„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Darbas ir nauja dienotvarkė.
2009 10 20

 

Ši – jau antra mano darbo savaitė (Nuotraukoje – mano darbo kabinetas). Iš tiesų iš pradžių galvojau, kad pradėsiu dirbti rugsėjo mėnesį, tačiau universitete vis nesibaigė pertvarkos, remontai ir t.t. ir pan. Kadangi aš – naujas žmogus, tai visų naujų žmonių prašė palaukti. Iš tiesų tai darbas-ne-darbas: dirbu kaip mokslininkė, tačiau studento statusas. Hence, kaip sakant, dirbu nemokamai 🙂

Stojau į podoktorantūrines studijas. Ir įstojau, nes iš LT gavau patvirtinimą, kad mano disertacija jau atitinka disertacijoms keliamiems reikalavimams ir liko ją tiesiog apsiginti. Tikėjausi, kad pavyks apsiginti iki naujų studijų pradžios, tačiau vis dėlto – net nežinau, kas – bet daro savo. Gal per mažai stengiausi, gal per toli esu, tačiau disertacijos gintis į Lietuvą dar nebuvau atvažiavusi. Na, bet tikiuosi, kad jau greitai…kad jau labai greitai.

Taigi esu ULB vizituojanti mokslininkė: visiting researcher. Ir atlieku mokslinius  tyrimus. Kai ką kartu su ULB, o kai ką – savarankiškai. Kas tas ULB? Tai – Universite Libre de Bruxelles, Laisvasis Briuselio Universitetas, vienas didžiausių universitetų Belgijoje.

Žinote, koks gyvenimo paradoksas? Aš ilgą laiką norėjau studijuoti mediciną. Dabar net gėda pripažinti, kad atbaidė ilgi studijų metai (dar buvo metas, kai bandžiau sau įteigti, kad atbaidė fizika ir chemija, bet iš tiesų labiausiai – ilgas studentavimas). Juokinga, nes su savo vidurkiu 10 būčiau beveik garantuotai įstojusi, o jei dar būčiau pasistengusi ir papildomai pasimokiusi…Ai, bet ką čia „būčiau, būčiau” ir žiūrėsi atgal.

Kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad esu MEDICINOS FAKULTETE, Visuomenės Sveikatos Institute!!! Taigi vis vien atsidūriau Medicinos fakultete, o jau studijuoju tiek, kad baiginėčiau ir medicinos doktorantūrą 😀

Šįkart į ikimokyklinį ugdymą žvelgiu per šią – visuomenės sveikatos – prizmę: kaip vaikui svarbu kokybiška priežiūra ir ugdymas pirmaisiais gyvenimo metais ir iš trumpalaikės, ir iš ilgalaikės perspektyvos; kaip kokybiškas ikimokyklinis ugdymas skatina lygias galimybes, padeda šeimai derinti darbą ir vaikų auginimą. Ir toliau pasisakysiu už tai, kad reikia skirti didesnį dėmesį ankstyvajai vaikystei visuose lygmenyse; kad būtina megzti glaudžius ryšius tarp savivaldybių, dirbančių su mažais vaikais pedagogų ir jų tėvų (šiuo metu atskirtis tikrai per didelė); kad turime skirti daugiau dėmesio kokybės klausimui ugdymo įstaigose bei lopšelinio amžiaus vaikų priežiūrai ir ugdymui.

Taigi tiems, kurie klausiate, kodėl iš karto neatrašau, kai jūs parašote:

a) 1,2,4 ir 5dienio rytai yra tokie: keliuosi, gaminu pusryčius ir Augustui pietus. Kol vaikai valgo, sudedu jiems užkandėlę ir apsirengiu. Vežu Vilhelmą ir Mortą į darželį/mokyklą, Gabrielių į darbą, Augustą į mokyklą, Gertrūdą į creche (lopšelį). Visus išvežioju maždaug 9.15 ir dar laukia 32km kelionė į universitetą. Universitete būnu 10.00. Dirbu iki 13.45 ir lekiu pasiimti Gertrūdą 14val. Dažniausiai vėluoju, bet kol kas visi geranoriški.  Iki 15.15 – mūsų laikas su Gertrūda: arba einame į žaidimų aikštelę (nes jų lopšelyje neveda į lauką), arba grįžtame pažaisti namo.

b) Pirmadienį: .15.30 pasiimu MirV, važiuojame į A mokyklą, kur vaikai visada prašo pažaisti Augusto mokyklos žaidimų aikštelėje. Turime tam pusvalandį, kol Augustui pasibaigia šachmatų būrelis. Važiuojame namo. Namuose būname 17.30. Vaikai nori valgyti. Grįžta Gabrielius, pavalgome ir iki maždaug 20val – mūsų laikas su vaikais: ruošiame pamokas, žaidžiame, kalbamės ir pan. Nuo maždaug 20val iki maždaug 20.40 – vakariniai ritualai. Tada Gabrielius užmigdo Gertrūdą (su juo ji užminga per keletą minučių), o aš dažniausiai einu sužiūrėti, ar nėra laiškų tėvams iš vaikų mokyklų. Na, ir šiaip maždaug nuo 21val esame LAISVI :D…taigi einame tvarkyti virtuvės, skalbtis, plauti grindų ir visa kita, ką žmonės paprastai daro užmigus vaikams 😀

b) Antradienį: 15.30 pasiimu MirV ir beveik visada koks nors vaikas važiuoja arba pas mus, arba kuris nors mūsų vaikas važiuoja į svečius, nes tai – vienintelė diena, kai mūsų vaikai gali važiuoti į svečius pas draugus. Kai juos pasiimu, lekiame pasiimti A, nes jo pamokos TAIP PAT baigiasi 15.30, bet aš – kai jam nėra būrelių – vėluoju bent pusvalandį, nes reikia iš kitos mokyklos pasiimti mažuosius. Kadangi direktorė žino mūsų situaciją, Augustas sėdi laukiamajame ir skaito/ruošia pamokas. Ačiū Dievui, kad jam patinka skaityti, tai nesiskundžia, kad reikia laukti! Ir tada…nuo 16.30 iki 17.30 kaip ir ramybė, tačiau jos metu reikia pradėti su vaikais ruošti pamokas ir šiaip pasikalbėti, nes jau 17.40 išvažiuoju į savo prancūzų kalbos kursus, į kuriuos irgi vėluoju, nes jie prasideda 18.00, o važiuoti per kamščius reikia bent pusvalandį. (Anksčiau išvažiuoti negaliu, nes Gabrielius ir taip išeina 15min anksčiau…) Nuo 18.00 iki 21.15 – prancūzų kursai. Kai grįžtu, jau nebelabai ką ir noriu daryti…

c) Trečiadienis – visai kitokia diena. Visų pirma, nedirbu, o Gertrūdėlė neina į lopšelį. Tačiau trečiadienis – visų svarbių reikalų tvarkymo, o jei jų nėra, tai Belgijos Mažylių Klubo susitikimų diena. Po susitikimo su Gertrūda lekiame 12val pasiimti VirM iš mokyklos (trečiadienis – Belgijos mokyklose trumpa diena). Grįžtame namo, mažieji valgo. Grįžta pietums Gabrielius, o aš iškeliu pasiimti Augusto, kuriam trečiadieniais po mokyklos yra Gamtos Mokslų būrelis (Science), kuris jam LABAI patinka! Kol aš (su Gertrūda) suvažinėju Augusto, Gabrielius su kitais vaikais papietauja ir 14val – prieš pat savo pietų pertraukos pabaigą – nuveda juos į dailę. Vilhelmui ir Mortai dailė trečiadieniais trunka nuo 14 iki 16val. Tuo metu mes su Augustu grįžtame, Gertrūda užmiega, mes su Augustu einame pagroti pianinu. Tada aš važiuoju pasiimti „dailininkų”, o Augustas eina ruošti namų darbų. Kai susirenkame – darbuojamės visi. Vakaras kaip ir pirmadienio 🙂

d) Ketvirtadienį: kai pasiimu Gertrūdėlę, važiuojame namo, nes reikia viską suruošti į baseiną. Taigi susiruošiame ir…vėl važiuojame visų susirinkti: iš pradžių VirM, tada A (jam ketvirtadieniais mokykloje futbolo treniruotė, tai mes vėl pažaidžiame pusvalandį jo  mokyklos žaidimų aikštelėje). Kai baigiasi treniruotė, lekiame visi į baseiną: Vilhelmui pamoka prasideda 17.30 (vos spėjame), o Augustui – 18val. Tačiau į baseiną einame visi (aš su Augustu, Vilhelmu, Morta ir Gertrūda): aš su mergaitėmis „migruoju” tarp pačio mažiausio ir vidutinio baseinų, o berniukai jau treniruojasi didžiajame. Namo grįžtame dažniausiai šiek tiek po 19val. Vos ne iškart – vakarienė ir vakariniai ritualai. Ketvirtadienį vakare man geriau nerašykite ir neskambinkite 😀

e) Penktadienis – mėgiamiausia mano diena. BUVO. Nes dabar viskas kaip antradienį (jei pas Augustą atvažiuoja draugai, tai dažniausiai penktadienį, nes jie jau vienas pas kitą važiuoja su nakvyne!), tačiau ne einu į prancūzų, o ruošiuosi (ir dar visą šeimą pristatau) šeštadieninei mokyklėlei. Nors tikiuosi, kad kažkaip susiorganizuosiu pasiruošimą iš anksčiau, nes tai būdavo ir diena, kai mes su Gabrieliumi galėdavome pasikviesti draugų arba patys eiti į svečius. Dabar gi – sudėtinga. Ach, ir dar… Vienas arba du penktadieniai per mėnesį man yra ŠVENTAS REIKALAS, nes einu į klasikinės muzikos koncertus. Gabrielius man per gimtadienį padovanojo metų „penktadieninį abonementą” BOZAR’e, tai dabar vis einu į koncertus 😀 Rugsėjo mėnesį buvo vienas, spalio – viename buvau praeitą penktadienį ir laukia dar vienas!

O tada…ateina šeštadienis. Žinoma, keliamės su žadintuvu (nes juk jau 9.30 susirenka vaikai!), iš vakaro tenka susitvarkyti namus, šiek tiek perstumdyti baldus, išnešti žaislus, na, pasiruošti šeštadieninei mokyklai, kuri trunka nuo 9.30 iki 11:30. Po jos – susitvarkome, pavalgome, ir berniukai važiuoja į karate treniruotę, kuri baigiasi 15.30.

Va tada prasideda mūsų „laisvadieninis” savaitgalis. Aišku, jei neimsim domėn, pavyzdžiui, to, kad praeitą šeštadienį, vežėm Augusto striukę pas siuvėją ir t.t. ir pan. Valyklos, maisto parduotuvės, šiaip visokie – kaip aš mėgstu vadinti – „knisalai”…suryja irgi nemažai laiko. Kaip ir skalbimas ar valgio gaminimas visai šeimynai. Prisimenu, kaip Augusto krikšto mama (irgi keturių vaikų mama) prieš gerus penkerius metus sakė: jeigu kas nors mano, kad jokio skirtumo ar skusti bulves keturių asmenų šeimai, ar šešių, tai yra visiška nesąmonė! (Tada dar maniau, kad ji tiesiog kategoriškai pasakė, o dabar manau, kad jos žodžiuose buvo nemažai tiesos: taip, tu lyg ir „įsibėgėji” skusdamas bulves ir „išmušdamas” kepsniukus, bet realiai tai reikia pripažinti, kad tikrai yra daugiau. Trečdaliu. O tą trečdalį pridėk pusryčiams, pietums ir vakarienei ir…lašas po lašo susikaupia!). Ir rūbus skalbti šešiems jau yra šis tas. Tai, kad Gertrūda maža, nereiškia, kad jos rūbų yra mažiau, nei, tarkim, mano ar Gabrieliaus 🙂 Ir dar ji linkusi daug greičiau juos sutepti, nei mes, jei ką 🙂

Tokia ta kasdienybė. O norisi ir kažko ne kasdieniško, todėl ir filmą pažiūrime, ir, išjungę kompiuterį, pasiimame knygą į rankas ir skaitome…o kartais tiesiog diskutuojame iki išnaktų. Juk tiek  daug apie ką reikia pasikalbėti ir išsikalbėti! Žinoma, kad pagraužia sąžinė, kad ne iš karto atsakau į visus laiškus, o kai kurie „užkrenta” ir ilgam, tačiau guodžiuosi mintimi, kad – jei kam nors tikrai labai rūpi – parašys keletą kartų…Guodžiuosi. Gerai, kad mama supranta, nors kartkartėm vis gaunu kokį jau pyktelėjusios laiškelį, kad visai nieko nebeparašau…

O šiaip šiuo nauju ritmu džiaugiuosi. Patinka važiuoti „į darbą” (visada maniau, kad man labai patiktų dirbti namuose, bet po to, kai namuose rašiau knygas, supratau, kad darbas namuose reikalauja didesnės disciplinos, nei „išeinamasis” darbas. Be to, iš tiesų visai smagu išeiti iš namų ir bendrauti su bendraminčiais.). Patinka, kad nereikia vaikų atiduoti į popamokinės veiklos grupes, o galiu juos pasiimti iškart, kai baigiasi pamokos bei vežti juos į tuos būrelius, kuriuos jie nori lankyti. Patinka, kad galime sau leisti Gertrūdėlę į lopšelį vesti po pusę dienos ir tik keturias dienas per savaitę. Patinka, kad galiu skirti laiko vaikams kartu ir kiekvienam iš jų atskirai. Patinka, kad jaučiuosi galinti suderinti profesinį tobulėjimą ir motinystę. Jeigu dar už darbą mokėtų, o vaikai visada būtų sveiki, tai man nieko netrūktų! (na, ir dar disertaciją neprošal būtų kuo greičiau galų gale apsiginti…)