„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Blogoms mergaitėms – viskas, geriems berniukams – šakės
2008 06 01

Niekas nė nemirkteli, kai mergaitė mina dviratuko pedalus, aprengta kaip kaubojus, tačiau kodėl kyla didžiulis triukšmas, kai berniukas užsimano apsivilkti suknelę? O dar feministiškai ūžiame, kad mums, moterims, nieko negalima, nes visose srityse viešpatauja vyrai. Ne visose, tikrai ne visose.

Berniukų aprangos kodas trumpas kaip abc. Iš gimdymo namų parsiveži žydruose vystykliukuose, o ir paskui labai sukti galvos nereikia – spintoje sugula džinsiukai, marškinėliai, sportbačiai ir bliuzonai su žmogumi-voru. Aišku kaip dieną – berniukui netinka visa, kas rausva, su kaspinėliais ar blizgučiais.

Vis dėlto daugelis turime šypseną keliančių nuotraukų, kuriose mažasis džigitas pozuoja įsispyręs į jūsų aukštakulnius… Nepamiršiu, kaip vienas mano sūnaitėlių, apsirišęs galvą geltonu rankšluosčiu, dramatiškai purtė „princesės kasas” ir barškino apyrankėmis apkarstytas rankas. Ar jūs bent viena sugebėjote išauginti sūnų, kuris nėsyk nepasipurškė jūsų kvepalais, nepasidabino karoliais ir nepabandė nusilakuoti nė vieno nagučio?

Mes – ne škotai

Trimetukas jau suvokia save kaip berniuką, bet dar nenutuokia, kad tai – visam gyvenimui. Jo amžiaus visi trokšta viską išbandyti, todėl ir knaisiojasi mamos spintoje. Tačiau suprasti savo vaiką – viena, o kita – paaiškinti tai kitiems. Kai sodyboje iš draugės mašinos išlipo gėlėta skrybėle pasipuošęs ir keliais mamos teptuko brūkštelėjimais skruostus pasirausvinęs Povilas, net ir tolerantiškoms draugėms atvipo žabtai. Tačiau draugė vienu piršto pridėjimu prie lūpų visus užčiaupė ir vėliau protingai paaiškino apie „praeinančias fazes”. Garbės žodis, kaip ja didžiavomės! Mat pačios to niekuomet neleistume. Mašinoje – taip, o išlipus – ne…

Maža mergužėlė, trypianti baloje su botais, kombinezonu ir kepure su snapeliu, atrodo miela ir žavi. Bet kodėl karštą vasaros dieną neleidžiame berniukui pajusti sijono teikiamų privalumų? Visos žinome tą gerą laisvės jausmą, kai tas lengvutis skudurėlis plaikstosi apie kojas. Bet ne, mes gimę ne Škotijoje, ir greičiau jau leisime berniukui badziotis su vienomis trumpikėmis, nei suteiksime aplinkiniams galimybę nusmaigstyti savo Jonuką keistais žvilgsniais. Taip, per Užgavėnes galbūt užmaukšlinsime piktos raganos skarą ar maišo tipo sijoną, bet po padurkais būtinai bus tos pačios viską pateisinančios kelnytės.

Kodėl jie net per Kalėdas priversti susimenkinti iki nykštukų vaidmens ir leisti mamoms išlieti savo fantaziją tik į išraiškingo dydžio smailias kepures? O mergaitės – švelnios, purios ir gurgždančios snaigės – plasnoja perregimų skraisčių sparnais, žybčioja netikrų brangakmenių karūnomis ir stojasi ant pirštų galiukų pelenių bateliais… Bet jei kas paklaustų, ar ryžčiausi taip aprengti savo bernus, atsakyčiau, kad tai net ne drąsos klausimas. Tiesiog šiukštu, ir taškas.

O pėdkelnės? Tsss, mano mažasis dar jas nesiaikštydamas maunasi… Tačiau vėliausiai pirmoje klasėje iš jo kas nors pasijuoks ir teks jas pakeisti „kalisonais”. Tai dar būtų pusė bėdos, jei tėtis namie nelepteltų, kad ir šis išmislas kvailas, nes tikri vyrai tenkinasi vien kojinėmis. Žinoma, berniukams galima „sėstis ant akmenėlio” ir galbūt sušalę vyrišką trejybę jie vis tiek galės ateityje turėti vaikų, bet motinos širdis apsilieja krauju, kai viduržiemy vargšės plonos kojytės po kelnėmis lieka visiškai nuogos. Nes pėdkelnės – bobų reikalas.

Vardas Pavardaitis

Kai mergaitės vardas Algytė, mūsų tai nė kiek netrikdo. Tačiau kokia bjauri motina gali savo sūnelį pavadinti Daiviumi arba dar įmantriau – Elegijumi? Atsiprašau visų mažų ir suaugusių Elegijų, bet nuoširdžiai juos visus užjaučiu. Už bausmę jų mamoms siūlyčiau pasikeisti vardus į kokias nors Žąsis Moliūges. Įdomu, ar labai džiaugtųsi?

Pačios ardomės velniai žino kiek ir niveliuojame pavardes, kad, neduokdie, niekas neužuostų, ištekėjusios mes ar senmergės. Jei aš tapčiau Elenbergė, šeima tiesiog suprastų, kad kažkuo gyvenime esu akivaizdžiai ne iki galo patenkinta. Užtat puikiai suprantu, kai užsienyje tekančios pasirenka vyro pavardę su vyriška galūne, – taip paprasčiau ir išvengiama visokių biurokratinių kliūčių. Tačiau kai mano draugei Londone gimė sūnus ir pagal ten įprastą tvarką buvo „užrašytas” kaip Lukas Jovaišienė – visi skaniai juokėmės ir žinojome, kad tėvai nepabijos jokių – jokių! – biurokratinių kliūčių ir berniuko pavardė bus atitaisyta.

Taigi ieškok tos lygybės tarp vyrų ir moterų neieškojęs. Jei norime, MES su jais lygios būti galime, tačiau JIE į tai, kas mūsų, lai dantų nešiepia. Net jei jie ir mūsų sūnūs.

Ieva Elenbergienė