Grįžti į blogą
rugsėjo 10

Atėjo naujos mokyklos era.

Anądien gavau nuorodą į 20 TED'o populiariausių pasisakymų. Palindau po apklotu (nes visi jau miegojo, nenorėjau pažadinti) ir klausiau. Dauguma tikrai verti dėmesio. Ir visiškai nesistebiu, kad sir Ken'o Robinson'o - daugiausiai peržiūrėtas. Jis tikrai yra įspūdingas. Tik, žinote, kas keista? Vat jis keliauja po visą pasaulį, kalba apie tai, kad švietimas XXI amžiuje turi būti jau kitoks, bet kaita ateina labai iš lėto. Taip iš lėto, kad daug kur  vargiai jaučiasi. Aš irgi manau, kad atėjo naujos mokyklos era. Ir nors žinau, kad yra daug pedagogų, pykstančių ant manęs, vis vien išsakiau savo nuomonę Dialoge. Nes žinau, kad yra ir tokių, kurie visa širdimi nori kaitos. Kurie dirba, kad Lietuvos mokyklos keistųsi ir dirba kasdien. Neabejoju, kad lašas po lašo akmenį pratašo. Prisiminkite: juk pirmąsias mašinas žmonės daužė, nes tai - velnio išmislas. Ir apskritai daug kas šiame pasaulyje yra sutinkama su tiesiog neįtikėtinu pasipriešinimu. Ką gi, jeigu tai yra what it takes, tai, kaip sakant, tebūnie. Aš tai visiškai nebijau. Dalinuosi tekstu, publikuotu Dialoge:

Kai prieš porą metų pirmą kartą perskaičiau L.Stoll ir D.Fink citatą, kad dauguma mūsų mokyklų būtų geros mokyklos, jei šiandien būtų 1965  metai, pagalvojau, kad pataikyta į dešimtuką. Kad mūsų vaikai eitų į mokyklą ir gautų tai, kas yra aktualu šiandien ir bus aktualu rytoj, mokytojo vaidmuo turi atliepti 2012- ųjų poreikius.

Ar žinote, kad šiandien penkerių metų vaikas jau yra susidūręs su daugiau informacijos, nei jo seneliai dvidešimties? Ar žinote, kad dešimties metų vaikas savo mobiliuoju telefonu gali efektyviau gauti reikiamą informaciją, nei mūsų vyriausybė galėjo pries 50 metų? O mokykla? Ji vis dar be galo be krašto panaši į tą, kokia buvo prieš 50 metų. Kai pradedi galvoti, sukasi galva.

Kuo daugiau galvoji, tuo sunkiau gali paneigti faktą, kad XXI amžiaus klasė ir XXI amžiaus pedagogas turi skirtis nuo XX amžiaus klasės ir pedagogo. XXI amžiuje pedagogas yra mentorius, o ne visažinis, vienintelis turintis raktą į informaciją, kuri kitiems nepasiekiama. XXI amžiaus klasė turi būti tokia, kuri kviečia vaikus mokytis visą gyvenimą. Dėl to, matydama eilėmis sustatytus suolus, kur vaikai matys vienas kito pakaušį, noriu verkti. XXI amžiaus mokykloje aktualu turi būti ne šeštokų klasė, o kiekvienas šeštokas, atėjęs į mokyklą. XXI amžiaus mokykloje informacija turi būti aktuali vaikams, o ne tiesiog informacija. Pykstame, kad šiais laikais vaikams neįdomu, bet gal mes juos mokome neįdomių, neaktualių dalykų, kurių jie niekada gyvenime nepanaudos?

Mokytojai argumentuoja, kad jie yra negerbiami, pervargę. Nenuostabu. Sunku 2012-aisiais dirbti pagal 1965-ųjų principus. JAV tyrimai rodo, kad net 50% pedagogų pakeičia profesiją pirmaisiais darbo metais. Galime sakyti, kad neįmanoma dirbti šiandienos mokyklose, bet aš manau, kad pedagogai tiesiog nėra paruošti dirbti šiandienos mokyklose. Mes vis dar tikime, kad pedagogas atsistotos klasės priekyje, moksleiviai pakels į jį akis iš savo suolų ir dėkos už perduodamą informaciją. Gerbs vien už tai, kad jis perteikia. Bet laikai ne tie. Šiandien reikia žinoti daugiau. Reikia sudominti. Pasitelkti pasakojimus, nutikimus, humorą. Nusileisti iš dramblio kaulo sosto ir išklausyti. Neatmesti galimybės, kad mokinys žino daugiau. Nes, patikėkite, taip gali būti. B.Obamai kalbas rašo vos 31 metų žmogus. Facebook’o įkūrėjui M.Zuckerberg’ui – 28. Man pačiai yra tekę susitikti Lietuvoje su 17mečiu, kuris tikrai geba ir žino daugiau, nei daug 50-mečių, o jis – tuo metu kai susitikome – vis dar mokėsi mokykloje.

Šiandien vaikai yra be galo protingi (beje, visais laikais ateinanti karta yra pranašesnė už esamą - juk privalome tobulėti!). Nepamirškime ir to, kad jie yra technologijų čiabuviai, o mes – imigrantai. Anądien stebėjau dvejų metų draugų dukrą, kuri iPhone ne tik rado tai, ko jai reikia, bet ir puikiai dėliojo elektroninę dėlionę. Apie šešiamečius, kurie nė nemirktelėdami fotografuoja, filmuoja, kopijuoja, perkelia informaciją į kompiuterį ir ieško informacijos google net nekalbu – tokių tuntai. Kaip mes galime lygintis su jais, kai, pavyzdžiui, aš tik vėlyvojoje paauglystėje sužinojau apie elektroninį paštą? Todėl man nuoširdžiai gaila mokytojų, kurie ilgai mokosi, gauna mokytojo kvalifikaciją, dalyvauja profesinio tobulėjimo kursuose ir vis vien yra nepasiruošę XXI vaikams bei jaučiasi nelaimingi dirbdami savo darbą.

Šiandienos švietimas turi koncentruotis ne į žinias. Žinoma, yra dalykų, kuriuos išmokus mintinai gyvenimas yra lengvesnis. Pavyzdžiui, daugybos lentelę. Bet aš puikiai prisimenu mokytoją, kuri prašydavo atpasakoti tekstą pažodžiui mintinai. Ne analizė, ne kritinis mąstymas, ne kvestionavimas, o atpasakojimas mintinai buvo vertybė. Jau tada buvo klasiokų, kurie maištavo. Šiandien, manau, dauguma klasėje maištautų. O ta pati mokytoja sakytų, kad šiandien vaikai yra baisesni, nei mano laikais. Ačiūdiev, kad jie tokie. Gal vieną dieną ims ir pakeis sistemą tie vaikai. Visa širdimi tikiu, kad vaikai mokosi su užsidegimu, kai jiems yra įdomu, kai pedagogui yra įdomu tai, apie ką jis kalba. Kaip galima turėti tuos pačius planus kelerius metus iš eilės? Juk kiekviena klasė unikali, kiekvienas vaikas unikalus ir, įsiklausydami bei įtraukdami juos, plaukiame vis į kitus vandenis. Taigi pedagogas šiandien turi tam tikra prasme rungtis su informacinėmis priemonėmis dėl moksleivių dėmesio. Kaip tą daryti, jei esame užstrigę praeitame amžiuje?

Aš nepaprastai tikiu Mokytojo galia. Manau, kad – nesvarbu, kokia bus mokykla – Mokytojai visada egzistuos. Mokytojas žmogaus gyvenime yra labai svarbus. Neabejoju, kad, sukūrus pozityvią mokymosi aplinką, įgyvendinant aktualius ir įdomius moksleiviams ugdymo(si) planus, moksleiviai noriai keliaus į mokyklą ir bus dėkingi bei gerbs savo Mokytoją. Nepamirškite: jie vis dėlto yra vaikai, susiduriantys su sudėtingomis XXI amžiaus problemomis už namų ir mokyklos sienų, kurias socialiai ir emociškai nėra pasiruošę spręsti savarankiškai, todėl jiems reikės visos meilės, paramos ir šilumos, kurią mes, Mokytojai, galime duoti.

Iš tiesų reikia labai nedaug. Nesipriešinkime kaitai. Kaita nėra blogis. Vaikai tikrai nėra blogesni. Laikai irgi nėra blogesni. Žvelkime į vaikus kaip į partnerius. Mano kolegos, išsibarstę po visą pasaulį, ne kartą sakė, kad, atvėrus duris kaitai, darbas įgavo visai naują pobūdį. Tapo ne tik lengviau, bet ir netrukus iškilo klausimas: kaip aš galėjau to nedaryti anksčiau? Bendradarbiaukime su kolegomis. Dr.B.Johnson rašė, kad ironiška, jog mokytojo darbas, kuris, atrodo, tiesiogiai asocijuojasi su bendravimu ir bendradarbiavimu, iš tiesų yra labai izoliuotas. Dalindamiesi savo žiniomis bei patirtimi su kolegomis ir drauge ieškodami atsakymų, dirbsime daug efektyviau. Drauge su kolegomis siekime, kad ugdymo turinys būtų gyvas ir aktualus XXI amžiaus vaikams. Mūsų sūnaus klasė Belgijoje turėjo klasę-draugę Prancūzijoje: vaikai ne tik susirašinėjo laiškais, bet ir “gyvai” vieni su kitais kalbėdavosi, drauge įgyvendino ne vieną projektą. Įvykus žemės drebėjimui Haityje, vaikai kalbėjo apie žemės drebėjimus, rinko aukas ir siuntė vienai mokyklai į Haitį, iš kurios gavo padėką ir atsakymą. Taip mokykla ir pasaulis už jos sienų tampa viena.

Kokios  2012-ųjų mokyklos būtų tinkamos 2012-iesiems? Tokios, kurios yra atviros kaitai. Kurios supranta, kad XXI amžiaus moksleivis ateina į mokyklą su nuostata, kad jis žino labai daug (ir dažnai tai yra tikrų tikriausia tiesa), tačiau giliai širdyje tikisi, kad mokykla jį nustebins. Kurių ugdymo programa siejasi su tuo, kas vyksta už mokyklos sienų ir yra aktuali vaikams. Tokioje mokykloje mokytojas jausis gerai, o moksleivis pasieks puikių rezultatų – augs išradingų ir smalsių žmonių karta, kritiškai mąstanti, turinti savo nuomonę ir nebijanti XXI amžiaus iššūkių.

Iš visos širdies to linkiu visoms Lietuvos mokykloms 2012-2013 mokslo metais.