Grįžti į blogą
gruodžio 06

Gertrūdai Elenai keturi mėnesiai.

 

 

Mūsų kruopai - jau keturi mėnesiai. Mažylė jau visai nebe "lėliukas", o jau mažas vaikelis. Grįžome iš Lietuvos kaip tik tą dieną, kai sukako keturi mėnesiai, todėl užtruko, kol prisėdau parašyti. Na, visų pirma bene labiausiai pastebima tai, kad kruopa jau apaugo tais nuostabiais "lašinukais", kurie sukelia šypseną visiems, kam patinka kūdikiai. Be to, ji jau žengia į man "saugią zoną" - nors labai patinka mažulyčiai kūdikiai, tačiau iki keturių-penkių (ir netgi šešių) mėnesių man jie atrodo be galo trapūs.  Ir  trapūs ne tik "oi, aš bijau jį paimtii ant rankų" prasme, bet  labiausiai dėl to, kad jiems dar negalima net vaistų duoti "normaliai", o ir valgyti dar nieko be mamytės pienelio nevalgo.

 

Apie tą pienelį.  Kol kas Gertrūda gavusi tik jo. Morta pirmą kartą "normalaus" maisto palaižė Ispanijoje, kai jai buvo penki mėnesiai. Tiesiog neatsispyriau paagundai duoti jai saldžiausio gyvenime  ragauto meliono, o po poros savaičių Provanse - tik ką nuo medžio (žinoma, nuplauto)  nuskinto abrikoso.  Tačiau iš tiesų Mortą primaitinti pradėjom tik po šeštojo mėnesio. Ir Vilhelmą. Augustą dar vėliau. Tačiau yra vienas skirtumas - Gertrūdai pienelis nėra "vaistas nuo visų ligų ir nervų". Jeigu Gertrūda nenori valgyti ir supyksta, tai pienelis jai  tikrai nepadės! Ir dar: berniukams geriausia, smagiausia ir saugiausia būdavo miegoti ant rankų. o vat merginoms - išsitiesus ant lovos:) Gertrūda irgi pavargus kartais supyksta, ima muistytis, virkauti, tačiau ant rankų neužmiega - reikia atsigulti arba ant sofos, arba ant lovos...tik tada mergina nurimsta ir užminga.

Dar vienas didelis augimo žingsnelis: iš ramiai gulinčio kūdikio Gertrūda virto "makalaika" - jau keletą kartų apsivertė nuo nugaros ant pilvo! Tiesa, neatrodo, kad pati mergina labai džiaugtųsi šiuo savo laimėjimu: apsivertė, ir tiek. Tai, kad mergina tapo mobilesnė, pajutome ir mes. Visų pirma, ji jau "nusiiria" gerą gabalą, jei palikta viena lovoje. Antra, gražuolė jau porą  kartų įkrito į sesės lovą! Būtent dėl šios priežasties Mortos lova ir stovi šalia mūsiškes: ne tik Morta jaučiasi saugi ir gali duoti rankytę, kai yra nejauku, bet ir apsaugo sesę, kai ta įsismagina! Prisimenu, kai iškrisdavo Augustas (kuris nukrisdavo ant patiestų patalų ir pagalvių), tai net nesureaguodavo: kaip graužė ranką taip ir grauždavo. O vat Gertrūda tai paleidžia dūdas dūdeles: užgieda taip, kad visi namai "skleidžiasi"! Man tai vidutiniškai patinka, nes abu kartus pašokau lovoje it įgelta:) Gerai, kad bent Morta ramiausiai miega toliau:)

Kitas didžiulis "atradimas" - čiulptukas. O atrado jį, galima sakyti, mano mama, kai buvo viena su Gertrūda.  Taigi ši mažylė - priešingai, nei jos broliai ir sesuo - "ima" čiulptuką. Prisimenu, kai pas mus kartą atvažiavo Lina. Morta pyko kaip nežinia, ką. Lina pasiūlė "išbandyti" Miglės čiulptuką. Morta spjovė tą guminuką kuo toliau... Vėliau - kadangi keletą turėjome namuose - duodavau jai žaisti mašinoje, bet ji taip ir niekada nesusiprotėjo, kad tai - ne žaislas, o "paguoda". Berniukams čiulptuko visai nedavėme - visus, kuriuos padovanojo, atidavėme tiems, kas juos naudojo. O štai Gertrūda suprato, kad čiulptukas - ne tik žaislas, kurį galima graužti, įsikišti į burnytę, ištraukti ir dar visaip pamakaluoti juo panosėje, bet ir...čiulpti!!! Tačiau visvien nusprendėme šį malonumą riboti: tik einant miegoti (po to ištraukiu) ir tik mašinoje.  Svarbiausia, kad "ištraukėme" pirmus tris mėnesius visiškai be jo. Tikiu tuo, kad šiais - pirmaisiais - mėnesiais yra svarbu čiulptuko neduoti, kad susiformuotų paklausos-pasiūlos sistema pienelio gamybai. Be to, visai neseniai draugė prasitarė, kad, jos manymu, sūnus negavo pienuko tiek, kiek ji būtų norėjusi, nes nuo pat pradžių leido jam priprasti prie čiulptuko. Nežinia, kaip yra iš tiesų, tačiau...mes su Gabrium nenorėjom rizikuoti.

Gertrūda vis dar tikra šnekorė ir "kalba" visų pasaulio garsų ir intonacijų gama. Tikra giedorė. Su Gabrieliumi sakėm, kad sekmadieniais išleisim ją giedoti į mūsų rajonėlio bažnyčią ant kalvelės!Be to, jau puikiai "įvaldė" purškimą ir bent keletą kartų dienoje supučia žandus, "užlaužia" antakius (juk rimtas darbas...) ir purškia. Todėl visai ne pro šalį pradėjusios gausiai tekėti seilės. Žodžiu, giedojimo ir seilėto purškimo puokštė....mmmmm...

Broliams ir sesei  Gertrūda vis dar stebuklas. Morta rytais atsigula šalia ir švelniai švelniai sesę kalbina. Arba apžergia Gertrūdą keturiom ir visaip ją kalbina, linksmina. Pamačiusi, kad aš keliu Gertrūdą už rankučių, bandė ir Morta - teko susitarti, kad taip daro tik tėveliai!

 

 

Mažulė dienomis (ir kartais vakarais) vis dar užmiega pati. Tačiau vakarais yra vienas niuansas - reikia laikyti kurio nors mūsų ranką. Taip miela...negaliu. Abiem rankutėm įsikimba ir užmiega. Iš tiesų tai net nesinori ištraukti. Vis dėlto tėvams trečio ir ketvirto vaiko auginimas...kitoks, nei pirmo ir antro. Na, gal ne visiems tėvams, bet  mums tai tikrai. Su pirmais vis lauki, kada jie išmoks jo nors naujo, po to nerviniesi, kad štai vis dar nori, jog kartu gulėtum ir neužmiega pats... Ir nors dažnai pasidžiaugi šia akimirka, tačiau tuo pačiu dienos užpildytos ir tuo "na, kada???". Su mergaitėmis jau žinom, kad visa tai baigsis, todėl Mortai su didžiausiu malonumu dar dabar paglostau nugarytę, kai ji to nori. O Gertrūdai - duodu savo ranką.

 

 

Susiję įrašai