„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Esi mama – esi svarbiausia
2008 06 01

Esi mama – ir niekada nebebūsi svarbiausia sau

Ar žinote, ką reiškia motinystė? Prisileiskite didelę šiltą vonią. Įpilkite šiek tiek levandų esencijos. Pridėkite po žiupsnelį meilės, kantrybės, jaudulio, atjautos, amžino tvarkymosi, nemigos, nuovargio, nuojautos, supratimo, finansinių fokusų, geros uoslės ir… dar truputį meilės. Dabar įlipkite ir užsimerkite. 

Mamytės dienai siūlau spindulėlių dietą. Receptas paprastas ir greitai paruošiamas: visą dieną, nuo ryto iki vakaro, mintate tik vaikais, geriate tik vaikus. Šiukštu neužsibarstydamos darbo, vyro problemų ar namų ruošos prieskonių. Ramina nervus, gydo depresiją, lygina raukšleles, lieknina nuo bet kokių rūpesčių.

Sakysite, kaip čia taip – tai jie tegul tądien užsikelia mus ant pjedestalo, žavisi, grožisi, kloja po kojomis gėles, gieda ditirambus ir pan. Tačiau ar vienadienis „pasikėlimas” ką nors reiškia? Jei taip – tuomet pirmyn. Neneigsiu, malonu ir kai apšokinėja. Betgi kada mes labiausiai jaučiamės mamos? Duodamos. Myluodamos, naktį nemiegodamos, guosdamos, ašaras braukdamos. Užsimerkdamos einant pro aukštakulnių lentynas ir atsimerkdamos sauskelnių skyriuje. Prireikus iš pelytės lūšimi virsdamos, o iš lūšies – mažesne už skruzdę tapdamos. Mums skirtas ir paprastas testas – štai prisirps pirmosios žemuogės. Užlenkite pirštukus, kiek jūsų vaikui metų – lygiai tiek laiko jūs neįsiberiate sau pirmosios saujos uogų į burną.

Nuotrupos apie meilę

Sunku ką nors gudraus išlankstyti apie motinystės jausmą, tad pasinaudosiu gražiausiais žodžiais, kuriuos girdėjau iš savo nuostabių draugių – mamų. Apie tai, jog mamos meilė suteikia sparnus.

*”Pinu dukrai kasytes ir apima kvaitulinga laimė. Braukiu pirštais, šukuoju, dėlioju po sruogytę, garbanėles ant smilkinio švelniai papučiu… O viduje – jausmų audra, rodos, suimsiu plaukus į saują, prispausiu prie krūtinės smarkiai smarkiai ir sugersiu tą vaiką į save. Bet tik išleidžiu kasytę ir vėl pinu…”

*”Mažiukas serga, karščiuoja. Guliu prie jo, įkišusi nosį į prakaituotą kakliuką, ir tyliai meldžiu Dievo, kad jis pasveiktų. Ir staiga pradedu verkti. Vyras išsigąsta – jie bijo ašarų. O man taip užgniaužta gerklė, negaliu jo nuraminti, kad nieko blogo nenutiko, iš laimės verkiu…”

*”Darbe viršininkė bara, nespėju nieko ir matau, kad nespėsiu… Bet savaitgalį žadėjau dukrai tikrai – šįkart tikrai tikrai – eiti gėlyčių skinti. Susiimu, nuryju sunkumą ir spėju”.

*”Žiūriu į virtuvės sieną ir matau – verkiant reikia remonto. Ana bandyta valyti dėmė, kurią bambizas įtaisė pirmąsyk ragaudamas žirnių košės. Neskanu žiauriai buvo. O čia vyresnėlė piešė kažkokią miniatiūrinę abstrakciją. Va bandymas krapštinėti pincetu. Ne, nebus remonto, kaip aš be tų dėmių gyvensiu? Ką dar gražaus iš manęs atimsite?”

*”Taip gelia dantį, bet mažasis taip prašo eiti kartu maudytis. Ir einu, taškausi bangose. Draugės gimtadienis, bet mažajai kaip tik dygsta dantys. Ir neinu, sėdžiu apsikabinusi. Ir visu žinojimiausiu žinojimu žinau, kad elgiuosi teisingai.”

*”Niekada nemokėjau atsiprašyti. Nei mamos, nei draugių, nei vyro. Kentėdavau, norėdavau, o negalėjau – ir tiek. Bet netyčia užgavau mažiuką. Ir ką girdžiu iš savo lūpų? Oi, atleisk man, atleisk, maldauju, nepyk, zuiki, atleisk… Supratau, kad viską galiu dėl jo padaryti. Nesunkiai. Nesusimąsčiusi.”

*”Jai skaudėjo – man skaudėjo. Ji juokėsi – aš juokiausi. Užaugo, jau visa kumelaitė. Maniau, neįtiks man nė vienas gaidžiukas, į žentus taikantis. Bet ji įsimylėjo… Ir man kaip maišu kas bumbtelėjo. Žiūriu pro langą į tą jos paauglį ant suoliuko – o akių žydrumas, o manieros krestelti plaukus grakštumas! Neaiškios bangos pagauta išsitempiau vyrą į kavinę.”

* „Močiutė trumpam nusisuko ir sūnytis dingo. Kaip į vandenį. Ieškojome su vyru tris valandas. Tai buvo trys baisiausios valandos mano gyvenime. Siaubas, neviltis, dingstanti nuovoka ir… meilė. Tokia apčiuopiama, aštri ir pjaunanti. Tada ir supratau, kad meilė – skauda.”

* „Rėkiau ant dukrytės, kampuotais judesiais apstumdžiau… O ji atsisuka ir sako: „Vitiek gera”. Suprask, vis tiek ji gera. Nemiegojau, ryte paskambinau savo mamai. Vis tiek aš gera, sakau jai. Kad ir kiek problemų turėjome, kiek kapojomės, tik dabar supratau – esu jai geriausia.”

Ieva Elenbergienė