Grįžti į blogą
rugpjūčio 06

Elitinės mokyklos – būti ar nebūti?

http://www.alfa.lt/straipsnis/143923

„Kalbėti, kokios mokyklos geresnės – būtų nelabai korektiška, nes mokyklų darbo kokybei įtakos turi skirtinga socialinė aplinka. Negalima lyginti mažo kaimo mokyklos ir licėjaus, kuris atsirenka geriausius mokinius. Žinoma, reikalingas licėjus, reikalinga KTU gimnazija. Tai – labai gabių mokinių kalvės, tačiau labai svarbios ir tos mokyklos, kurios neatsirinkdamos gabiausiųjų mokinių siekia gražių rezultatų“, – teigia Nacionalinio egzaminų centro direktorė Danutė Šukienė.

Tam tikra prasme viskas aišku – žinoma, negalima lyginti licėjaus ir mažo kaimo mokyklos, tačiau juk visame pasaulyje mokyklos yra reitinguojamos, o vienas svarbiausių reitingavimo kriterijų – egzaminų rezultatai, kurie po to lemia įstojimą (arba ne) į aukštąsias mokyklas.

Valstybei – taip: visos mokyklos, visi pedagogai turėtų būti vienodai svarbūs (jei šios įstaigos ir darbuotojai yra finansuojami valstybės). Tačiau kai kurios mokyklos vis dėlto tampa tomis „gabių mokinių kalvėmis“, o kitos ne.

Kokie veiksniai nusveria, kad vidutinė mokykla taptų tokia, kuria didžiuojamasi? Geras vadovavimas? (Jau spėjau įsitikinti, kad gerą mokyklą gali visiškai nustekenti prastas vadovavimas.) Profesionalūs pedagogai? (Niekas nepaneigs, kad ne vienoje mokykloje dirba diplomuoti (žinia, vis dar dirba net diplomo neturintys, bet ne apie juos kalba), tačiau neprofesionalūs pedagogai.) Aktyvūs tėvai? Motyvuoti mokiniai?

Labai patiko viename straipsnyje (JAV) perskaitytas elitinės mokyklos mokinio apibūdinimas: tai išsiskirianti asmenybė, turinti didelių svajonių ir sunkiai dirbanti.

Norint pakliūti į elitines gimnazijas, koledžus, reikia parodyti šį tą daugiau, nei gali parodyti bendraamžiai. Pavyzdžiui, JAV elitiniai koledžai priima mažiau nei 30 proc. visų padavusiųjų prašymus. Tačiau tose elitinėse mokyklose yra jaunimo iš visų socialinių sluoksnių, pačių įvairiausių tautybių bei rasių. Stebina tai, kad, be puikių akademinių rezultatų ir išskirtinio gebėjimo raštu dėstyti savo mintis, labai daug elitinėmis vadinamų mokyklų reikalauja, jog kandidatai turėtų solidų visuomeninės veiklos bagažą. Ir čia prisimenu, kad ne kartą girdėjau ką nors prašant „užrašyti“, jog atliko visuomenei naudingo darbo praktiką! Ir bene liūdniausia yra tai, kad dažniausiai prašo netgi ne patys paaugliai (na, jie dar nesusitupėję, dar „nesusigulėjusios“ jų vertybės ir pan.), o jų tėvai! Vertėtų susimąstyti, ką jiems skiepijate tokiu savo elgesiu! Trumpai tariant, viskas, kas nesuteikia asmeninės naudos, yra nieko verta... Dėl to džiugu, kad yra mokyklų, kurios reikalauja ne „pliuso“, o tikros praktikos: savanoriško darbo, darbo visuomeninėje organizacijoje ir pan.

Kuo dar išsiskiria elitinės gimnazijos? Jei ne dėl didesnio atlyginimo, tai dėl prestižo ir garbės šiose mokyklose nori dirbti ir nemažai pedagogų, todėl vadovybė gali atsirinkti gabiausius, tinkamiausius, profesionaliausius, labiausiai motyvuotus.

Kai tokios mokyklos vadovas eina pas verslininkus prašyti paramos, dažnai ją gauna: tai leidžia modernizuoti įrangą, pirkti geriausias mokymo priemones. Jei dar pridėsime tokį veiksnį, kaip nedidelis mokinių skaičius klasėse ir kūrybingai dirbantys pedagogai, turėsime elitinės mokyklos receptą.

Lietuvoje turime labai gerą priežodį – toks tokį traukia. Paprastai motyvuoti, turintys ambicijų šio to siekti (ir pasiekti) gyvenime žmonės dažniausiai aplink save suburia tokius pat energingus bendraminčius.

Deja, Australijoje atlikti tyrimai rodo, kad elitinėse mokyklose atsidūrę moksleiviai susidaro iškreiptą savo gebėjimų vaizdą. Tyrimas parodė, kad jeigu paimsime du vienodų gebėjimų vaikus, tai apie save daug geriau manys ir geriau save vertins tas, kuris mokosi „paprastoje“, o ne elitinėje mokykloje. Be to, atliktas tyrimas rėmėsi 26 šalių, dalyvavusių OECD tyrime, rezultatais.

Pastebėta, kad tie mokiniai, kurių pasitikėjimas savo akademiniais gebėjimais nukrenta, pradeda blogiau mokytis, nei galėtų. Atsižvelgus į tai, kad į elitines mokyklas paprastai priimami moksleiviai, kurie sudaro 5 proc. geriausių mokinių, tačiau – baigiant mokyklą ir išlaikius brandos egzaminus – kai kurie jų nepatenka net į geriausiai išlaikiusiųjų 10 proc. Taigi galima teigti, kad kai kuriems moksleiviams būtų labiau tikusi „paprastos“ mokyklos aplinka.

Deja, nežinoma, ar čia kalbama apie labai gabius mokinius, kuriems dažniausiai iš tiesų nėra labai svarbu, kokioje mokykloje mokytis. Tačiau turbūt sunku būtų paneigti faktą, kad vidutinių gabumų, tačiau užsispyręs ir darbštus mokinys patirs visokeriopą naudą, jei galės naudotis naujausia technika, o su juo dirbs geriausi pedagogai.

Šiuo metu mokyklose matomas didžiulis prieštaravimas: pradinėje mokykloje stengiamasi sukurti kuo palankesnę aplinką mokiniui: nerašome pažymių, visaip stengiamės apsaugoti mokinius nuo streso ir nemalonių pojūčių, nebėra jokių „pirmūnų“, nusipelniusių ir pan., vis dažniau mokiniai dirba ne individualiai, o grupėse (nors grupėje būna lyderis, tačiau darbą pristato visi kartu!). O kuo toliau, tuo labiau vaikas turi kovoti už save, nes... artėja egzaminai ir siaubas baubas universitetas!

Tačiau grįžkime prie tokio vaiko, kuris tikrai galėtų eiti į elitinę mokyklą. Tokio vaiko, kuris yra individualistas, darbštus, norintis šiame gyvenime daug pasiekti. Ką jam manyti, jeigu ir jis, puikiai atlikęs darbą, ir jo draugas X, atlikęs jį vidutiniškai, iš mokytojos gauna po saulytę? Ką daryti tėvams, kurie mato, kad vaikas tikrai pajėgus skaityti daug sudėtingesnes knygas nei „pagal programą“ (o mokytoja sako, kad reikia atsižvelgti į tuos, kurie tik pradeda skaityti)?

Beje, tada kaip su tuo individualizavimu, apie kurį dabar tiek daug kalbama? Mes kalbame apie vaikų, turinčių ypatingų poreikių, integraciją, tačiau ar mūsų pedagogai pasirengę dirbti su vaikais, turinčiais įvairiausių sutrikimų? (Esu sutikusi ne vieną pradinių klasių pedagogą, kuris negalėjo pasakyti, kuo skiriasi vaikas, turintis Dauno sindromą, nuo vaiko, sergančio autizmu.) Tik nepamanykit, kad kaltinu pedagogus. Jei norime, kad jie dirbtų su ypatingų poreikių vaikais, reikia bent jau juos to mokyti (jau nekalbu apie tėvų švietimą).

Dar apie tą patį – ką daryti gabiam vaikui, sėdinčiam toje pačioje klasėje su vaiku, turinčiu mokymosi sutrikimų? Ar pedagogas kompetentingas spręsti tokias situacijas? O grupinis darbas? Taip, tai puikus darbo su vaikais (ir suaugusiaisiais) metodas, tačiau būna momentų, kai norime būti pripažinti ir pastebėti kaip individai ir įvertinti individualiai. Labai sunku susidaryti sveiką nuomonę apie save, jei visada vertinama tik grupė.

Mano galva, reikėtų vertinti tiek pasiekimus, tiek pastangas. Pasiekimai gali būti ir ne kažin kokie, tačiau pastangos – didžiulės (ir atvirkščiai). Vis dėlto tėvai ir pedagogai, pastebėję, kad vaiko pasiekimai ir pastangos yra aukščiau nei vidutiniai, galėtų jį nukreipti tam tikra linkme. Sakysite, toks procesas jau vyksta. Puiku. Tačiau pripažinkime, kad – nors užuomazgas jau turime – mums dar labai toli iki tokių elitinių mokyklų, kokias turi Didžioji Britanija ir kitos Vakarų valstybės, kuriose elitinės mokyklos – jau netgi nekvestionuojama tradicija.