Grįžti į blogą
rugsėjo 09

Austėja, kodėl ne mokykla?

Kai kelintą kartą išgirdau klausimą-teiginį, kad su mano patirtimi, išsilavinimu ir pan. reikėjo steigti mokyklą, o ne sodą, pagalvojau, kad pribrendau atsakymui, kodėl mažų, o ne jau ūgtelėjusių žmonių edukacija atrodo mano gyvenimo tikslas.

Nesu iš tų žmonių, kurie steigia darželį, nes tai yra paprasčiau. Aš manau, kad tai - sunkiau. Nes aš NETIKIU, kad darželį gali steigti bet kas, kad dirbti su mažais vaikais gali bet kas. Šiaip aš apskritai netikiu, kad su vaikais gali dirbti bet kas. Su jais turėtų dirbti talentingiausi ir labiausiai vaikus mylintys žmonės. Nes be talento dar reikia ir labai mylėti vaikus. Mylėti juos taip, kad po savaitės pultų tau į glėbį, kai atvažiuoji vėliau į stovyklėlę. Mylėti juos taip, kad jau iš vakaro galvotum, kaip palengvinti vaikui adaptaciją. Mylėti juos taip, kad, kalbėdamas su jų tėvais, jaustum, ką ir kaip šiandien jiems reikia pasakyti. Ir kad atsisveikindamas su jais - net po savaitės ar dviejų - jaustum grauduliuką, mat iš tiesų jie tapo artimi. Tiesiog. Ir tiesiog tokie, kokie jie yra: nevalgantis, nemiegantis,  tau kasdien virtuvėlėje verdantis arbatą, verkiantis iš tėvelių ilgesio ir... staiga vieną dieną nebenorintis eiti namo, norintis viską papasakoti ir...nieko nepasakojantis.

Kai dar dirbau su mažiais, ne kartą gavau klausimą, kodėl nenoriu pradėti dirbti su vyresniais. Atsakydavau, kad todėl, jog, dirbant su mažiais, tavo darbas yra mažiausiai kontroliuojamas. Pagalvokite: mažiausiai. Žinau, kad dabar darželiuose yra daug popierizmo ir daugelis man paprieštarautumėte: oi, darželiuose dirbančius daug kontroliuoja! Bet iš tiesų ikimokyklinio ugdymo įstaigose labiausiai gali atsiskleisti pedagogas. Visų pirma, kiekvienas darželis pats sau rašo ugdymo programą. Į-SI-VAIZ-DUO-JA-TE??? Tai reiškia, kad tu gali parašyti tokią, kad jai lygių nebus! Parašyti tokią, kad visi tėvai norės vesti į tavo darželį vos pamatę ant popieriaus tai, ką tu įgyvendinsi (po galais, juk pats pasirašei!). Žodžiu, esi laisvas rinktis. Rinktis, ar sudėsi visą širdį, ar tik dalį. O gal tik rankas... Bet kuriuo atveju tavęs neriboja programos ir kiti nemalonumai. Taip, nemalonumai! Vieną dieną stebėjau kaip vaikai uosto Renatos padarytas gėles. Tos gėlės - nepaprastos. Kalbėjome apie pojūčius, ir Renata padarė gėlytes, į kurias įklijavo įvairiausių prieskonių. Pavyzdžiui, dvi gėlytės, kurių viduriuky - cinamonas. Ir štai vaikai tas gėlytes uostė ir turėjo surasti visoms gėlytėms porą. Nerealu! Juk tai uoslės pojūčio tyrinėjimas taip, kaip tas pojūtis ir turėtų būti tyrinėjimas! Be to, ant nugarėlių ji užrašė prieskonio pavadinimą, ir vyresni vaikai galėjo pasitikrinti: jeigu užrašas ant abiejų gėlyčių toks pats, vadinasi, rado porą. Tai yra vadinamasis pre-reading. Labai svarbus gebėjimas, kad vaikas lengviau pradėtų skaityti! Žinoma, negaliu sakyti, kad mokykloje negali būti kūrybingas, tačiau TOKS kūrybingas - tikrai ne!

Ir dar. Ikimokyklinukai visko nori. Žinoma, jie pasako, kad nenoriu daryti darbelio, tačiau - dažnai pamatę - prisijungia ir dirba išsijuosę. Liežuvius išleidę :) Grožių grožis. O diskusijos, kurios gimsta... Štai anądien vienas vaikas manęs klausė, kodėl aš ne visą laiką būnu Vaikystės Sode. Teko aiškintis. Ir tada man sako: Žinai, tu geriau būk su mumis, nes mes vakare išeisime! Geležinė logika, ar ne? Arba vienas vaikas vis prašo manęs (laisvo žaidimo metu), kad aš sugalvočiau, ką jam žaisti. O aš ir klausiu: o ką darytum, jei manęs čia nebūtų??? Gera stebėti, kaip vaikas susimąsto, kaip pradeda galvoti, ką JIS norėtų veikti. Bunda kritiškai mąstanti ir žinanti, ko JI PATI nori, asmenybė. Ir tu esi to proceso liudininkė. Iš tiesų tada pagalvoji, kad galėtum niekur ir nebevažiuoti, o kiaurą dieną stebėti...ir stebėtis :)

Perfrazuojant Einšteiną, labiausiai mokytis trukdo mokykla :) (“The One thing that interferes with learning is education.” ~ Albert Einstein). Iš tiesų: ar mes žinome, ko reikės mūsų vaikams tada, kai jie baigs mokyklą? Į informacinius vakarus susirinkusiems tėvams vis sakiau: visi išmokstame skaityti, visi išmokstame užsirišti batus...bet ne visi išmokstame kritiškai mąstyti, prisiimti atsakomybę, mąstyti ir priimti sprendimus savarankiškai...ne visi jaučiamės mylimi ir laukiami...ne visiems mokykla - vieta, kuri turėtų ne ruošti mus gyvenimui, o tiesiog gyventi drauge - suteikia mums sparnus ir tikėjimą, kad viską galime įveikti, jei iš tiesų to norime! Darželyje visa tai galima daryti nebijant, kad daugybos lentelė (čia imu tik vieną pavyzdį - manau, suprantate, kad kalbu apibendrintai) bus iškalta diena vėliau. Jeigu vaikas užduoda prasmingą, į gyvenimą ir jo prasmę pažvelgti priverčiantį klausimą, nereikia sakyti, kad šis klausimas nieko neturi bendro su tema, o mes, žinia, turime temą išeiti.

Dėl to ir yra darželis. Nes jis - neprarastų galimybių sodas. Žydintis, gyvas, augantis, atsinaujinantis... Nuoširdus. Svaiginantis beribiškumu. Ir tuo nebijojimu klysti.

Siūlau jums pažiūrėti štai šį filmuką, kuris didele dalimi atspindi tai, ką norėjau jums pasakyti. Pažiūrėkite. Nepaprastai įkvepiantis pasisakymas. Gražiausiai viską iliustruojanti šiame pasisakyme man yra Gillian Lynne istorija. Choreografės, kuri kūrė choreografiją miuziklams "Cats" ir "Phantom of the Opera". Ir tokių istorijų yra šimtai, ne, tūkstančiai. Ir, žinote, kas yra skaudžiausia? Kad dauguma jų baigiasi ne taip, kaip baigėsi Einšteino ar Gillian istorijos, kuriems, deja, mokykloje nelabai sekėsi... Ir nereikia sakyti, kad jie buvo išskirtiniai, todėl jų ne(pa)veikė mokykla, kurioje didžiausias dėmesys teikiamas kalbiniam-matematiniam intelektui. Howard'as Garner'is dar aštuntajame dešimtmetyje paskelbė savo intelektų įvairovės teoriją ir pradėjo sakyti, kad žmogaus ugdymas - daug plačiau, daug  giliau, nei vaiko paruošimas baigiamiesiems/stojamiesiems egzaminams.

Įdomu, ar kada nors tai pasikeis? Juk iš tiesų ir aš pati noriu, kad mano vaikai gerai išlaikytų egzaminus, įstotų į gerus universitetus ir t.t. ir pan. Bet gal tas mūsų noras ir priverčia ratą tapti užburtu, įtraukia negrįžtamai į savo pinkles?

Gero žiūrėjimo!

KEN ROBINSON KALBA (filmukas)

Nuotrauka: macro water drop by Tanya Puntti