Grįžti į blogą
lapkričio 17

Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos įgyvendinimo.

3478477510_5f93008636

Taip jau atsitiko, kad ketvirtadienį gavau pasiūlymą prisidėti prie pasiūlymų "dėl konkrečių veiksmų įgyvendinant valstybinę šeimos politikos koncepciją". Pasiūlymus reikėjo pateikti iki penktadienio. Kadangi vis dėlto buvo tokia galimybė, pasiraitojau rankoves ir sėdau prie darbo. Darbą baigiau ketvirtą valandą ryto, tačiau jaučiausi visai neblogai padirbėjusi. Tiesa, mano siūlymai pateko po "Draugiški šeimai" kepure kartu su kitais šios VšĮ teiktais siūlymais.

Mano siūlymai buvo šie (gulsčiai pažymėjau tuos siūlymus, kurie buvo įtraukti į Darbo Grupės siūlymus):

1.    Ikimokyklinių ugdymo įstaigų trūksta katastrofiškai. Ir čia iš tiesų niekas negali palaukti. Pakankamas ikimokyklinių ugdymo įstaigų skaičius ne tik garantuoja, kad visi vaikai gali eiti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, bet ir sudaro sąlygas tėvams derinti tėvystę ir darbą. Taip tėvams suteikiama alternatyva, kai šiuo metu – kadangi nėra pakankamai ugdymo įstaigų – tėvams nelieka nieko kito kaip naudotis dvejų metų tėvystės/motinystės atostogomis.  Tai sudaro iliuziją, kad viskas gerai, tačiau ką žadame daryti, kai vaikai sulauks dvejų metų?  Ar tada darželiuose atsiras stebuklingai vietų? Be to, pinigai juk bus leidžiami pašalpoms mokėti, o ne investuojami į naujų darželių steigimą. 2.    „Švietimo gairėse“ (2003-2012 projektas) teigiama, kad būtent iki 2012 metų bus siekiama išplėtoti įvairių formų ikimokyklinio ugdymo sistemą, kuri būtų prieinama visiems, bet visų pirma socialinę atskirtį patiriantiems vaikams. Tose pačiose „Gairėse“ teigiama, kad ikimokyklinio ugdymo programos bus įgyvendinamos ne tik tradiciniuose savivaldybių vaikų darželiuose, bet ir privačiose „motinos mokyklėlėse“, privačiuose „šeimos darželiuose“ ar privačiai dirbančio pedagogo namuose. Jeigu norima to pasiekti iki 2012 metų, privaloma imtis veiksmų ir iš tiesų sudaryti sąlygas (bei konkrečiai apsibrėžti, kas tai yra ir kokie reikalavimai keliami šioms įstaigoms ir jų darbuotojams) ir „motinos mokyklėlėms“, ir „šeimos darželiams“, ir privačiai dirbantiems pedagogams. Kol neapsibrėšime – tol nebus galima judėti į priekį. 3.    Jau buvo išsikeltas tikslas („Švietimo gairės“), kad iki 2010 bus pasiekta, kad visiems vaikams nuo trejų metų užtikrinama teisė į ikimokyklinį ugdymą. Pasižiūrėjus į laukimo sąrašus darželiuose, neatrodo, kad pasistūmėta šia linkme. Be to, pagal užsibrėžtą planą 2012 metais institucinį ikimokyklinį ugdymą savo dvejų-ketverių metų amžiaus vaikams gauna visi to pageidaujantys tėvai. Šis planas buvo numatytas dar 2003 metais. 4.    Dabartinės higienos normos yra neįgyvendinamos tam, ką mes vadintumėme „motinos mokyklėlėmis“, „šeimos darželiais“ ar tiesiog pedagogo namais. Reikia pagalvoti apie alternatyvias higienos normas būtent šio pobūdžio priežiūros ir ugdymo įstaigoms. Sąmoningai rašau „priežiūros ir ugdymo“, nes tokiose įstaigose dažniausiai prižiūrimi ir ugdomi jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai.  Iš tiesų pilna „gerosios patirties“: tokių įstaigų apsčiai ir Skandinavijoje, ir Belgijoje, ir pan. Reikėtų ne išradinėti dviratį, o tiesiog pasižiūrėti, kokie reikalavimai taikomi kitose ES valstybėse. Kiek teko pastebėti, dažniausiai svarbiausias kriterijus – sveikas protas ir tėvų apsispredimas vesti ar ne vaikus į vieną ar kitą įstaigą. Žinoma, minimalūs reikalavimai privalo būti, tačiau būtent apie minimalių reikalavimų nustatymą ir reikia kalbėti, o ne apie maksimalių, kurie ir vėl atbaidys visus norinčius tokius darželius steigti. 5.    Ikimokyklinis ugdymas turėtų būti – palengvinant naštą valstybei – atiduodamas į privačių iniciatyvų rankas kuo greičiau sutvarkant finansavimą pagal vaiko krepšelį. (4 ir 5 buvo patrumpinti ir "sulieti" į vieną siūlymą) 6.    Ikimokyklinių įstaigų vadovams ir bendruomenėms verta suteikti kuo daugiau savarankiškumo: ir pritraukiant nebiudžetines lėšas, ir ieškant paramos, ir pritraukiant į ugdymo įstaigą savanorius bei įtraukiant visą bendruomenę, ir įgyvendinant ugdymo įstaigos viziją, misiją ir tikslus. Dabar dauguma vadovų laukia nurodymų „iš viršaus“ (mano atliktas tyrimas rašant disertaciją labai ryškiai tai atskleidžia), o suteikus jiems daugiau savarankiškumo, bus paskatinti imtis iniciatyvos.  Be to, tai sudarys sąlygas ir aktyvesniam bendruomenės dalyvavimui. Kadangi bendruomenę sudaro tėvai, kurių vaikai eina į darželį, patys vaikai ir pedagogai, tai iš tiesų visi šie asmenys galės priimti sprendimus, kurie optimizuos ugdymo įstaigos veiklą ir taip bus sudarytos sąlygos kilti Lietuvos ikimokyklinio ugdymo kokybei. 7.    Jeigu norime, kad seneliai dalyvautų vaikų priežiūroje, reikia siūlyti konkrečias priemones: vien „skatinimo“ neužtenka. Pavyzdžiui, seneliai – kaip ir tėvai – gali eiti motinystės/tėvystės atostogų. Ta prasme, kad tas atostogas ima arba vienas iš tėvų,arba vienas iš senelių. Ką tada turėsime? Senelius, kurie jau artinasi link pensijos, nebijo prarasti kvalifikacijos ir mielai leistų laiką su anūkais. Ką tas kainuotų? Pašalpą, kurią vis vien mokame. Be to, seneliui pašalpa dažnai bus mažesnė, nei jaunam tėvui. Nauda valstybei – didžiulė, nes jauni tėvai, kurie nori dirbti,  neiškristų iš darbo rinkos, reikėtų mažiau lėšų pašalpoms, be to, būtų stiprinamas ryšys tarp kartų ir šeimos institucija. Taip pat tokią alternatyvą galbūt pasirinktų tėvai, kurie kitu atveju leistų vaiką į lopšelį, o tai jau iš karto atlaisvina ir kūdikių bei mažų vaikų priežiūros vietas lopšeliuose-darželiuose. Beje, panašus  įstatymas jau priimtas Vokietijoje, galima būtų pasidomėti konkrečiomis detalėmis. 8.    Apie šeimos verslą reikėtų galvoti ne iš “mokesčių atidėjimo” pozicijos, o iš tiesų ką daryti, kad šeima galėtų pati save išsilaikyti, ir Valstybei reikėtų kuo mažiau rūpintis pašalpomis. Pavyzdžiui, jeigu šeimos verslas yra itin smulkus, t.y. versle įdarbinti tik vyras ir žmona, galima galvoti apie kuo mažesnį tokio verslo apmokestinimą. JAV – jei žmogus išlaiko pats save – jam sudaromos visos sąlygos, kad jis kuo ilgiau save išlaikytų, ir valstybei nereikėtų mokėti pašalpų. Kadangi Lietuva nori pabrėžti šeimos svarbą, galima panašias priemones taikyti smulkiam šeimos verslui. Be to, šeimos politikos institutas savo ataskaitoje „Evolution of the Family in Europe 2009“ siūlo ES valstybėse gyvenančioms šeimoms perpus mažinti mokamų individualių mokesčių tarifą, o gausias šeimas nuo tokių mokesčių (pavyzdžiui, dovanojimo, paveldėjimo ir pan.) atleisti. 9.    Asmenims, esantiems vaiko auginimo atostogose, turi būti sudarytos sąlygos užsiimti autorine veikla. Taip bus skatinamas verslumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas. 10.    Iš tiesų Lietuvoje jau yra priemonių (kaip, pavyzdžiui, viena laisva apmokama diena per mėnesį turintiems du vaikus ir dvi dienos turintiems tris ir daugiau vaikų)kaip įtraukti tėvus į vaikų ugdymo procesą , tačiau nėra visuomeninių iniciatyvų, skatinančių tėvus šiomis priemonėmis pasinaudoti.  Jeigu tai būtų griežta pozicija, kad ne tik darbdavys privalo duoti, bet ir darbuotojas pasiimti tokią laisvą dieną (ARBA sudaryta galimybė šalių susitarimu imti su laisvus pusdienius), tai būtų iš tiesų ryžtingas žingsnis siekiant sudaryti sąlygas derinti šeimą ir darbą. 11.    Emociškai ir fiziškai sveikos šeimos koncepcija turi būti pristatoma jau mokyklose vaikams kaip švietimo dalis. Vaikai (nuo atitinkamo amžiaus) turėtų būti šviečiami apie tai, kokios yra jų teisės, kokios problemos (prievartos, patyčių, seksualinio priekabiavimo ir pan.) egzistuoja, kaip jas pastebėti ir kaip spręsti. Tai turi būti elementaraus būsimųjų tėvų ir atsakingų Lietuvos piliečių švietimo dalis. 12.    Iš tiesų reikia visuotinių atsakingo gyvenimo švietimo programų. Jos turi būti orientuotos į tai, kad kiekvienas pilietis suprastų, jog yra atsakingas už save, savo šeimą, savo ateitį, savo sveikatą, savo aplinką, gerbūvį ir pan. Taip pat reikia pabrėžti, kad už dialogo kūrimą yra atsakingi visi: ir tėvai, ir dirbantys su vaikais, ir patys vaikai. Tai neturėtų būti pavienių pamokų ar priešokiais vykdoma programa, tačiau integruota į visą ugdymo programą. 13.    Savivaldybių ir/arba seniūnijų iniciatyva paskaitomis, seminarais ir pan. plačiajai visuomenei turi būti skatinama efektyvi tėvystė. Tai gali būti įgyvendinama bendradarbiaujant su švietimo, socialinių reikalų bei (visuomenės) sveikatos institucijomis. Pavyzdžiui, viena iš galimybių kaip tokias paskaitas padaryti valstybei finansiškai įmanomomis – tegul tai būna būsimų psichologų, socialinių darbuotojų, visuomenės sveikatos darbuotojų bei edukologų studijų (ypač magistro) praktika. Kaip būti atsakingu tėvu – ne įgimtas žinojimas. Tokia iniciatyva skleistų žinią apie šeimą kaip vertybę, atsakytų į iškylančius vaikų auginimo bei ugdymo klausimus taip tvirtindama šeimos instituciją. Tokia informacija turėtų būti prieinama visiems jos pageidaujantiems be išimties, o rizikos šeimoms tokia iniciatyva turėtų būti rekomenduojama. Iš tiesų Lietuvoje ne tik šeima, bet ir vaikystė bei vaikas turėtų būti pristatomi valstybės kaip vertybė. 14.    Atlikti tyrimus, apklausas ir analizę, kas sąlygoja šeimų irimą bei pasiūlyti prevencines programas (13 punkte minėtos iniciatyvos), mažinančias šeimos irimo tikimybę. Apskritai turėtų būti atliekama daugiau tyrimų apie šeimų struktūrą, jų problemas Lietuvoje, o tie tyrimai turėtų būti – kartu su rekomendacijomis – pristatomi plačiajai visuomenei.  Šeimos politika turi būti formuojama pasitelkiant tyrimų rezultatus bei atsižvelgiant į realią situaciją, o ne vien tik į subjektyvią vienos ar kitos organizacijos nuomonę (kuri, žinoma, sveikintina, tačiau negali būti vieninteliu šaltiniu, kuriuo remiantis formuojama valstybės šeimos politika). 15.    Išskirtos problemos (pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad Lietuvoje patyčios – norma)turi būti sprendžiamos ne lygmenyje, kur jau jos yra įsišaknijusios, o lygmenyje, kur problemas galima spręsti vykdant prevenciją (pavyzdžiui, su patyčiomis efektyviausia būtų pradėti kovoti darželiuose, o ne gimnazijose). Socialinėms problemoms spręsti būtinas tėvų, su vaikais dirbančių specialistų ir pačių vaikų bendradarbiavimas.

Kai pagalvoji - 8 iš 15 nėra blogai:) Ypač, kai Draugiški šeimai vardu buvo pateikti 28 siūlymai.

Ir dar. Tikiuosi, kad per artimiausius 3-5 metų bent šis tas bus įgyvendinta ir bent šis tas bus pradėta įgyvendinti. Ir, manau, visiems bus tik geriau.

O ką būtumėte rašę jūs?

Nuotrauka: jackal of all trades "Family in tall grass"