Grįžti į blogą
kovo 18

Gėda pelėda! O gal geriau tebūnie pelėda, vardu Gėda?

Šis įrašas - irgi tarsi atsakymas į vieną laišką, gautą man besiruošiant disertacijos gynimui. Tema - puiki. Ir prieštaringa. Ir, manau, visų išgyventa ir išgyvenama. Gėdinti vaiką ar negėdinti? Jeigu gėdinsiu, ar traumuosiu vaiką?
Manau, kad gėdinimas yra taip įsišaknijęs, kad daugiau nei pusę kartų mes net nepajaučiame, kaip gėdiname vaikus. Rimtai. Esu ne kartą girdėjusi kaip kūdikiui mama sako: na, kas tau yra? Būk gera mergaitė, nezirsk :D Arba kai toks vaikas kaip Gertrūda tiesiog tyrinėja pasaulį, tai juk tikrai ne kartą ir ne du išgirsta, kaip jis negražiai elgiasi (nors jam juk nei šilta, nei šalta...) O apie vyresnio amžiaus darželinukus nė nekalbu: išdykėlis, neklaužada ir pan. yra dažni vaikus palydintys epitetai, nors vaikas, pavyzdžiui, dūksta, nes būna pavargęs.
Štai čia ir iškyla didysis klausimas: ar suaugusieji čia moko vaiką to, kas yra darytina ir kas nedarytina? Na, koks elgesys yra pageidautinas ir koks ne? Pradėkime iš toliau: fizinės bausmės naudojamos, nes manoma, kad skausmas, kurį patiria vaikas, atbaidys jį nuo noro dar kartą elgtis netinkamai. Gėdinimas - verbalinė bausmė, kai manoma, kad sugėdinus vaiką, šis bus atbaidytas nuo netinkamo elgesio. Gėdinimas yra taip paplitęs, kad retai susimąstome, ar jis kenkia vaikui. Pasvarstykime.
Kas įvyksta, kai mes gėdiname? Įsiklausykite. Juk dažniausiai - kai gėdiname - būna komentaras apie VAIKĄ, o ne apie JO ELGESĮ (neklaužada, begėdis, nevalyvas ir pan.) Gėdiname vaiką dėl to, kad jis kažką JAUČIA, kažko NORI arba jam kažko REIKIA: "Elgiesi kaip lepūnėlis!", "Koks neklaužada! Kas taip neklauso mamytės?", "Verkšlentojas! Ko verki kaip kūdikis?", "Nebūk žliumba!", "Su tavim visai neįmanoma!", "Visi vaikai elgiasi kaip normalūs žmonės, o tu?!?!"
Hmmm... Kai klausai iš šono, tai iš tiesų juk atrodo: o, siaube! Bet - prisipažinkime - ne kartą tai yra išsprūdę iš mūsų lūpų! (Tie, kas turite vaikus, jaunesnius, nei 2 metai, nesiskaitote! :D ) Gėdinimas - labai paplitęs. Gėdina ne asocialios šeimos, o geriausios iš geriausių. Gėdina ir geriausi iš geriausių pedagogai. Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 4proc pradinukų nebuvo gėdinami tėvų!!! Gėdiname savo vaiką tada, kai "visko per daug", kai esame susierzinę, kai jaučiamės taip, tarsi nieko nebekontroliuojame. Tačiau verta susimąstyti, nes naujausi tyrimai rodo, kad gėdinimas - ne toks jau ir nekaltas!
Pastaraisiais dešimtmečiais labai daug diskutuota apie fizines bausmes. Ir kuo toliau, tuo daugiau žmonių supranta, kad tai - smurtas. Vis daugiau valstybių priima įstatymus, kurie draudžia pakelti ranką prieš vaiką, tai uždrausta mokyklose, tarptautinės organizacijos su tuo kovoja, o mokslininkai jau pateikė tomų tomus įrodymų, kad fizinės bausmės - netinkama vaikų auklėjimo priemonė. Ir ačiū Dievui! Tačiau yra ne tik fizinės, bet ir emocinės bausmės, kurioms nėra skiriama tiek dėmesio, kiek turėtų būti skiriama.
Daniel Goleman (Emocinio Intelekto autorius) teigia, kad gėdijimas prisideda prie to, kad mums sunku bendrauti, kad elgiamės agresyviai. Dr.Paul Eckman iš Kalifornijos universiteto teigia, kad gėda - labai intymi emocija, ir žmogaus veidas dar net neišmoko jos atspindėti. Gal dėl to mums sunku pastebėti, kai vaikai iš tiesų jaučia gėdą?
Ar jausti gėdą yra blogai? Žinoma, kad ne visada! Psichoterapeutas John Bradshow sako, kad "sveiką gėdą" jaučiame tada, kai matome, kokį poveikį turi netinkamas mūsų elgesys - dėl to visiškai nereikia mūsų gėdinti ir pravardžiuoti! Gėda yra sveika tiems žmonėms, kurie jau tokio amžiaus, kai gali būti atsakingi už savo poelgius. Žinia, niekas negimsta susigėdęs. Gėdytis yra išmokstama ir to mokytis pradedama maždaug apie antrąjį gimtadienį, kai pradedama kalbėti ir atsiranda savojo "aš" suvokimas. Nors žmonės gimsta mokėdami susigėsti, tačiau gėdytis yra išmokstama. Vadinasi, tam, kad vaikas išmoktų gėdytis, turi būti GĖDINTOJAS. Kuo gėdintojas mums artimesnis, kuo mes jį labiau mylime, tuo labiau susigėstame. Kadangi vaikystėje esame daug jautresni, todėl gėda, kurią patiriame vaikystėje, daug ilgiau išlieka. Ir nepamirškime, kad gėdinti galime ne tik žodžiais, bet ir ŽVILGSNIU, kupinu nusivylimo, pykčio ir net pasišlykštėjimo.
KODĖL GĖDINAME? Na, dėl tos pačios priežasties kaip ir...mušame. Tiesiog tai - iškrova. Gėdintojui atrodo, kad taip jis pasijus geriau. Deja... Kai sumenkiname vaiko savivertę, jis dar labiau stengiasi mums įtikti. Tėvai galvoja, kad va, gėdinimas "suveikė". Bet ar tikrai? Net patys švelniausi tėvai kartais nesupranta, kokią įtaką gali daryti gėdinimas.
Vaiko savo vertės pajutimas formuojasi girdint, ką apie jį sako kiti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas išpila sriubą ir sušunka: ach, koks aš nevėkšla! bei net, atrodo, dreba dėl to, kad taip "blogai" pasielgė, gali būti, kad jau ne kartą yra girdėjęs, kad yra nevėkšla. Toks vaikas bijo tos etiketės ir išmoksta gėdinti save taip, kaip jį gėdina tėvai. Taigi: KARTAIS, ATRODO, NEKALTA PASTABA (ypač, jei kartojasi), GALI TURĖTI ILGALAIKĮ NEIGIAMĄ POVEIKĮ SAVIVERTĖS SUVOKIMUI. Jeigu nekreipiame dėmesio į emocinius vaikų poreikius, jeigu jų poreikiai/norai yra menkinami, jie auga jausdamiesi nesvarbūs.
Gėdinimas menkina. Kuo žmogus jaučiasi menkesnis, tuo jaučiasi bejėgiškesnis. Be to, liaunamės daryti tai, ką norėtumėme. Pavyzdžiui, sužinote puikią naujieną ir norėtumėte šokinėti? Ar taip darote? O gal sustabdote save, nes taip elgtis "vaikiška"? O ar iš tiesų toks elgesys netinkamas? Mes norėtumėme patingėti, bet girdime tėvų balsą ausyse, kad "vėl išsidrėbėme" ir negalime atsipalaiduoti... Mes norėtumėme išsakyti savo nuomonę, bet girdime mokytojos balsą, kad "tu esi toks kaip ir visi, neišsišok"... Gėda tampa vidiniu balsu, kuris mums vis sako: "nesielk kaip kvailys/mažvaikis" ir t.t. ir pan. Mes imame cenzūruoti savo elgesį, savo žodžius. O vaikas? Dingsta jo natūralus energingumas, jo smalsumas, jo troškimas viską daryti savarankiškai. Taip tampama suaugusiu. Tikru NUOBODA. VIDUTINYBE.
Sociologas T.Scheff teigia, kad gėda "užspaudžia" visus jausmus: žmonės tiesiog bijo parodyti, ką jaučia. Todėl nenuostabu, kad kartais ima ir pratrūksta. Kai kurie taip ir gyvena: slepia slepia ir pratrūksta. Ir vėl slepia.
Kai liūdna - verkiam. Kai pikta - šaukiam. Kai linksma - juokiamės. Beveik visos emocijos turi fizinę išraišką, kuri padeda joms išsiskleisti. Kai jaučiame gėdą, užsidarome, izoliuojame save. Tyrimai rodo, kad ilgalaikį gėdijimą patyręs žmogus nori...atkeršyti! Itin nuo gėdinimo nukentėję asmenys vėliau serga depresija ir kitomis ligomis. Kai kurie (pavyzdžiui, G.Kaufman) gėdą sieja net su valgymo sutrikimais, fobijomis ir seksualine disfunkcija. Bet aš - ne apie tai (čia tik tarp kitko, kad nenumotumėte ranka...)
GĖDA NEMOKO EMPATIJOS. Kai gėdijame vaiką, jis ima galvoti apie save ir ką daryti, kad jums įtiktų. Jis nesupranta, ką blogai padarė (nes juk apie tai nesikalbate!), nepradeda suvokti kitų žmonių jausmų (nes juk apie tai nesikalbate!). Kol vaikas galvoja, kad "aš blogas/nevykėlis/netvarkingas/nesupratingas" ir t.t. ir pan/, tol jis neišmoks empatijos. Apskritai tyrimai rodo, kad dažnai gėdinami vaikai yra daug labiau egocentriški ir mažiau empatiški, nei kiti.
Nebūkite naivūs: kai vaikas paklūsta iš gėdos, tai nėra vidinė motyvacija ir noras elgtis tinkamai. Tiesiog vaikas išmoksta vengti bausmės. Visas tas mandagus elgesys nebūtinai yra dėl to, kad vaikas jaučia jums ir aplinkiniams pagarbą!!!
Koks elgesys yra gėdingas? Geras klausimas!!! Nes gėdingas elgesys kiekvienoje šeimoje yra...SKIRTINGAS!!! Pavyzdžiui, vienuose namuose galima vaikščioti plikam, kituose tai - neįsivaizduojama. Vienuose galima triukšmauti (taip, sveiki atvykę į mūsų namus! :D ), o kituose visi vaikšto ant pirštų galų. Vienuose namuose visi pietų metu pliurpia (aha, ir dažnai VISI VIENU METU :D), o kituose kalbėti prie stalo - nemandagu. IR TAI YRA NORMALU. TAISYKLĖS YRA NORMALU. Klausimas: ką mes darome, kai kas nors nesilaiko taisyklių???
Žinoma, tėvystė nėra šampano su braškėmis vakarėlis, tačiau mane erzina nuomonė (žinoma, dažniausiai nė žalio supratimo apie vaikus neturinčių!), kad vaikas ateina į šį pasaulį tiesiog suerzinti nuostabų suaugusįjį! Juk viduramžiais buvo manoma, kad verkiantis vaikas yra apsėstas velnio, o dabar manoma, kad jis - išlepintas, ištroškęs dėmesio, zyzla ir pan. Iš tiesų ne tiek jau daug ir pasikeitė... Ką daryti, kad iš tiesų pasikeistų situacija?
YRA ABSOLIUČIAI ĮMANOMA TURĖTI TAISYKLES IR JŲ LAIKYTIS NEGĖDINANT VAIKŲ. Vaikai nori priklausyti bendruomenei: šeimai, darželio grupei, giminei ir pan. Kai mes elgiamės pagarbiai su jais, kai jie mato, kaip suaugusieji elgiasi pagarbiai vieni su kitais, vaikai natūraliai išmoks būti empatiški, mylintys ir pagarbūs. Ko reikia nepamiršti? Visų pirma, amžiaus tarpsnių ypatumų. Pavyzdžiui, 1-3 metų vaikui yra NORMALU būti savanaudžiu, nenorinčiu dalintis, judriu ir smalsiu bei viską imančiu. Be to, visiškai normalu, jei dvimetis ir trimetis atsisako palaukti, jei trimetis jus ignoruoja (ir tą mieląją tetą, kuri vis nori pasakyti, kad kalbėti atsisakantis vaikas yra nemandagus!), nepaklūsta ir net elgiasi priešiškai. Jeigu gėdiname, o ne kalbamės, trikdome natūralią vaiko raidą ir prarandame puikią progą daugiau sužinoti apie vaiko poreikius ir su juo suartėti.
Jeigu neleidžiame vaikui elgtis taip, kaip jis nori, neleidžiame jam subręsti. Dvimečiai-keturmečiai mokosi laikytis taisyklių, mokosi kontroliuoti savo emocijas ir t.t. ir pan. Jie mokosi apginti save kaip asmenybę, ugdosi valią. Labai svarbu, kad vaikas išmoktų save ir savo nuomonę apginti, kad vėliau gyvenime mokėtų pasipriešinti neigiamai įtakai. Versdami vaikus besąlygiškai paklusti, mokome juos, kad daug svarbiau yra paklusti kitiems, o ne patiems nusistatyti ribas.
Pavyzdžiui,
a) yra tėvų, kurie galvoja, kad penkių mėnesių verkiantis kūdikis yra...neklaužada, nes neužmiega tada, kada reikia! Sako, kad KŪDIKIS jiems kenkia SĄMONINGAI! Tarytum...
b) vaikas ropoja prie blyksinčio žaislo ir...jam pliaukšteli per rankytę, nes, pasirodo, ten buvo tėvų aparatūra! Juk vaikas neskiria, kad su jo pypsinčiu žaislu galima žaisti, o vat su tėvų - jau ne.
c) vaikas verkia, kad mama jam kažko nenupirko ir...yra apšaukiamas.
PYKTIS IR LIŪDESYS- normali emocija. Žinoma, kad verksmas erzina, tačiau supraskite, kad tai - NORMALI, SVEIKA vaiko reakcija, kuriai reikia skirti dėmesio. Gaila, kad dažnai vaikai yra ne priglaudžiami, o gėdinami, kai apsiverkia... Vaikai dažniausiai yra gėdinami tada, kai mes tikimės iš jų elgesio, kuriam jie dar yra per maži!!!
SUPRASKIME, o ne gėdinkime. Gal vaikas susipyko? Gal iš jo tyčiojasi? Gal labai konkuruoja su broliu/sese? Vaikų elgesys dažnai būna "blogas", nes jie nemoka parodyti savo jausmų. O gal pykstatės jūs su partneriu? Gal kas nors pasikeitė šeimos gyvenime? Gal vaikui tiesiog trūksta dėmesio? Gal per mažai su juo žaidžiate? Gal per mažai priglaudžiate? O gal jam tiesiog nuobodu? Arba pavargęs?
Labai dažnai su savo vaikais elgiamės taip, kaip mūsų tėvai elgėsi su mumis. Beveik visada vaikus muša/gėdina tie tėvai, kurie patys buvo mušti/gėdinti. Dauguma tėvų šiandien jau supranta, kad yra įtraukti į užburtą ratą ir norėtų iš jo išsiveržti. Prisiminkite, ką jautėte, kai išpildavote sultis, sudaužydavote vazą... Ar bijojote? Pamatykite situaciją savo - tada dar vaiko - akimis ir pagalvokite, kaip būtumėte norėję, kad tėvai reaguotų...
Noriu pabrėžti, kad NORMALU supykti ant vaiko, normalu susierzinti. Vaikai geriausiai mokosi, kai mato, kokią įtaką turi jų elgesys kito žmogaus jausmams ir/ar elgesiui. Vaikai geba išklausyti, ką mes jaučiame ir kodėl mes tai jaučiame. Todėl ne kaltinkite vaiką, o pasakykite, kaip JŪS jaučiatės. Man liūdna, kai tu sukarpai mano užuolaidas. Man skaudu, kai tu piktai kalbi su močiute. Vaikai nedaro to, ką jūs liepiate jiems daryti - jie daro tai, ką jūs darote! Tai, kaip jie elgiasi su kitais, dažniausiai yra atspindys to, kaip jūs elgiatės su kitais. (Tik ši taisyklė galioja, na, nuo maždaug 10 metų :D )
Vis dar yra labai daug žmonių, kurie yra įsitikinę, kad pliaukštelėjimas ir/ar sugėdinimas yra puiki auklėjimo priemonė. Kai kurie mano, kad - jei to atsisakysime - vaikas užlips ant galvos. Tačiau efektyviausiai taisyklės yra sukuriamos be prievartos. Būti autoritetingais tėvais nereiškia, kad autoriteto sieksite griežtumu ir prievarta. Jeigu būsime nuoseklūs, jeigu kalbėsime su vaikais, jeigu modeliuosime tokį elgesį, kokio norėtumėme, jeigu mokysime vaikus reikšti jausmus ir poreikius bei gerbsime ir jų, ir savo jausmus bei poreikius, vaikai užaugs turintys gilesnį savivertės jausmą bei socialiai sąmoningi!
Taigi...jeigu kas nors jūsų vaikui pasakys GĖDA PELĖDA, pasakykite, kad tas žmogus kalba apie pelėdą, vardu Gėda, o jūs su juo pasikalbėsite apie tai, ką jūs jautėte, kai vaikas tą tetulę pavadino storule :D