Grįžti į blogą
liepos 13

ATOSTOGOS. I.

Jeigu reguliariai skaitote tinklaraštį, tai tikriausiai pastebėjote, kad paskutiniu metu rašau....hmmm...nereguliariai. Vasara. Atostogų metas. O atostogaujame Lietuvoje. Tiesa, Gabrieliui atostogos jau baigėsi (dvi savaitės), vakar išlydėjome, tačiau aš būsiu Lietuvoje dar porą savaitėlių.  Ir labai dažnai ten, kur nėra JOKIO ryšio. Net telefoninis dažnai prastut prastutėlis :) Žinote, kaip pavadinčiau paskutines dvi mūsų gyvenimo savaites? Ogi bjauraus viruso ir odisėjos "per gimines" vardu. Sakoma, kad nereikia "per daug įsijausti". Užteko pavasarį pagalvoti, kad mūsų vaikai šiemet beveik nesirgo, kai užpuolė vienas bjaurus virusas, o dabar - neilgai trukus - ir antras. Gal vaikai tiesiog pavargę nuo mokslo metų, gal po pirmos ligos pasilpę imunitetai...ką čia spėlioti! Faktas tas, kad išskridome į Lietuvą (birželio 29 dieną) karščiuojant Augustui.

Augustas, kaip sakant, mūsų "atostogų koreguotojas". Kodėl? Ogi skrendant į JAV išvakarėse pakilo temperatūra, o lėktuve siaubingai išbėrė...vėjaraupiai. Važiuojant į Ispaniją antrą dieną nukrito nuo lovos ir susilaužė raktikaulį... Dabar vėl. Kadangi karščiavo jau keletą dienų (nuo ketvirtadienio vakaro, o atvykome pirmadienį), vos atvykę keliavome į Grybo gatvėje esantį medicinos diagnostikos centrą. Padarė tyrimus: kraujo tyrimą, plaučių nuotrauką ir nustatė, kad Augustui - plaučių uždegimas. Prastai... Šią istoriją papasakosiu plačiau, nes ji, sakyčiau, tokia visai įdomi.

Taigi mums išrašo gerti antibiotikus. Zinnat. Mus konsultavusi pediatrė pasakė, kad - jei temperatūra nekris iki penktadienio - vėl ateitumėme. Nusiminėme, nes su LTGM šeimyna buvome suplanavę važiuoti pas juos į sodybą Labanoro girioje, jie net atostogas būtent dėl mūsų ėmė būtent šiuo metu. Be to, buvome susitarę važiuoti jau antradienį vakarop. Čia mus išgelbėjo mano mama, kuri pasiėmė nemokamas atostogas ir paragino mus važiuoti į sodybą (o ne "smirdėti" visiems bute Vilniuje) bei užsiėmė intensyviu Augusto gydymu. Nors buvo iš tiesų apmaudu ir liūdna, išvažiavome į sodybą. Oras buvo nuostabus. Menu, kaip mama birželio mėn vis juokaudavo, kad turi išsilyti, kad liepą - kai mes atvažiuosime - būtų geras oras!

Labanore...kaifavome. Iš sutvarkytų Belgijos parkų patekome į laukinę gamtą :D Vaikai irgi buvo išsiilgę vieni kitų. Žinoma, šiek tiek užtruko, kol apsitrynė, tačiau gan greitai išsiskyrė dvi "grupuotės": "princesės" Gustė ir Morta (pavyzdžiui, Morta važiavo su aukštakulniais, kuriais merginos pasikeisdamos avėjo...visai nesvarbu, kad vidury Labanoro girios!...abi važiavo į parduotuvę, kai kiti du vaikai ėjo su mumis į mišką rinkti uogų bei ilgam "užstrigo" prie kaimynų vištų bei turėjo pakelti/apžiūrėti visas sraiges, vabalus ir pan.)bei "fantazuotojai" Miglė ir Vilhelmas. Gertrūda, kaip sakant, patenkinta, jei mamai ant rankų :D Arba miega vos ne tris valandas (ko net neįsivaizdavau, kad tai - įmanoma) ant antklodėlės pavėsyje...

Tos dienos skuodė it įkirptos: maudėmės ežere, rinkome uogas, vaikščiojome miške ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės...ilgai. Tol, kol vaikai nepakeldavo triukšmo, nes vis tai vienas, tai kitas prabusdavo. O vaikai žaidė. Juokinga, kad gamtoje nereikia "tikrų" žaislų, o visi konfliktai tarsi ištirpsta didžiulėje erdvėje ir jau po kelių akimirkų mažieji pasaulio tyrinėtojai vėl drauge įsitraukia į naują veiklą. Žinoma, nuo tokio gryno oro ir įspūdžių gausos galima ir pavargti: turėjome nešiojamą kompiuterį su įrašytais filmukais, ir jaunimėlis vakarop - kai jau išlįsdavo uodų tuntai ir reikėdavo laukti vakarienės - prisėsdavo šimtmetį perkopusioje T giminės troboje prie didžiulio seno stalo ir mėgaudavosi civilizacija.

Tačiau...ramiai atostogauti lemta nebuvo. Jau kitą vakarą paskambino mama, kad...Augustą siaubingai išbėrė. Kadangi bėrimas vis plito, mama su Medeina iškvietė greitąją ir paskambino mums. Telefonu kalbėjome su greitosios gydytoja, kuri norėjo vežti Augustą į ligoninę. Tačiau, nurimus aistroms ir pradėjus rimti Augusto bėrimui, nusprendėme palikti jį namuose. Juk svarbiausia - stebėti, o tą namuose ir darė mano mama. O į ligoninę Augustas siaubingai nenorėjo... Juk sakoma, kad namuose ir sienos gydo! (Pradžioj galvojome, kad išbėrė nuo antibiotikų, todėl ir išsigandome, tačiau paaiškėjo, kad išbėrė nuo žolelių mišinio nuo kosulio, kurį Augustas taip pat gėrė).

Ketvirtadienį mama pasakė, kad Augustui nekrenta temperatūra. Taigi aš apsisprendžiau su Gertrūda važiuoti į Vilnių, kad penktadienį iš pat ryto būčiau su Augustu pas tą pačią pediatrę. Iš pat ryto patraukėme į medicinos centrą. Gydytoja pasakė, kad tikriausiai prastai veikia vaistai, todėl IŠRAŠYS VAISTŲ, KURIE PADĖS NUO KOSULIO. Galvą guldau, kad būtent taip ir pasakė. Ir dar pasakė gerti juos tris dienas po vieną tabletę dienoje. Dabar vis bandau "atgaminti" tą mūsų pokalbį, nes iš tiesų šiandien visos jo detalės svarbios. Tikrai prisimenu, kad pasakė apie tris dienas ir apie "nuo kosulio". Daugiau - kaip per miglą. Taigi grįžtame namo. Ar esate girdėję apie motinišką nuojautą? Nagi aš esu toks tipas, kuris niekada neskaito informacinių vaistų lapelių. Na, beveik niekada. O tądien kažkaip pagalvojau, kad reikia perskaityti, kas tas naujasis vaistas "nuo kosulio" - sumamed. Rupūs miltai!!! ANTIBIOTIKAS. Tačiau - kaip daktarė ir sakė - sudavėme vos grįžę namo (jis jau ryte buvo gavęs Zinnat).

Sutapimas ar ne, tačiau po kokios valandos Augustas tapo labai mieguistas: gulinėjo, miginėjo, nenorėjo nei skaityti, nei žaisti. Jo aplankyti atvažiavo senelis su teta Julija (10m), atvežė naują knygą dovanų (Mitologija), šviežių braškių, o ir šiaip Augustas visada džiaugdavosi juos išvydęs, o tądien buvo toks visas gulinėjantis. Kažkaip neramu...

Tądien jau buvome susitarę pervažiuoti iš Labanoro pas Gabrieliaus mamą ir bočių į jų šeimos sodybą Trakuose. Grįžus šeimynai buvo aišku, kad Augustas dar tikrai negali važiuoti su mumis, tačiau nusprendėme pasikonsultuoti dėl tų vaistų. Paskambinome dar vienai pediatrei, kuri pasakė, kad JOKIU BŪDU negalima duoti šių dviejų vaistų kartu, nes tai - stiprūs antibiotikai. Be to, kam tęsti tuos, kurie neveikia??? Ir dar pasakė, kad sumamed reiktų gerti kokias 10 dienų, o ne 3. Hmmm... Puoliau ieškoti dar vienos pažįstamos medikės telefono. Ji patvirtino, kad šių dviejų vaistų kartu duoti negalima ir pasakė, kad ir 10 dienų duoti sumamed - nesąmonė. Galų gale pavyko prisiskambinti pusseserei pediatrei, kuri dabar studijuoja doktorantūroje tarp Lietuvos ir Oksfordo, tai ne visada įmanoma pagauti :) Žodžiu, ji, pasikonsultavusi su dar vienu pediatru, pasakė, kad užteks to sumamed ir 5-6 dienoms SOČIAI, o duoti abu vaistus drauge - didžiausia nesąmonė!

Kol visa tai suderinome, atėjo iš tiesų vėlyvas metas, tačiau vis gi pasijutome ramiau, nes bent jau žinojome, ką daryti su Augustu. Kaip mano mama pasakė: sprendimą turite priimti jūs. O, kaip žinia, sprendimą labai sunku priimti per atstumą, todėl norėjome viską išsiaiškinti ir tik tada važiuoti pas Gabrieliaus mamą. Kadangi laukė ilgas savaitgalis, Augustas daugmaž gulėjo ir žaidė su baba stalo žaidimus, tai mes išvažiavome, o Augustas vėl liko pas mano mamą.

Abu su Gabrieliumi krimtomės, nes pirmą kartą sergantį vaiką prižiūrėjome ne patys, tačiau tuo pačiu puikiai supratome, kad šios dienos - vienintelės, kai Gabrielius gali pasimatyti su savo artimaisiais (juk atostogos tik dvi savaites, o giminaičiai nematyti...kai kurie net porą metų!), o aš Gertrūdos nenoriu laikyti kambaryje vien tam, kad kartu su mama žiūrėčiau Augustą. Be to, visai neatrodė, kad Augustui nors per nago juodymą nuobodu (nors, žinoma, kaimyno žolė visada atrodo žalesnė), o mes neabejojom, kad mano mama - turbūt pati puikiausia slaugė Augustui, kokią tik galima įsivaizduoti vaikščiojančią šia Žeme, nes mano mama - tiesiog legendinė ligonių lepintoja ir slaugytoja! O dar baba!

O dėl tų vaistų. Viskas būtų gal dar ne taip bjauru, jei tai nebūtų antras prisvilęs blynas su tuo "Grybu" kaip aš sakau... Kai Augustui buvo treji, pastebėjau, kad jis negirdi. Atlikau keletą diagnostinių testų - tikrai negirdi. Jau nekalbant apie tai, kad vis pradėjo klausti: "ką?" Nuėjome į Grybą ir ten pasakė, kad vaikui prisikaupė sieros, ją išvalė, mus "nuramino", kad "prisigalvojame" ir...paleido (žinoma, kai susimokėjome. ir nemažai.) Ilgą istoriją trumpinant: nepatikėjau; nuėjom pas kitą daktarę (pažįstamą LOR, bet suaugusiųjų); išrašė siuntimą pas Ališauską į Santariškes; nustatė, kad Augustas iš tiesų negirdi, nes nuo alergijų (jis sirgo atopiniu dermatitu ir šiaip buvo labai alergiškas, kai buvo mažas) išburko adenoidai, užspaudė ausytes, ir jis nebegirdi. Aš, kaip sakant, parašiau "grybams" skundą. Pasikvietė direktorius, atsiprašė. Gražu, bet jau šaukštai po pietų... Labai skaudu buvo. Augustą išoperavo, vaikas vėl pradėjo puikiai girdėti. Pernai profilaktiškai vėl pasitikrinome - viskas gerai.

Tad dabar žinok, žmogau...Nemanau, kad aš neišgirdau tokios svarbios "smulkmenos", kad pirmųjų antibiotikų vartojimą reikia nutraukti. Tačiau juk tas pokalbis, kaip sakant, jau istorija...Neužrašyta ir neįrašyta. Juk galėjome šitaip pakenkti vaikui! Net šiurpas nupurto pagalvojus, kas galėjo atsitikti, jei būtume tris dienas davę dvejus skirtingus ir iš tiesų stiprius antibiotikus. Kas būtų, jei nebūčiau perskaičius to informacinio lapelio??? Gydytoja iš tiesų atrodė maloni ir miela, o ir klaida tokia, sakyčiau, žmogiška. Bet kokia tokios klaidos kaina???

Gabrielius tuoj pat puolė skambinti į Grybą, bet ten budintis žmogus tiesiog pasakė, kad nieko nežino ir galime - jei norime - ryt ateiti pas kitą pediatrą. Ačiū, kaip sakant, gal užteks! O eiti aiškintis...šįkart man atrodo, kad per daug viskas šakėm ant vandens rašyta. Nors apmaudu tai be galo...

Tačiau, kaip sakant, gyvenimas tęsiasi, ir mes išvažiavome į Trakus, o Augustas ir vėl liko gydytis. Išvažiavome su viltimi, kad šįkart vaistai suveiks, ir jis jau į Anykščiuose esančią Gabrieliaus tėtės sodybą važiuos drauge. Juk ten jo laukia senelis, krikšto mama, vos ne bendraamžės tetos ir taipogi kompiuteriais besižavintis jaunas dėdė!