Šis įrašas – pirmasis mano kaip socialinių mokslų daktarės. Skaitau jūsų linkėjimus ir negaliu nesigraudinti…Kaip nepaprastai paprastai tokie, atrodo, tolimi žmonės tapo artimi…ir kaip širdis dainuoja skaityti jūsų palaikymo žodžius…

Po gynimo, kai tariau padėkos žodį, pasakiau, kad apie šią dieną tikriausiai pirmą kartą pagalvojau, kai buvau kokių dešimties metų. Nežinojau net kuo norėsiu būti, tačiau žinojau, kad toje srityje norėsiu būti mokslų daktarė. Tada atrodė, kad negalėsiu turėti šeimos ir vaikų tol, kol to nepasieksiu. 😀

Šiandien ryte užsidariau kambaryje ir dariau pristatymą. Pristatymą sau. Tai mažai mergaitei, kuri visada norėjo būti mokslų daktare. Ir vidury pristatymo ant sesės lovos (mat pristatymą dariau jos kambaryje) pradėjau matyti savo mamą, tėtį, Medeiną, Gabrieliaus babą ir kitus artimuosius, kurie visus šiuos metus buvo mano įkvėpimas, mano kojos ir rankos, kai jų man pritrūkdavo, mano moralinė, finansinė ir visokia kitokia žodžiais nenusakoma parama. Prisiminiau draugus, kurie jau visą savaitę rašė padrąsinimo žodžius arba skambino ir palaikė, prisiminiau Belgijos mažylių klubo mamas ir jų gražius žodžius, šeštadieninės mokyklėlės tėvus, kurie po ano šeštadienio prieidavo ir taip gražiai palinkėdavo sėkmės ir šiandien visai atsitiktinai pamatytus Mortos bendraamžių mamų linkėjimus – mamų, su kuriomis bendraujame nuo tada, kai tie vaikiukai buvo dar pilveliuose… Prisiminiau sausainiukus, Luknės su Upe ir Benedikto su Vincentu keptus… Atrodo, kalbėjau apie vadovavimą ikimokyklinėms ugdymo įstaigoms, o iš tiesų tai buvo padėkos kalba daugybei žmonių. Žinojau, kad savo dėstytojams padėkosiu šiandien, tačiau be galo be krašto norėjosi padėkoti visiems… Kadangi rašau čia, tai pasakysiu, kad ir jums, mielieji, taip pat esu nepaprastai dėkinga už paramą, palaikymą, tikėjimą manimi ir tuo, ką aš darau…AČIŪ!

Ir vieną akimirką pradėjau verkti (gerai, kad buvau viena namuose). Tai buvo ta akimirka, kai kambaryje įsivaizdavau Gabrielių ir vaikus. Iš tiesų jiems nėra padėkos žodžių, yra tik jausmas. Tai, kas aš esu, esu dėl jų…tai, kas aš būsiu…irgi yra dėl jų. Šeima, brangieji, nėra trukdis siekti. Tai – didžiausias variklis. Tai – mano veiklos įprasminimas. Ir viskas, ką aš darau, darau jiems ir dėl jų…

Šiandien – viena laimingiausių dienų mano gyvenime. Ir ačiū visiems, kurie buvote ir esate su manimi…O būti kartu tai nereiškia, kad reikia susikabinti rankomis. Galima susikabinti ir širdimis.