„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Beprotiškas prieškalėdinis maratonas…
2008 12 18

Nežinau, kaip jus, bet mane kuo toliau, tuo labiau užvaldo jausmas, kad NIEKO nebespėju. Košmaras. Ir taip prieš kiekvienas Kalėdas. Iš pradžių dar bandai tą procesą valdyti, įsispiri kaip koks asilas kojomis, kad jo verpetas neįtrauktų, ale krenti labai nelygioje kovoje…Kiekvieną dieną kas nors vyksta, o  tu, žmogau, kaip ta voverė – leki leki… ir tik Gertrūda sugeba išlaikyti Dzen:) Kurią čia dieną  „apsičiupinėjome”, jog taip ir neatšventėme Padėkos dienos. Siaubas. Neatleistina. Taigi vis vien pasikvietėme draugus, kuriuos ruošėmės kviesti (na, ne visus…vieną iš dviejų šeimynų, nes kitos mergaičiukės „iškrito” it lapeliai su vėjaraupiais). Žodžiu, penktadienį po Gabrieliaus darbo važiavome į parduotuvę susipirkti visko iš ilgiausio sąrašo:  žinoma, kalakuto savo orkaitėje keptis nesiryžome, tai radome kalakuto krūtinėlės su persikais receptą, kuris visai patiko. Na ir, žinoma, reikėjo susipirkti viską moliūgų pyragui. Moliūgų pyragas – gėrių gėris. Pernai vaikai sukirto po kelis gabalus. Tikėjausi, kad panašiai bus ir šiemet. Gaminti pradėjau dienai dar nepersiritus per vidurdienį, o baigiau…baigiau jau atėjus svečiams, t.y. po šeštos valandos vakaro. Žinoma, ištisai gaminti nereikia, be to, aš nesu vijurkas virtuvėje – man reikia LAIKO. Bet blynas buvo visai vykęs…

Sekmadienį teko virsti iš lovos anksti, nes pas tuos pačius draugus ėjom pusryčiauti.  Valgėme vaflius arba, tiksliau, blynus širdeles 🙂 Nuo tada, kai mūsų „širdelinė” sugedo, nebegalim jų išsikepti namuose, o taip pasiilgstam. Matyt, reikės kažką nuveikti ta linkme! Papusryčiavome ir…mūsų šaunioji trijulė išvažiavo su Neringa, Renaldu ir Herkum į….Ledo skulptūrų karalystę, kuri šiuo metu gyvuoja Briugėje. Net seilė ištįso – kelis kartus ją varvinome žiūrėdami nuotraukas internete, bet taip ir neprisiruošėme. Bet tai dar ne viskas! Važiavo vaikai traukiniu, o iki jo – metro! Augustas su Morta jau senokai pakalbėdavo, kad norėtų išbandyti traukinį ir/arba metro ir še-tai-tau! Vilhelmas buvo važiavęs, kai važiavo su klase į žygį. Paprašiau Neringos, kad aprašytų jų kelionę…jau turėjote galimybę perskaityti! Tiesa, vaikai iš kelionės parsivežė ir medinius žaisliukus, kuriuos dar šiandien vis nešiojasi… Morta išsirinko angeliuką

(tik – neduokdie – tai pasakysite. Ten juk PRINCESĖ!), o berniukai – po briedį. Tai, sakėme, sudėsime juos po švenčių į Kalėdinių puošmenų dėžę ir – kasmet ištraukdami – prisiminsime Neringą, Renaldą, Herkų ir kelionę į Ledo šalį Briugėje:)

Ką veikėme mes, kai nebuvo vaikų? Tram-tararammmm!!! Tvarkėme namus. Na, jums gal ir atrodys juokinga, tačiau iš tiesų buvo visai smagu susitvarkyti žinant, kad bent šiandien namai išliks tvarkingi. Aišku, šįryt Gabrielius ir sako: gerai, kad tą vienintelę dieną, kai buvome namie, tvarkėmės… O pasakė ironiškai, nes…užmetus akį į mūsų namus galėtum pagalvoti bet ką, ką mes veikėme sekmadienį, bet TIK NE „tvarkėmės”. Na, tvarkėmės tai tvarkėmės. Bet darėme ir dar kai ką: ogi ramiai, neskubėdami net keletą kartų gėrėme arbatą…kavą…ir negaminome valgyti!!!! Kai vaikai namie, tokios prabangos sau leisti negalime, o štai sekmadienį pasišildėme vakardienos kalakutą ir smagiai sulapnojome…Ir dar. Aš net kelias valandas tiesiog gulinėjau lovoje su Gertrūda. Aišku, galvoje kirbėjo mintis, kad galiu eiti prisėsti prie darbų (hmmmm…nuo kurio pradėjus: disertacija, knyga, straipsnis???), bet tiesiog sąmoningai apsisprendžiau tądien pasiilsėti ir negalvoti apie darbus.

Sekmadienį grįžusių iš kelionės vaikų laukė dar vienas siurprizas – Akvilės ir Aurimo šeimynos dovanos! Morta tiesiog apsvaigo apsikabinusi arkliukus (dabar jai labai patinka My Little Pony),

o berniukai net cypti pradėjo, kai išvyniojo teleskopą! Kuris, žinoma, iškart buvo sustatytas ir abu su tėte nuėjo ieškoti Mėnulio. Žinoma, buvo dar per anksti, tačiau…”pagavo” lempą:))) Smagu….

Pirmadienį keliavome į Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Kalėdinį vakarėlį.

Vos spėjau vaikus parsivežti iš būrelių ir jau reikėjo keliauti. Kad vaikams būtų ką veikti, sugalvojau vieną žaidimą. Iš pradžių vaikai „apšilo”, nes  padėjome krūvelę Kalėdinių spalvinimo paveiksliukų.

Iš namų atitempėme visą dėžę vaikų kreidelių ir flomasterių. Vaikai taip susidraugavo, nebebuvo susikaustę, o tada…atėjo metas žaidimui.

Žaidimas labai paprastas, tik reikia jam pasiruošti iš anksto. Taigi: nusiperkate tiek dovanėlių, kiek bus vaikų (aš nupirkau kiekvienam vaikui po dvi) ir DAUUUUG vyniojamojo popieriaus. Supakuojate pirmą dovanėlę. Antrą dovanėlę uždedate ant jau supakuotos dovanėlės ir…supakuojate ir ją. Pabaigoje turėsite tiek viena ant kitos supakuotų dovanėlių, kiek jums reikia. Susodinate visus vaikus ratuku, užleidžate muziką (mes užleidome linksmas Kalėdines giesmeles/daineles) ir…dovanėlė siunčiama ratu: t.y. vaikai perduoda vienas kitam. Jūs netikėtai sustabdote muziką. Vaikas, kuris tuo metu laikė dovanėlę, gali išvynioti „pirmą sluoksnį”. Dovanėlę pasideda už nugaros (jeigu yra po kelias kiekvienam) ir vėl paleidžiate muziką. Jeigu turite kiekvienam vaikui po vieną dovanėlę, yra du žaidimo tęsimo būdai: A) arba tas vaikas truputį atsitraukia ir jau jam dovanėlė nebėra siunčiama ir B) tas vaikas lieka rate, tačiau jūs jau labai žiūrite, kad ties juo nebesustotų siunčiama dovanėlė 🙂 Smagu! Aš nupirkau „guminukų” ir mažų žaisliukų, tai vaikai džiūgavo:)))

Po to…valgėme lietuviškus, latviškus ir estiškus Kalėdinius valgius, vaikai dūko (juokingiausia, kad tarpusavyje kalbėjo prancūziškai!). Morta tiesiog „sulipo” su latve Marta.

Smagiausia, kad jas ne tik skiria tik keletas mėnesių (Marta gimus pavasarį), bet jos ir klasiokės, todėl gerai pažįsta viena kitą: maivėsi, šoko, griuvinėjo…iš esmės buvo vakarėlio „vinys”. Augustas susidraugavo su vyresne už save Ieva. Tiesa, iš pradžių laaaabai nedrįso prieiti ir vienintelis jo nedrąsą „atmušęs” argumentas buvo tas, kad ir aš vyresnė už tėtį:))) Kadangi Ieva turėjo Nintendo, tai jie kartu ramiai prasėdėjo/pražaidė visą vakarą.

Vilhelmas rado draugą estą, kurį po to mama turėjo tempte ištempti, nes berniukai taip įsikvailiojo, kad sunku buvo suvaldyti! Smagu, kad vaikai taip lengvai „subendrauja”! O aš…man Kūčiniai valgiai yra nedraugai…tai aš valgiau mandarinus, krabų mišrainę (radau vieną be svogūnų) ir…savo Kalėdinę svajonę – aguonų pieną su kūčiukais :)))) Gertrūda visą vakarą demonstravo, koks turi būti tobulas kūdikis: šypsojosi, pati sau gugavo automobilinėje kėdutėje (tai šalia eglutės, tai prie židinio šalia besileidžiančio kalėdų senelio), o vakare tiesiog…užmigo ant rankų.

Grįžę namo…sėdome gaminti Vilhelmui Kalėdinio kostiumo rytojaus šventei. Patys kalti, sakysite…Va ir ne. Kiek klausdavome Vilhelmo, kokio kostiumo jis norėtų, atsakymas būdavo vienas: nežinau. Sakysite, reikėjo padaryti bet kokį. Ir vėl ne. Nes jis tokio, kokio neprašė, nesivilktų nė už ką ir tiesiog visi nugrimztumėme į ašarų pakalnę. Iš ryto (pirmadienį) net apsipykome: aš visaip bandžiau jam pasakyti, kad vakare eisime į šventę ir po šventės jau nebegalėsiu nei nieko nupirkti, o ir gaminti bus vėlu. Gabrielius net griežtai pasakė: būsi žvaigždutė (jis rinkosi ar žvaigždutė, ar ėriukas, ar angeliukas). Vilhelmas: NE. Žodžiu, išėjo į mokyklą baisiausiai pasipūtęs, kad jis NIEKO NENORI. Grįžtant iš mokyklos sako man: žinai, aš vis dėlto noriu būti ŽVAIGŽDUTE. Super. Tik tiek, kad aš jau visiškai neturėjau kada gaminti tą jo kostiumą…reikėjo ruoštis į šventę. Grįžtant namo (jau buvo beveik dešimta valanda vakaro) pasiskundžiau: ach, Viliau, dar ir tavo kostiumą dabar turiu eiti daryti… Vilius: gaila, kad turiu eiti miegoti…padėčiau tau. bet, žinai, ką??? Paprašyk tėtės!!! Aišku, miela iš jo pusės, ale mes ir taip būtume gaminę su jo tėte. Taigi reikėjo būti kūrybingiems ir sugalvoti (čia jau man teko ši dalia), kaip papuošime mažąjį sūnelį. Pasiūliau jam apsirengti tamsiai mėlynais džinsais ir tamsiai mėlynu megztuku (naktelė) ant kurių pritvirtintumėme auksines ir sidabrines žvaigždes ir…padaryčiau žvaigždžių karūną bei stebuklingą lazdelę su žvaigžde. Tiko! Čia, žinokite, irgi labai svarbus momentas, nes Vilhelmas siaubingai nemėgsta nepatogių dalykų. Pavyzdžiui, iš pradžių siūliau skraistę (nakties skraistę), kuri iškart buvo „išbrokyta” – NESĄMONĖ. Žodžiu, čia dar lengvai neįtiksi! Turi būti a) gražu, b) patogu ir c) tai, ko jis nori:) Va, tada, kaip sakant, galima ir į šventę eiti!

Kaip gaminau? Ant auksinio popieriaus (gerai, kad Akvilė į auksinį popierių buvo suvyniojus dovaną berniukams) pripiešiau žvaigždučių, kurias tuoj pat sėdo kirpti Gabrielius. Žvaigždučių pripiešiau ir ant folijos (fe, tas iškirpti – vienas vargas!). Po to jas klijavau permatoma lipnia juosta ant megztuko. Stebuklingai lazdelei turėjau pagaliuką, kurį apsukau folija; iš dėžės (reikėjo kieto kartono) iškirpau žvaigždę, kurią aplipinau folija, ištepiau klijais ir apibarsčiau auksiniais „pabarstukais”. Karūnai a) išmatavau miegančio Vilhelmo galvą b) Iškirpau dvigubo kartono juostą, kurią dar apvyniojau folija. c) Ant folijos klijavau iškirptas „auksines” žvaigždes d) apvedžiojau žvaigždes PVA klijais e) ant klijų užbarsčiau daug auksinių „pabarstukų”. Štai taip! Keletas valandų ir kostiumas paruoštas! Vilhelmas ryte buvo labai patenkintas.

Dar labiau buvo patenkintas, nes tik jis ir dar viena mergaitė buvo žvaigždės – visi kiti pasirinko kitus Kalėdinius „herojus” (kadangi Vilhelmo darželis katalikiškas, galima buvo rinktis tik tikrai Kalėdinius personažus). Be to, ir mokytoja jį labai pagyrė, kai ryte nukeliavo į klasę! Jie ėjo į mūsų rajonėlio bažnyčią, kur giedojo Kalėdines giesmes ir vaidino kūdikėlio Jėzaus gimimą…Tikra Kalėdinė dvasia, ar ne?

Antradienį buvo ir Augusto koncertas, tačiau apie jį – jau kitas pasakojimas:)