„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Augusto ir Vilhelmo LIETUVIŠKAS gimtadienis.
2009 03 16

 

 

Jau po Mortos gimtadienio pradėjome sukti galvą kaip čia bus su berniukų gimtadieniais. Visų pirma, per Vilhelmo gimimo dieną aš, Morta ir Gertrūda planavome būti (ir buvome) Lietuvoje. Taigi šventę reikėjo daryti arba prieš kelionę, arba po. Prieš – sudėtinga. Norėjau pasiruošti kelionei į Lietuvą, o laiko daug nebuvo, nes juk keliavome į Italiją. Po – irgi iškilo klausimas: KADA? Grįžome iš Lietuvos, ir Vilhelmas pareiškė, kad šiemet (pirmą kartą) jis jau norėtų gimtadienio ne tik su „lietuviškais” (t.y., lietuviais, daugiausia mūsų draugų) vaikais, o IR su klasiokais. Augustas jau gan seniai buvo išreiškęs tokį pageidavimą, kad norėtų šventės ir su draugais, IR su draugais-lietuviais.

Ir vis dėlto prisiminsiu, kad vasario 12 Vilhelmas šventė savo „tikrą” gimimo dieną su tėte, broliu ir…atgužėjusia RNH šeimyna. Aš išvažiuodama palikau Viliukui siurprizą – didžiulį maišą jo mylimiausių saldainiukų popuri po pagalve…ir jau man išvažiuojant Vilhelmas susitarė su tėte, kokį pyragą keps per jo gimimo dieną. Tiksliau, pyragus:  vieną neštis į darželį, o kitą – namams. Gimtadienio dieną vyrai važiavo į parduotuvę, prisipirko įvairiausių skanėstų, ir Vilhelmas galėjo išsirinkti dovanėlę…išsirinko mažutį juodą minkšta žaisliuką – kačiuką:

 

Ech, tas mūsų Viliukas: nors metai šešeri, bet minkšti žaisliukai vis dar LABAI mėgiami. Juk net Šveicarijoje – kai IMU šeimyna sakė išsirinkti dovaną – Vilhelmas išsirinko mažutį minkštą leopardą su magnetinėmis kojytėmis, kurį galima tvirtinti prie šaldytuvo ir pan. Pamatytumėte jūs jo lovą – ji pilna minkštų žaisliukų… Kai tuo tarpu Augustas ir Morta a) nemėgsta minkštų žaisliukų ir b) jei jie atsiduria jų lovoje, tai šveičia lauk nė nemirktelėję…

Taigi  Vilhelmas atšventė savo šeštąjį gimtadienį ramiai namuose – taip, kaip jam bene labiausiai patinka ir mokykloje – ten, kur jis jaučiasi saugiai ir įprastai.

 

 

 

 

 

Kai grįžome iš Lietuvos, parvežėme berniukams senelių ir Viktoro dovanas: laimės buvo nors kibirais tempk! Beje, mama, Vilhelmo kelnės tiko…Augustui (nors Augusto M dydžio, o Vilhelmo S, bet…abejos vienodos, tai atiteko didžiajam broliui:))Marškiniai ir megztukai abiems – kaip čia buvę!

 

 

 

 

 

 

 

Na, bet, kaip sakant, reikėjo ir  atšvęsti…Keturios šventės namuose…hmmm…Visaip sukome galvą ir pasiūlėme berniukams daryti jungtinę šventę bent jau su draugais lietuviais – juk vis vien visada ateina tie patys žmonės! Kitas niuansėlis su draugais lietuviais yra tas, kad yra ir Augusto amžiaus vaikų, bet…yra ir Gertrūdos:) Ką daryti, kad visiems būtų smagu? Per Mortos gimtadienį buvo gan akivaizdu, kad tai nėra lengva: gerai, kad daug padėjo Lina, nes šiaip būtų buvę nelengva…Ieškojome išeities.

Kaip visada – reikia tik ieškoti, ir išeitis atsiranda! Iš pradžių Akvilė atsiuntė nuorodą į vieną žaidimų-gimtadienių kambario nuorodą. Taip atsitiko, kad prieš porą savaičių ten kaip tik savo gimtadienį šventė vienas Augusto klasiokas. Nuvažiavome. Apsižiūrėjome. Patiko. Vadinasi tas klubas vaikams – kaip ir daug kas, ką belgai pavadina angliškai – juokingai: THE FUNNY CLUB (akivaizdžiai norėta pasakyti „The Fun Club”…na, bet tai juk smulkmė!) Jame: laipynės, karstynės, kamuoliukai, erdvė mažiams, šokinėjimo pilis (na, tos, kur pripučiamos būna), kavinė, pakankamai erdvu ir iš tiesų švaru.

Pasiteiravau, kada būtų galima užsakyti gimtadienį. Paaiškėjo, kad…viskas užimta…išskyrus kovo 13, penktadienį! Bet tą dieną tai lAisva taip, kad neužsakytas nė vienas gimtadienis (kitomis dienomis – net po keletą vienu metu!) Ką gi – užsakėme penktadieniui, tryliktai. Mes tos dienos visai nebijome: ir susipažinome su Gabrieliumi 5dienį tryliktą, ir susituokėme 5dienį tryliktą:) Ir iš tiesų užbėgsiu įvykiams už akių pasakydama, kad iš esmės turėjome VISĄ klubą sau – karaliavome kaip kažin ką! Atėjo keletas šeimynų, matyt, pažaisti, bet šiaip – palyginus su kitais kartais, kai teko ten lankytis – buvo tarsi būtume viską užsakę vien tik sau.

Be to, išsikalbėjome su Akvile ir sutarėme, kad darysime trigubą lietuvišką gimtadienį, nes juk tom dienom ir Aušrelės gimtadienis, svečiai vėlgi beveik visi tie patys…tai galim tiesiog siausti visi kartu! Kaip tarėm – taip ir padarėm. Kai kuriuos svečius kvietėme drauge, kai kuriuos pasikvietė Aušrelė, o kai kuriuos – mūsų bičai. Žodžiu, planas ėjo kaip iš pypkės!

Kaip visada, atsitiko keletas įdomių nuotykėlių:

1. Kai užsakiau, užsakymo lape buvo pažymėta, kad – jei gimtadienis 16.00-18.30 (kaip mes ir užsakėme) – tai vienam vaikui kaina 12.50eu, bus tortas, užkandėlė, neribojamas gėrimas (vanduo, sultys ir toks a la gaivus gėrimas), vaikiško šampano butelis ir, žinoma, žaidimai. Nuvažiavus paaiškėja, kad tik savaitgaliais būna užkandėlė. Jei nori ir penktadieniais – pirk. Žinoma, brangiau. Na, bet užtat vienam vaikui kaina – tik 10eu. Summa summarum vis vien išeina brangiau, nes juk tą užkandą reikia pirkti vienetais ir baro kaina!

2. Augustas kaip tyčia vėlavo iš mokyklos. Ta prasme, jis visada grįžta apie 16val (ir taip būtume truputuką vėlavę), tačiau penktadienį grįžo tik 16.20. Kol nuvažiavome, jau buvo ir 16.30. Tai, kaip sakant, gerai, kad žaidimų klube: visi, kurie jau buvo atvykę (nors tokių nebuvo daug), jau buvo įsijautę į žaidimą! Be to, Akvilė su mergaitėmis nuvyko laiku, tai ir priėmė visus atvykstančius svetelius. Iš kitos pusės…reikėjo pasitelkti visus mano diplomatinius gebėjimus, kad įtikinčiau Mortą, jog į žaidimų kambarį geriau važiuoti su kelnėmis, o ne su sijonu…ir taip kalbinau, ir anaip…vos įkalbėjau. Laukiam Augusto. O Morta sau bac ir sako: Žinai, eisiu aš užsivilksiu sinoną….NEEEEEEE…Išėjom į lauką ir laukėme ten, kad tik taikiai baigtųsi mūsų susitarimas, kad į žaidimų kambarį važiuosime su kelnėmis, o sijoną galės Mortelė užsisegti vos grįžus namo:)))

3. Iš tiesų ir tada džiaugiausi sprendimu, ir dabar dar džiaugiuosi. Smagu buvo visiems: ir metinukams, ir patiems didžiausiems, nes veikla vyko „visais frontais”. Be to, šventės centras iš tiesų buvo vaikai (namuose paprastai reikia iš tiesų stengtis, kad centre būtų vaikai, o ne suaugusieji): jie ėjo, kur norėjo, laipiojo, kur norėjo…buvo smagu žiūrėti, kaip mažylių zonoje rimtais veidais „dirba” gal penketas mažuliukų, o kažkur aukštai girdisi Augusto, Austėjos, Vilhelmo, Jono, Emilijos balsai…per visas erdves „migruoja” Morta, Ūla, Ignas, Adomas, Tėja…žodžiu, visiems buvo, ką ir kur veikti.

4. Su maistu tai persistengėme, nors, atrodė, užsakėme ne per daugiausiai. Tiesiog vaikams buvo daug įdomiau lakstyti ir žaisti, nei sėdėti prie stalo.

5. Visų pirma sudainavome ir užpūtėme Aušrelės pirmąją žvakutę. Po to atėjo eilė Augusto ir Vilhelmo tortui. Ir čia mūsų Vilhelmas atsisakė ateiti prie stalo. Iš pradžių bandžiau kalbinti, nes kartais  jis atsisako ką nors daryti, o po to apsiverkia, kad to nedarė. Kai pamatėme, kad jis tik dar labiau panikuoja, žvakutes pūtė ir tortu džiaugėsi tik Augustas – Vilhelmas viską stebėjo šiek tiek tolėliau. Kai pamatė, kad niekas prie jo nelenda, atsipalaidavo ir toliau laimingas dalyvavo…Vaikai makt-makt prarijo tortą ir…vėl dingo žaidimų džiunglėse. Beje, tortas buvo daug skanesnis, nei atrodė, kai žiūrėjome internete. Ir DAUG didesnis. Visi valgėme tiek, kiek tilpo ir…dar liko pusė vieno torto! Kai grįžome namo, Vilhelmas paklausė: ar žinote, kodėl aš nėjau pūsti žvakučių??? Todėl, kad man gali nepasisekti užpūsti, o aš nenoriu… Žodžiu, Vilhelmas pagalvojo, kad gali nepasisekti ir…pasitraukė. Smagu buvo tik tai, kad jis visai neėmė to į galvą ir džiaugėsi, kad mes leidome jam daryti taip, kaip norėjo!

6. Mums išeinant vadybininkas (ar kas jis ten…) visiems vaikams padovanojo po kaukę (sakė, kad paprastai taip nedaro!), o jubiliatai – savo svečiams po čiulpinuką.

Štai taip ir šventėme nuo 16 iki 18.30. Tiesa, sunkiausiai šventę „atlaikė” Gertrūdėlė. Visų pirma, tai buvo jai pirma diena po ligos – juk visą savaitę mergina siaubingai karščiavo, net iki 40.3 (tiek buvo pakilę daugiausiai). Kadangi sirgo, valgė labai daug pienuko ir vis buvo ant rankų…miegodavo ant rankų. Ir štai penktadienį mergina paskelbė miego streiką: numigo vidury dienos 15-20min ir VISKAS. Sakyčiau, šiek tiek mažoka septynių mėnesių pyplei…Taigi per gimtadienį vargšiukė atrodė kaip mažas zombiukas, nors ir buvo daili it braškė. Grįžus namo irgi pyko kaip nežinia, ką. Tačiau…paguldyta į lovytę ėmė ir užmigo. Tiesiog. Žinoma, truputį papyko, bet ėmė ir užmigo. Nabagulė…

Kurį laiką Gertrūda žaidė su Viltarės Kristupėliu. Ir vis dėlto…life works in mysterious ways, kaip sakant…Kad mūsų vaikai augs kartu, galėjome įtarti: juk mes visą gyvenimą buvome daugiau mažiau kartu. Iš tiesų tai net ne kaip draugės, o kaip giminaitės. Jos tėvai man visada buvo „teta” ir „dėdė”, daugybę švenčių švęsdavome kartu, mažos žaisdavome ant kilimėlio ir leisdavomės rogutėmis nuo Tauro kalno, ūgtelėjusi vis prisimenu kaip važiuodavome taksi į tokius tooooolimus Baltupius ir kur pliurpdavome iki paryčių, dažnai likdavome nakvoti viena pas kitą. Teisybę pasakius, ilgą laiką net nekvescionavau to fakto, ar ji mano giminaitė: juk ir taip viskas aišku, kad taip! O dabar jau nebėra jokio skirtumo, na, nebent kas nors norėtų pasitikslinti, ar TIKRAI mes giminaitės:))). Iš tiesų tai tikriausiai esame tarpinis variantas: artima kaip giminatė, net artimesnė už daug giminaičių, liežuvis neapsiverstų pasakyti, kad šis žmogus – na, tik draugė…nors ir ne to paties kraujo:) Ir dabar…mūsų vaikai auga kartu. Briuselyje. Tikrų tikriausias Likimas, ne kitaip…

Žaidimų kambaryje Diana uždavė gerą klausimą: ar Augusto ir Vilhelmo nenervina, kad į jų gimtadienį prisirenka pyplių? Iš tiesų mes ta tema kalbėjome su berniukais visai neseniai. Ir jie pasakė, kad…kokie yra draugai, tokie yra:))) Be to, jiems iš tiesų smagu, kad ateina ir JŲ draugai tokie kaip Renaldas…Neringa…Diana…ir kiti. Žodžiu, tai, kad tie „draugai” suaugę ir jau turi savo vaikų – ne kliūtis draugystei! Iš tiesų…man patiko toks Augusto požiūris, kad yra taip, kaip yra, o draugauti smagu su visais. O Vilhelmas…jam LABAI patinka mažiukai, todėl jis sakė, kad tie mažiai – JO draugai. Štai taip. Ir iš tiesų taip yra, kad šešerių sulaukęs Vilhelmas yra labai mylimas mūsų draugų vaikų, kurie yra jaunesni, nes jis tiesiog fantastiškai moka su jais žaisti, juos linksminti ir iš tiesų myli mažus vaikus. O jie – kaip žinia – tą labai jaučia!

Gimtadienis nesibaigė 18.30, nes pas Augustą nakvoti važiavo Jonas. Namuose berniukai išpakavo dovanas, puolė dėlioti naujųjų LEGO rinkinių ir…kalbėjosi beveik iki vidurnakčio! Augustas buvo labai labai laimingas, nes: a) jis buvo prašęs, kad jei kas nors klaus, ko nori dovanų, sakyti, kad nori pinigų. Kodėl pinigų? Nes jis jau kuris laikas taupė pinigus NINTENDO DS: jo 5eu, gaunami kiekvieną savaitę; babos Giedrės, Viktoro, babos Nylios gimtadieniui įduoti pinigėliai…viskas keliavo į taupyklę. Žodžiu, vaikinas užsispyrė kaip reta. Ir koks buvo džiaugsmas, kai po gimtadienio paaiškėjo, kad turi pakankamai pinigėlių (čia jau sudėjus visas jo „taupenas” ir visas visų dovanas) ne tik kompiuteriukui, bet ir vienam žaidimui!!! Kitą žaidimą mes jam buvome pažadėję gimimo dienos proga, tai vaikinas jau po šventės žinojo, kad iš esmės turi rankose nintendo ir DU žaidimus! b) jis jau labai seniiai norėjo nakvynės su Jonu. Ir štai dabar – gimtadienis ir nakvynė!

Šeštadienį atsikėlėme, nuvežėme Joną namo, o patys…važiavome į parduotuvę, kur Augustas išsirinko sidabrinį nintendo ir du žaidimus. O koks jis buvo laimingas!!! Dabar, kai rašau, net graudu, nors tądien net pyktelėjau, kad jis – nieko nelaukęs – ėmė plėšti viską lauk mašinoje…taip nepaprastai norėjo pažaisti, o aš, kvaiša, nesupratau, kad jis labai labai laukė tos akimirkos, todėl nesuprato, kad tos kvailos dėžės ir viso kito gali prireikti, jei kartais nintendo sugestų…svarbiausia, kad susitarėme, ir laimingas berniukas važiavo namo su tokia išlaukta dovana…paties sutaupyta!

Žodžiu…gimtadienis  buvo puikus! Vaikai padūko su draugais, gavo smagių dovanų (LEGO jau sudėlioti ir sudėti į lentynas berniukų kambariuose). Beje, Vilhelmas man šiandien su TOKIU pasididžiavimu rodė betonvežį, kurį sudėliojo kartu su tėtė! Ech…užaugo ir mūsų Mažylis…Net keista, kad mūsų mažajam berniukui, mūsų švelnučiui, jautriajam, meiliajam Viliukui jau šešeri…Jis – bene labiausiai prisirišęs prie manęs, o aš jam jaučiu kažkokį absoliučiai nenusakomą švelnumą. Gal dėl to, kad man jo švelni ir sparnuota prigimtis – absoliuti mįslė…Dievas žino.

Augusto „tikroji” diena dar už poros savaičių. Net šiurpuliukai nubėga nugara, kai pagalvoju, koks jau didelis mūsų pirmagimis. Ir kiek daug laiko jau jis yra su mumis. ir koks šaunus ir nuostabus jis vaikas. Ir kaip kartais užeina begalinis noras čiupti jį į glėbį ir…sustabdyti akimirką. Be to, šis vaikas – nepaprastai panašus į mane. Tai, kad panašus, nereiškia, kad lengva bendrauti:) Nes būtent jame matau ir tai, ko pati norėčiau atsisakyti. O, žinia, savo vaikus tai norime matyti daug geresnius, nei patys buvome/esame. Ech…myliu jį be proto. Abu berniukai yra tokia DOVANA, kad didesnės negalima net buvo tikėtis, nes jie – nepakartojami stebuklai, ir aš tik galiu dėkoti, kad kažkam susirodė, jog aš esu verta būti jų mama…sveikatos, stiprybės ir didelių sparnų svajonėms įgyvendinti, mūsų mylimukai!!!