Atrodo, dar vakar galvojau, ką parašysiu apie Gertrūdos trečią mėnesį, o jau prabėgo vos ne keturios dienos nuo „sukaktuvių”! Ech, tas Laikas… Taigi mūsų kruopai – jau trys mėnesiai. Ir iš tiesų mergina – jau dičkė. Vis sakau ir sakau visiems, kad su Gertrūda visiškai nelaukiu, kada ji čia pradės kažką daryti…laikau ant rankų ir…galėčiau taip laikyti ir (bent jau kurį laiką) visai nepasigesčiau visų tų sėdėjimų ir vaikščiojimų. Ir vis dėlto…
Dabar Gertrūda – šliaužimo ant šono čempionė. Tik, aišku, šliaužia tada, kai NORI VALGYTI. Viskas vyksta šitaip: pradeda sukti galvytę, ieškoti pieno. Hmmmm. Neranda. O tada jau riečiasi į vieną šoną ir įnirtingai šliaužia ton pusėn, kur tikisi to pieno rasti. Jei aš jau būnu išlipus iš lovos, mergina netrukus jau būna prie tėtės nugaros ir vis įnirtingiau ieškanti pienelio. Toks mažulytis žmogeliukas, o toks užsispyręs, kai reikia!
Kitas mėnesio atradimas – rankos. Va čia tai gėris! Bėgėdžiams tėvams nesusimylėjus ir auginant be čiulptuko, rankos – tikras išsigelbėjimas. Kartais taip suprantu, kad Gertrūda jau atsibudus: per du aukštus aidint intensyviems rankų čiulpimo garsams. O kartais už rankos užkliūva akis: tada įdėmiai, suraukus antakius apžiūrimas šis pasaulio stebuklas…pritraukiamas prie nosies (akutės „susikryžiuoja”)…vėl atitraukiamas. OI, dar vienas – liežuvis:) Kaišioja jį, makaluoja, sukinėja visaip kaip tik sugalvoja…
Žodžiu, nereikia nė žaislų, kai patys geriausi – visai šalia. Dar vienas „triukas” – noras sėstis. Vis įtempia savo pilvo presą ir…riečiasi. Jeigu nors truputuką pasodinta, tai riečiasi – mosikuodama rankomis kojomis – tol, kol atsisėda. Stipri mergina! Ir – neduokdie – supykdysite. Staiga patempia lūpą ir prapliumpa toooookiu verksmu su toooookiais pasikūkčiojimais…atrodo, širdis neatlaikys besiklausant:)
Yra ir dar vienas labai geras daiktas – televizorius. O, ne!!! Bet iš tiesų…jeigu vaikai žiūri filmuką, mes filmą ar žinias, tai Gertrūdos akys neįtikėtinai krypsta ta linkme. Vakar norėjau pažiūrėti filmą, todėl, galvojau, užsimigdysiu ją nakčiai ant kelių. Kur tau! Galvą suko į teliką, o kai neleisdavau, tai kildavo toks skandalas. Na, nepatikėtum, kad toks kūdikis gali jau ŠITAIP griežtai pasakyti, ko šiuo momentu norėtų. Žinoma, porą kartų pasijuokėm su Gabrielium (och, tie tėvai!) ir vis dėlto „užlaužėm” vaiką be televizoriaus, bet polinkis aiškus.
Mūsų Gertrūda – šnekorė. Kaip Vilhelmas. Gieda ir tauškia visų pasaulio intonacijų ir garsų gama. Dabar išmoko garsą išleisti su stipriau pučiamu oru – kažką tokio panašaus į „brrr” – tai dabar vis paįvairina savo kalbą ir šiuo garseliu. Ir, žinoma, top’as – spjaudytis. Iki šiol buvusu tikra princesė – kokią ryte aprengsi tokią vakare nurengsi – dabar mažoji spjaudosi it tankas: burzgia, purškia net suraukus visą mielą veidelį. Ir…pradėjo kartkartėm „atpilti”. Aišku, ji tą daro, kai, pavyzdžiui, nusprendžiam su ja padūkti po sočių „pietų”, tačiau – tris mėnesius išgyvenusi su max kokiais trim atpylimais – mergina pastarosiomis dienomis atpylė kokius…tris kartus. Taigi – akivaizdus pokytis.
Per šį mėnesį mažulė ir akivaizdžiai paaugo: oficialiai „išaugom” mažiausius dydžius, ir jau visi rūbeliai – 62cm dydžio. Paaugo ir plaukiukai – pastebėjome abu su Gabrielium. Žinoma, su Mortos ševeliūra lyginti negalima, tačiau Gertrūdos plaukiukai – maždaug 1cm ilgio – dengia visą galvutę, o ant pakaušio turi net keletą „parodomųjų”…na, kokius tris maždaug 3cm plaukelius:)))
Ir, žinoma, socializacija. Jau šypsosi be saiko visiems: užtenka į jos regos lauką patekti broliams arba sesei, tuoj jie apdovanojami didžiule bedante šypsena. Augustas su Gertrūda jau jaučiasi labai laisvai: jai pravirkus, nešioja, užsideda ant pilvo, kalbina ir žaidina. Pamačiusi jį, Gertrūda ima spurdėti, nes, matyt, žino, kad tuoj bus pajudinta iš stabilios padėties:) Vilhelmas Gertrūdai – pokalbių partneris. Kai abu pradeda giedoti, tai nežinai, kur dėtis iš juoko. O Gertrūda, atrodo, tuoj cyps iš laimės, kad kažkas „normaliai” su ja kalbasi. Vilhelmas tiesiog fenomenaliai atkartoja visus Gertrūdos kalbos niuansus…smagu klausyt jų dialogų ir „purškalogų”. O Morta šalia sesės nuolat: ir pakeis sauskelnes (iš tiesų – moka tai puikiausiai!), ir pašauks mamą (mamaaaa, Gertrūdaaaa nori pienuuuuukoooo!), ir bandys pati nuraminti (tš, tš, Gertrūdėlė, tš, tš, tšššš) ir – Gertrūdai perbraukus per veidą – atbėgs pas mane sakydama, kad Dedūda mušė Mortą:))) Žodžiu, gyvenimas verda.
Šį mėnesį gražuolė mus ir išgąsdino. Visa šeimyna sirgome virusu. Pasigavome tikrą bjaurastį – infekcinę eritemą. Nesiplėsiu pasakodama, bet beveik tris savaites buvome išgriuvę visa šeimyna, o sąnarius dar ir dabar „laužo” ir man, ir Gabrieliui (daktaras „paguodė”, kad skaudės nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių). Taigi karščiavome ir kankinomės visi iš eilės. Labiausiai bijojau, kad apsirgs ir Gertrūda. Laikėsi mergina iš paskutiniųjų, kol…savo trečiojo mėnesiadienio išvakarėse – išgriuvo ir pati. Temparatūra pakilo iki 38.2. Vaje, kaip išsigandau…juk tokiam žiogui dar net vaistų nelabai rekomenduoja duoti. Pasitariau su vaikų pediatre, kuri pasiūlė…laukti ir duoti tik jei pakils virš 38.5. Vis matavau. Vakare „nukrito” iki 37.8, mėniasiadienio rytą buvo 37.5, o vakare – nebebuvo! VALIOOOO! Taigi vakare išsikepėme kokosinį pyragą ir su pasimėgavimu visi sušlamštėme:) Dar vaikai Gertrūdai sudainavo lietuviškai, angliškai ir prancūziškai „Su gimimo diena!” – Morta mums visiems pasakė, kad ateis ir jos DIENA:)