Grįžti į blogą
rugpjūčio 14

Blogi žaislai?

552089650_2fca7d2f27

Šį mano įrašą įkvėpė ankstesnis įrašas apie lėlę Bebe Gloton, komentarai ir Lupenos nuoroda į straipsnį. Tiesiog dar nesu rašiusi apie  savo "žaislų filosofiją", kuri - vėlgi - nėra nei "pirk viską!", nei "pirk TIK tą!" Taigi - ką aš manau apie žaislus?

Visų pirma, vos tik pradėjusi skaityti straipsnį, supratau, kad man jo pradžia - atstumianti. Kodėl? Pažiūrėkime: "Vieną naktį, neilgai trukus po Kalėdų, kai jų trejų metų dukrelė S jau miegojo, mano pacifistai draugai JL ir SZ tyliai nusėlino į rūsį su plaktuku. Ten jie metodiškai trankė naujam mechaniniam šuniui per pilvą, kol šis liovėsi viauksėjęs".  Nežinau, kaip jums, bet man tai kvepia tokiu...fanatizmu? Tai jau, pasakykite man, kokią neatitaisomą žalą vaiko raidai būtų padaręs tas viauksintis šunelis? Tiesa, prisimenu, kaip prieš kokius trejus metus beveik visi vaikai norėjo tokio šunelio (nes jį labai reklamavo per TV. Kadangi mes TV nežiūrim, Augustas su Vilhelmu neturėjo apie jį nė žalio supratimo, bet Gabrieliaus sesuo ir dar keletas Augusto bendraamžių prašė tokių šuniukų Kalėdoms. Ir, žinoma, gavo :D Ir tikrai nepasakyčiau, kad tie šuniukai būtų tuos vaikus kaip nors sužaloję... Čia daugiau reikėtų kalbėti apie reklamos, o ne apie žaislo įtaką ir žalą (?).

Straipsnyje taip pat pasakojama apie keturmetę, kuri gavo karalienės Viktorijos stiliaus makijažo stalelį: "Jis iš plastiko, jis - bjaurus ir didžiulis. Jis - visiškai netinkamas keturmetei. Jau nekalbant apie tai, kad mano dukra - nutrūktgalvė". Ši frazė man irgi užkliuvo. a) Tai kas, kad iš plastiko? Mūsų namuose galybė daiktų (ne vaikiškų) iš plastiko: dantų šepetukai, dubenėliai tešlai maišyti/salotoms, šiukšlių dėžės...daug! b) Jei poniai bjaurus ir didžiulis, tai nereiškia, kad jis toks ir vaikui. Gal vaikui bjauri šeimyninė mašina? Kaip sakant, kur pagarba, kad vaikui patinka ne tai, kas tau? Ir dar. Jei jau žinai, kad vaikui patiktų toks dalykas kaip veidrodis/grožio stalelis ir pan., tai pasiūlyk tokį, kuris patiktų ir tau. Truputėlį užbėgsiu už akių ir pasakysiu, kad vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo būtent čia, buvo tai, kad mergaitė - nutrūktgalvė, kuriai tokie dalykai nerūpi. Va čia, kaip sakant, ir "prašovė" tie, kurie dovanojo dovaną :D Grįžtant prie veidrodžio. Mūsų Morta - mergaitė visomis įmanomomis stereotipinėmis prasmėmis: jai patinka plėvesuoti plaukais (šukuotis - ne, todėl ir paprašė, kad nusikirptume :D), patinka pasitepti lūpytes vazelinu prieš veidrodį, patinka KASDIEN bent keletą kartų persivilkti sukneles ir t.t. ir pan. Ji kiekvieną dieną bent keletą kartų prieina prie savo veidrodėlio (va ir dabar į jį žiūrėdama dainuoja :D ). Ir dabar sakyti, kad tai mergaitei - netinkama??? Kad ji augtų nostalgiškai ilgėdamasi žiūrėti į veidrodį kiek nori??? Ir po to - kai jau galės man pasipriešinti - trenks duris prieš nosį ir stovės prieš veidrodį, o ne ruoš pamokas, nes tas noras nebus niekur pabėgęs??? Kadangi "barbiški" veidrodėliai mums irgi nepatinka, tai radom alternatyvą, kuri patenkina Mortulės norą turėti veidrodį ir mūsų norą neturėti jo "barbiško". Manau, kad visai neblogas kompromisas, a? Ir man liūdna skaityti, kad ta mama, kurios mergaitė gavo tą stalelį, "griežtai atsakė", kad dovana "tuoj dings". Aišku, jeigu vaikui nepatinka, tai jau kita kalba - bet irgi vietoj daužymo plaktuku rūsyje galima pauukoti kokiam nors, pavyzdžiui, Motinos ir Vaiko centrui ar nuvežti į vaikų namus.

Ką aš manau esant "žaislais-šiukšlėmis"? Nesaugius žaislus. Ir taškas. Jeigu ratas nulekia berniukui vos prispaudus mašiną, tokia keliauja į šiukšlių dėžę, nes tokia mašina net neaukojama, nes ji bus nesaugi! Jeigu konstruktorius padarytas "atgrubnagiškai", ir vaikas net negali sustatyti kaladėlių vienos ant kitos, nes nelygūs kraštai ir patiria tik susierzinimą, toks žaislas irgi keliauja į šiukšlių dėžę.

Pagalvojau apie tą pačią Chou-chou lėlę, kur Mortelė turi. Žinoma, ji - kaip ir visos lėlės mūsų namuose - išrengta, perrengta, bet ji...meilios priglausti "gumos" veidelio, minkšto (iš kurio nepradeda lįsti pūkai ir kitos vaikams pavojingos medžiagos) kūnelio... Taip, ta lėlė turi visokių priedų, bet jie sėkmingai naudojami visoms lėlėms. Kartu su tikru termometru (nes Morta tiesiog paprašė, kad duočiau tą, kuriuo jai matuojama temperatūra), tikromis (Gertrūdos) sauskelnėmis ir pan.

Kokių lėlių nenoriu pirkti ir nenorėčiau, kad kas nors padovanotų? Barbie ir Bratz. Tiesa, Barbie turi tokias kūdikėliškas lėlytes, kurių keletą Morta turi ir, tarkim, vežasi mašinoje, kai kur nors važiuoja. O tų tokių moteriškų lėlių tai spės prisižiūrėti gyvų - gatvėje :D Tiesa, Morta vieną gavo per savo trečiąjį gimtadienį. Ir aš, teisybę pasakius, net nebežinau, kur ji. Nes neskatinome Mortos ja žaisti, bet ir nepaslėpėme. Be to, ta lėlė iškrito iš Mortos turimų žaislų konteksto, todėl ir "nukrito" kažkur, kur mes net nežinome... Bet džiaugiuosi, kad neatkreipiau dėmesio ir nepasakiau, kad su ta lėlė tai jau ji nežais, nes ji "velnio išmislas" ir pan. :D Aišku, klausimas, ką būčiau dariusi, jei ji vis dėlto būtų norėjusi su ja žaisti? Manau, kad tegul... Kažkaip nemanau, kad viena lėlė - pasaulio pabaiga.

Kalbant apie tai. Mūsų berniukai - nuėję į svečius - vis varvindavo akis į šautuvus ir visokius kareivius. Ir svečiuose mes jiems nedraudėme žaisti. Galiojo tik viena taisyklė - nešauname į žmones ir kitus gyvus padarus. Net žaisdami. Ar mūsų berniukai auga ilgėdamiesi šautuvų ir - pasitaikius galimybei - griebs vieną į rankas? Tikiuosi, kad ne,  nes leidžiame jiems turėti kardus, špagas ir pan. Tiesiog filosofiškai nusprendėme, kad jie mums priimtini, nes berniukai - kai "karduojasi" - juda, nė vienas nėra tiesiog užklumpamas ir "nušaunamas", be to, tai daugiau sportas.

Dėl šeimos narių, kurie vaikams dovanoja dovanas. Mums pasisekė, nes mūsų visi klausia.Todėl nereikėjo išmesti šautuvų. Tiesa, vieną kartą draugai padovanojo karišką mašiną su kareiviais, kurie turėjo ginklus. Tai aš tuos ginklus nukarpiau, tačiau mašiną ir pačius kareivius palikome - sakėme, kad jie - taikos palaikymo misiją atlieka :D Bet tai - jei teisingai menu - tebuvo vienintelis kartas, kai dovanų gavome tai, kas kertasi su mūsų vertybėmis.

Straipsnyje minimas ir susikirtimas su skoniu. Dėl to, kad iš vaiko reikia atimti dovaną, nes ji - ne tėvų skonio, aš nepritariu. Pritariu tik dėl vertybių. Bet ir tai: ne pasislėpus "danginti" dovaną, o paaiškinti vaikui, kodėl, tarkim, nenoriu, kad jo turimas kareivis nešiotųsi ginklus.

Dar keletas pastebėjimų:

a) Sakoma, kad nepatikusius žaislus vaikas greitai numeta. Tiesa. Tačiau kaip pavyzdį galiu pasakyti apie vieną tokį mūsų turėtą kramtuką. Taigi Augustas gavo dovanų. Ir NĖ KARTO juo nežaidė, atrodė, kad jam - jokio susidomėjimo. Atidaviau draugei. Jos kūdikiui tai tapo pačiu pačiausiu žaislu, su kuriuo vaikas žaidė ir žaidė. Augustas ir Morta NIEKO nepriima į savo lovą: jokių ten lėlyčių, "minkštukų" ir kitų "nesąmonių" (cituoju Augustą :D ). Vilhelmui jie - būtinybė. Kartais vaikas vos matosi pro tuos minkštukus, ir aš galvoju, kaip jis išvis gali taip miegoti... Taigi - vaikas vaikui ir ne tik žaislas žaislui nėra lygu.

b) Per daug žaislų? Na, ši problema tai tikrai lengvai išsprendžiama. Be to, ar jūs kada bandėte kai kuriuos vaikų žaislus supakuoti ir padėti "ant aukšto"? Po to supakuoti kitus ir atnešti senuosius. Vaikas žaidžia su jais kaip su naujais! Aš neseniai tą padariau su knygomis (nes tikrai turime labai daug vaikiškų knygų, ir vaikams vakarais kartais būna tiesiog sunku pasirinkti). Atnešiau "senąsias", tai Morta gal tris valandas sėdėjo ir vartė - absoliučiai "paskendusi" jose!

c) Dėl to, kad vaikai gamina žaislus. Iš tiesų - baisu. Bet nežinia, ar tą medinuką, kurį jūs išdidžiai parnešate savo mažyliui, nes jis "geras" žaislas, gamino ne vaikas... Čia - du skirtingi dalykai,  dvi skirtingos problemos. Vaikai gamina ne tik Barbie lėles ir MacDonaldo žaisliukus...

d) Dėl reklamos. Dieve mano, juk visi suprantame, kad ji neišnyks! Man geriausias pavyzdys buvo tas nelemtas šuo: mūsų vaikams jo visiškai nereikėjo, nes jie...nežiūri televizoriaus! Ai, dar dėl televizoriaus... Kaip ir teigiama straipsnyje,  statistika rodo, kad vaikai, kurie žiūri televizorių daugiau, nei 10val savaitėje, dažniau turi viršsvorio, yra agresyvūs, lėčiau mokosi ir pan. Bet dėl to, kad jie jį tiek žiūri tai, žinia, ne jie kalti :D Straipsnyje minima Dora. Iš tiesų aš NIEKO neturiu prieš Dorą. Absoliučiai. Na, nebent prieš tėvus, kurie leidžia ją žiūrėti be saiko! Morta Dorą žiūri tada, kai galima žiūrėti filmukus, kai pas mus, tėvelius, ateina svečių. Pavyzdžiui, dabar mūsų draugai iš Airijos atsiuntė keletą naujų Doros filmukų. Morta valgo pietus ir sako: "It's delicious!" (Ji žiūri prancūziškai ir mokosi anglų. Galima žiūrėti angliškai ir mokytis, pavyzdžiui, ispanų). Ir apskritai peržiūrėjau juos su ja, tai kartojimas (ką ikimokyklinio amžiaus vaikai mėgsta, to nemažai ankstyvojo amžiaus pedagogikoje), mokymas kitos kalbos, paprastas turinys... (Nors Mortai viena vieta baisi, bet mes žiūrim kartu).  Manau, kad su saiku Dora - kaip ir Baby Einstein, Sesame Street ir pan. - tikrai nieko blogo. Mes visada vaikams leisdavome žiūrėti Tele-Bim-Bam ir Gustavo Enciklopediją.

e) Straipsnyje rašoma, kad - jei nori daryti gimtadienį, pavyzdžiui, Doros, tema, tai pasirinkimas - milžiniškas. Manau, čia veikia paprastas dėsnis: yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Mes Mortai darėm kinišką trečiąjį gimtadienį, o Gertrūdai pirmąjį - boružėlių. Ir visai nepersistengėm kažką pirkdami ir pan. Bet buvo originalu ir smagu.

Iš tiesų tai aš puikiai suprantu, ką nori pasakyti straipsnio autoriai, bet manau, kad kategoriškumas - ne būdas toms problemoms spręsti. Be to, būdami tokie kategoriški mes galbūt pamirštame, ko iš tiesų linkime savo vaikams... Ir dėl ko iš tiesų verta kovoti. Man labai patinka posakis: "Choose your battles wisely". Ir dar vienas: "Kartais tenka pralaimėti vieną mūšį, kad laimėtum karą" :D Dėl to - kai Morta pasakė, kad nori nusikirpti savo kasas - nė nemirktelėjus pasakiau: "Gerai!" Kai Morta pasakė, kad nori prasidurti ausis, laukėme metus: ir "užžaisdavom", ir "užkalbėdavom dantį", ir visokių priežasčių, kodėl dabar "ne" prisigalvojom. Kai tas noras nepraėjo, kai - žinodama, kad skaudės, kad reikės po to valyti, rūpintis ir pan. - vis vien norėjo...leidome! Aš manau, kad svarbu, jog vaikui tokie neleidimai, kurie iš tiesų nieko nekeičia gyvenime (na, tokie "iš principo" neleisiu!), po to tik atitolina jį nuo tėvų, skaudina, nuvilia... Žinoma, visai kita kalba, kai kalbame apie šeimos vertybes (mes esame Augustui pasakę: "Kai turėsi SAVO šeimą, galėsi pagalvoti, ar tikrai nori tokios taisyklės, tačiau mūsų šeimoje yra būtent tokia suaugusiųjų taisyklė), apie dalykus, kurių niekaip tiesiog užsispyrimu nepavadinsi...

Man patiko straipsnyje cituojama K.Purdy: "Aš leidžiu vaikams žiūrėti TV, leidžiu nusipirkti kai ką, ką jie pamato. Dažnai jie nusivilia, kai pamato, kad tie daiktai nėra tokie puikūs, kokie atrodė. Augdami jie vis protingėja". Būtent! Dabar mūsų berniukus gali vežioti po visas miesto parduotuves (buvo šią vasarą toks atvejis), o jie....Augustas išsirinko kamuolį, nes "neatsivežiau", o Vilhelmas...nerado nieko, ko norėtų! Nes jie - nors dar tik 6erių ir 8erių - moka atsirinkti, kas vertinga ir ko jie iš tiesų nori (čia, kaip sakant, aš noriu tuo tikėti :D...kad jie jau moka :D) Man atrodo, kad vaikas turi gauti visokių žaislų (ir tų, kurie mums atrodo prasti, tačiau...vaiką labai vilioja), kad a) suprastų, kas jam iš tiesų patinka; b) suprastų, kad viskas, kas žiba reklamose, nėra auksas :D ir c) išmoktų protingai pasirinkti.

Todėl pritariu, kur straipsnyje rašoma, kad žaislas turi tikti konkrečiam vaikui, turi padėti jam tobulėti ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. Skamba labai "rimtai", tačiau iš tiesų jei vaikas labai nori žaisti "namus", tai reikia sudaryti jam tas sąlygas, kad jis galėtų atsiskleisti visomis vaivorykštės spalvomis!

Ir dar. Iš straipsnio akivaizdu, kad tėvai labai džiaugėsi rankomis dažyta kėde, kuprine, megztais megztiniais ar apklotėliais. Tačiau man įdomu, ar tuo džiaugėsi vaikai? Tuo pačiu pa sakysiu, kad mūsų berniukai LABAI džiaugėsi, kai dovanų gavo babos megztus šalikus: vis prašydavo, kad ryšėtų būtent jais. Ir apklotėlius kiekvienas turi babos siūtus "MAN". Ir jiems labai smagu ir gera juos turėti ir žinoti, kad juose - ir babos meilė, ir darbas, ir šiluma. Tačiau tai nereiškia, kad jie nenori LEGO konstruktorių. Ir tuo labiau nereiškia, kad LEGO - nenaudingi!

Mano mama Augustui per 8ąjį gimtadienį atsiuntė "TIKRĄ" laišką. Kad jūs būtumėte matę, kaip jis skaitė, kaip džiaugėsi! Perskaitęs paprašė, kad išsaugočiau... Iš tiesų nė nežinosi, kas labiausiai gali "suveikti", kas užkliudys jautriausias vaiko sielos stygas. Na, kaip ir straipsnyje minima, kad mergaitei, norinčiai išmokti groti smuiku, seneliai padovanojo pirmąsias smuiko pamokas...Gražu...

Straipsnio pabaigoje gražiai parašyta, kad jūs geriausiai žinote (bent jau turėtumėte žinoti), kuo labiausiai domisi jūsų vaikas, kas jį labiausiai pradžiugintų. Ir dėl to jūs turite unikalią galimybę šnabžtelėti artimiesiems ir draugams, kas tiktų... Patikėkite, dauguma artimųjų tikrai bus geranoriški, nes juk niekas nenori padovanoti vaikui dovanos, kurią jis numes... Tik iš tiesų nepamirškime, kad tos dovanos turi norėti vaikas, o ne jūs... Ir...jei jums rūpi vaikas, jei leidžiate su juo daug laiko, tai jam viskas yra gerai - net tada, kai jis nori plastikinio Barbės namo :D O jei susitarti sunku, tai...niekada neprašausite paprašydami knygos!

NUOTRAUKA: Claudia Assad "Gift"