną koją prie pilvo, nusileisti į sėdėjimo padėtį.
 
Benediktas pradėjo labai norėti mane kilnoti. Vis pasičiumpa mane ropojantį, pasisodina ant kelių ir sako mamai: „Aš nuoju milieeeti bolį, noju pakeutiii”. Na, ir kilnoja, kol aš nepradedu reikšti savo nuomonės, kad atitraukė mane nuo svarbių darbų. O paskutiniu metu, jis ne tik pasičiumpa mane, bet dar ir, pasisodinęs mane ant kelių, šaukia mamai: „nudafuooook”(nufotografuok) 🙂
Aš namuose vis aktyvesnis ir… landesnis ir visur „šeimininkauju”. Vos pamatau, kur kas pravira, ir jau ropoju tikrinti.
Jau, pasigedęs mamos, nebeverkiu kaskart, o „einu” ieškoti. Ropoju iš kambario ir žvalgausi. Žvilgteliu pro tualeto durų tarpą, paieškau vonioj, o jei randu mamą, tai toookią šypseną nutaisau, kad mama lydosi vietoje.
Aš jau visai „gudras” vaikas. Jau supratau, kad, paspaudus tam tikrus mygtukus ant brolio gitaros, knygelių, jos ima groti, giedoti, mūkti. Ir labai gerai visa tai įsimenu. Mama net stebisi mane stebėdama, nes, priropojęs prie kokio žaislo, jau žinau ką jame paspausti, pajudinti, kad jis užgrotų.
Su mama mes jau puikiausiai „susikalbam”. Ji, pasirodo, moka kalbėti „žmogiškai”. Net tom pačiom intonacijom pasišnekam, ir „normaliais” žodžiais: aš sakau:”adeee” ir ji man:”adee”. Ji man sako:”tete” ir aš jai atsakau: „te tee” ir taip toliau. O prieš pora dienų pradėjau tarti naują „žodį”- „KAAA”. Šiaip labiau jis „khaa”, o ne „kaa”, bet labai dažnai girdisi kaip klausimas „kąąą???”. Ir dar pradėjau sakyti „GAAAA”(na, čia jau gal nelabai „lygis”, nes pasirodysiu kaip kokia žąsis „ga ga ga”)
Aš dabar su didele mėlyne po akimi, nes atsistojau lovytėje ir labai norėjau pasilaikyti už kabančios karuselės, bet griuvau su visa karusele ir labai užsigavau.
 
Vienintelis dalykas, kuo mes su broliu panašūs, tai meilė skalbimo mašinai. Aš ten ir galvą įkišu, parėkauju: „ajeeeeeeej, jejeeeeej, a-de-deeeeeee,….” ir prie veikiančios vis stoviniuoju, stiklą bombinu, spalvotus rūbelius bandau pagauti. O kai Benediktas būdavo toks mažas, tai mama jį pasodindavo kėdutėje priešais skalbimo mašiną ir jis galėdavo visą ikivalandinę skalbimo programą išsėdėti plodamas, cypaudamas, džiūgaudamas,…Net kai jis dalyvavo Ropliukų turnyre, ir kai užėmė vieną iš paskutiniųjų vietų, tai vedėjas pajuokavo:”va, neatsitempėt skalbimo mašinos, tai nebuvo žmogui pas ką ropoti.” 🙂
Šio menėsio mano ūgio ir svorio pasiekimai nekokie. Nes sirgdamas labai mažai valgiau, tai nieko gero ir nepriaugau.
Dabar aš:
8700g (+0 gramų)
73 cm (+1 gramų)
iki kito susirašymo
nesirkit