Grįžti į blogą
rugpjūčio 05

Bendravimas su paaugliu: aiškios taisyklės ir konkrečios pasekmės

http://www.alfa.lt/straipsnis/154424

Paaugliams labai svarbu, kad viskas būtų „teisinga“. Jie gerbia ir mėgsta tuos tėvus, mokytojus ir kitus suaugusiuosius, kurie elgiasi „teisingai“. Jeigu tik paauglys nusprendžia, kad tėvai jo nesupranta ir elgiasi netinkamai, geriems santykiams iškyla grėsmė. Vienas būdas, kaip išvengti tokios krizės, yra susikurti taisykles ir jų laikytis.

Dauguma tėvų manosi turį nustatę taisykles, jei paauglys žino, kad jis privalo: grįžti namo iki 23 val., susitvarkyti kambarį, išnešti šiukšles, telefonu kalbėti tik tada, kai paruošti namų darbai, ir t. t. Taigi taisyklės lyg ir yra. Tačiau, regis, tėvai tik ir laukia, kol tos taisyklės bus sulaužytos, kad nuspręstų, kokie bus to padariniai. Pavyzdžiui, jei vaikas grįžta 23.30 val., o ne sutartą 23 val., tik tada tėvai pradeda galvoti, kokia bus bausmė.

Pastebėta, kad paaugliams toks būdas yra nepriimtinas. Kodėl? Visų pirma paauglys nesupranta, kodėl sulaukė būtent tokios bausmės, ir mano, kad būtų galėjęs viską padaryti kitaip, jei būtų žinojęs, kas jo laukia (taip, taip, žinoma...) Taigi jam atrodo, kad jis negali daryti įtakos tam, kas atsitinka ir nesimoko prisiimti atsakomybės. Ir dar. Tokiais atvejais paauglius paprastai ištinka pykčio priepuolis (na, ne toks atviras, kaip dvimečio, bet panašaus stiprumo). Jis pyksta ant tėvų, dėl kurių kaltės (!) sulaukė bausmės.

Taigi dėl taisyklių ir bausmių turi būti susitarta iš karto. Tėvai turi ne tik pasakyti, ko jie tikisi, bet ir aptarti tai, kas laukia, jei taisyklių nebus laikomasi: „Noriu, kad darytum taip. Jei pasielgsi šitaip – bus A, o jei dar ir taip – bus B“. Ir leiskite spręsti vaikui, ką jam pasirinkti. Paauglys jau turi gebėti prisiimti atsakomybę. Jei jis pats turės galimybę rinktis, liausis kova dėl valdžios. Pasekmės yra vienintelė tinkama priemonė, galinti lemti paauglių elgseną, o anksčiau aprašytas metodas, manoma, yra efektyviausias. Žinoma, ne visada pavyks dėl visko susitarti iš anksto, tačiau bandykite tai padaryti kuo dažniau.

Taisyklės ir pasekmės turi būti labai aiškios

Įsivaizduokite situaciją: štai jau trečia savaitė paauglio kambaryje ir velnias galvą nusisuktų. Atrodo, kad visas vaiko turtas – ant grindų. Sakote: susitvarkyk kambarį. Po penkiolikos minučių paklausiate, ar vaikas susitvarkė kambarį. Atsakymas – taip. Nueinate ir matote, kad viskas tik pakelta nuo grindų ir sukaišiota, kur papuolė. Pažįstama situacija? Tačiau juk negalite smerkti – bet koks jūsų argumentas gali būti užginčytas teiginiu, kad paaugliui ir taip gerai, kad draugo Jono kambarys dar baisesnis, o jo mama mano, kad tai – tvarka ir t. t. ir pan.

Paaugliai dažnai tuos pačius žodžius apibrėžia visai kitaip nei suaugusieji. Kai sakote, ko norite, būkite labai specifiškas. Jei sakote „susitvarkyti“, išskaidykite šio žodžio prasmę – ką, jūsų nuomone, reiškia susitvarkyti: sudėk nešvarius drabužius skalbti, išsilygink marškinius, nuvalyk dulkes, sudėliok knygas, ištrauk viską iš po lovos ir t. t.

Jeigu sakysite: „Noriu, kad gerai mokytumeisi“ arba „noriu, kad būtum geras savo sesei“, paaugliui pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis. Ką reiškia „gerai mokytis“ ar „mylėti sesę“?!? Tokios abstrakcijos gali reikšti visai ką kitą dviem suaugusiems žmonėms – ką čia kalbėti apie paauglį. Paaugliui „gerai mokytis“ gali reikšti viena dešimtąja dalimi didesnis pažymių geometrinis vidurkis (ne 6,2 bet 6,3), o meilė sesei gali pasireikšti gerai ją iškaršiant ne 25, o 10 kartų per dieną. Tačiau jeigu tėvai pasako, kad nori, jog vaiko vidurkis būtų ne žemesnis nei 7,5, o meilė sesei pasireiškia visiškai jos nemušant – reikalavimai tampa labai aiškūs. Tada išvengiama konflikto, kai vaikas mano, kad įvykdė tėvų reikalavimus, o tėvai mano, kad jis nieko nepadarė.

Panašiai atsitinka, kai tėvai apie pasekmes nekalba konkrečiai: „Jeigu vėl tai padarysi, tai bus tau“ arba „Būsi nubaustas, jei vėl gausi neigiamą balą“. Ką šios frazės reiškia paaugliui? Labiausiai tikėtina, kad nieko. Na, bent jau nieko aiškaus.

Kai tarsitės dėl taisyklių ir dėl pasekmių, būkite kiek įmanoma konkretesni. Nemanykite, kad paauglys „supranta“. Dažniausiai jis supranta taip, kaip jam geriau. Todėl reikia įsitikinti, kad ir vaikas, ir jūs vienodai suprantate taisykles ir kas bus, jei jos bus laužomos. Taip išvengsite painiavos, pagiežos ir jausmo, kad elgiatės neteisingai. Ir galbūt paauglystė bus truputėlį lengvesnė... ir vaikui, ir jums.