„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Gertrūdėlei – 10!!!
2009 05 28

 

Mūsų mažiukė, mūsų kruopytė įžengė į dviženklį mėnesių skaičių! Tai bent… Kaip tik šiuo metu mažė stovi prie sesės namelio ir apžiūrinėja viską, kas ten yra. Rytas Gertrūdai – šventas reikalas.

Ryte ji namų karalienė. Jeigu  po pietų beveik niekada nemėgsta žaisti viena, tai rytais tai yra įmanoma: atsistoja prie kurio nors staliuko (ant vieno – ferma, o ant kito -„namai”) ir intensyviai įvertina ir paragauja visą turinį. Dabar jau gudrėja, nusižiūrėjusi nuo sesės „pavaikšto” su žmogeliukais, „pabirbina” mašinytę, net bando paguldyti žmogeliukus ant lovų, sukišti gyvūnėlius į gardus, išdžiovinti plaukus katei:) Kartą ir vežimėliu pažaisti užsimanė, bet, deja, per daug atsirėmė, tai abu nukrito. Ašarų pakalnė…

Šį mėnesį Gertrūda ėmė intensyviai šokti, atsidūrė ligoninėje ir išaugino PIRMĄJĮ DANTUKĄ!!! Sekmadienį Gabrielius pažiūrėjo, kad lyg yra dantukas ir…jį užčiuopė!!! Taigi gegužės 24 dieną, likus keturioms dienoms iki 10-ojo mėnesiadienio, Gertrūda išaugino savo pirmąjį dantuką. Žinia, dažnai jie (ypač pirmieji) po vieną neauga, tai jau ir šalia matosi „guzas”. O išaugo ten, kur ir turi būti – apačioje (žinau atvejų, kad būna, jog ir visai ne ten išauga :D) Tai dabar nežinau, ar ji sunkiai augino, ar ne. Jei taip pasilpo imunitetas, kad leido prikibti bjauriam virusui, jam komplikuotis taip, kad atsidūrėme ligoninėje, tai tada labai sunkiai vyko tas daiginimas, bet jei tą „nurašysim” tiesiogg bjauriam virusui, tai kaip ir nepajutom to augimo:) Žodžiu, lauksim kitų dantų, kad pamatytumėme, kaip iš tiesų juos Gertrūdėlė augina. Dabar smagiausia veikla – viską graužti. O man – klausytis to gr gr gr gr gr gr…po to pakelia galvutę ir apdovanoja gražiausia šypsena:) Super:) O  dabar tas gr gr gr būna visur: graužia stalus, graužia kėdes, graužia knygas…žodžiu, bile yra, ką graužti:)

Čia graužia suoliuką parke…gr gr gr:

 

Taip pat Gertrūda nusprendė, kad užteks mane lepinti ir jau nebeužmiega taip, kaip anksčiau, kai įdėdavau į vežimėlį ir išstumdavau į lauką. Dabar reikia eiti su tuo vežimėliu pasivaikščioti. Ir – pageidautina – nestoviniuoti. O namuose užmiega valgydama pienuką. Tiesa, dabar užmiega visur: ir ant rankų, ir lovoje, ir prie stalo, kai anksčiau pageidaudavo būti migdoma gulint. Anksčiau būdavo ir lengviau užmigdyti, jei prabusdavo. Dabar būna taip: atsimerkė ir jau stovi. Na, bent jau sėdi. O tokią jau, kaip sakant, sunku „nuguldyti”. Reikia imti ant rankų. Bandau guldyti ant rankų, ji keliasi ir pyksta. TAigi dažnai toks antrakartis migdymas baigiasi mano nesėkme.

Kompas vis dar laaaabai patinka. Dar viena „meilė” – pianino klaviatūra. Nuo tada, kai Augustas pradėjo groti, vis mažiau leidžia groti jam ir vis daugiau pati veržiasi. O jau tada sėdi TOKIA patenkinta, kad Augustas net raitosi iš juoko:))) O tol, kol vyksta pamoka, visais įmanomais būdais veržiasi prie pianino. Net nepatikėtum, kad toks žiogas gali būti toks atkaklus. Man seniai praeitų noras, jei valandą nepavyktų ko nors pasiekti. O jai – ne.

Stovėjimas savarankiškai nuo praeito mėnesio nelabai daug pasistūmėjo. Vis dar pastovi po kelias sekundes, tačiau taip, kad vat imtų vaikas ir stovėtų visiškai savarankiškai – dar nėra. Bet vat žingsniavimas tai jau o-ho-ho. Apeina visus namus. Kur negalima apeiti įsikibus, tuos atstumus įveikia ropodama. Žodžiu, eina, eina…nusileidžia ant žemės (labai smagu stebėti, kaip ji tai daro: atsargiai, iš lėto…Porą kartų neapskaičiavo nusileidimo atstumo, tai krito ant nosies…vėl ašarų pakalnė)…paropoja, priropoja ten, kur vėl gali stovėti, atsistoja ir apsižiūri, ar visi matė, kokia ji nuostabiai mobili:))) Kelias dienas keliavo po namus su vaikštuku/stumduku. Iš tiesų jau visai puikiai, tačiau nepasakyčiau, kad užsidegė didžiule meile vaikštukams/stumdukams. Pavaikščiojo ir…paliko. Į vaikštynę mes nestatėme ir nežadame. Tiesiog skaičiau apie tai ir nusprendėme, kad minusų daugiau, nei pliusų. Be to, kuriems galams? Juk puikiai galima išsiversti ir be jos skiriant vaikui daugiau dėmesio.

Kalba irgi labai toli nepasistūmėjo. Tik pradėjo sakyti „mama”. Iš tiesų. Tai dabar jau tikrai sako „mama”, „tiati”, „atia”. Žodžiu, aktualiausi žodžiai įvaldyti:) O ir šiaip Gertrūda – šnekorė. Net Emiliją išgąsdino, nes jau ji kai pakalba, tai, atrodo, barasi kaip reikalas! O ir vienu žodžiu nieko nepasako. Jei jau pradeda kalbėti, tai visą paskaitą atskaito! Emilija nepratus, kad kas nors tokiu tonu su ja kalbėtų, tai ir apsipylė ašaromis. O Gertrūda niekaip nesuprato, ko čia ta draugė graudenasi ir vis lindo iš naujo – nabagės draugės naujiems ašarų pliūpsniams – prie jos dėstydama, kad jau bijoti tai tikrai nėra ko 😀

Tiesa, visiškai metė čiulptuką. Man atrodo, kad mes jai jį vis paduodavom (mašinoje arba einant miegoti) nuo pirmosios kelionės į Lietuvą lapkričio mėnesį (jai tada buvo 3 ar 4 mėn). Tačiau būdravimo laiku neduodavome, na, nebent pagraužti grandinėlę, ant kurios tas čiulptukas buvo prisegtas. Ir kartais dar su tuo čiulptuku pažaisdavo, tačiau nečiulpdavo. Žodžiu, dabar visiškai metė tą reikalą. Kartą dar bandžiau duoti, kai vežiau į lauką, tai labai demonstratyviai metė ant žemės. Tačiau dabar jis labai tinka kasytis dantukams: įsikiša į burnytę, sukanda ir traukia pro sukąstus dantis!

Mūsų dideliam džiaugsmui, Gertrūda valgo vis daugiau ir vis įvairesnį maistą. Kaip ir anksčiau labiau mėgsta nesutrintą, o rupų. Geria vis dar tik mano pienelį. Na, kartais pažaidžia su vandenuku (kurį duodame iš puodelio). Dabar mėgiamiausias maistas – makaronai. Ima į rankytę ir čiaumina. Tai suvalgo visai nemažai. Šį mėnesį jau būtų galima duoti ir varškytės, tačiau teks palaukti, kol važiuosime į Lietuvą. Na, nebent išsiruoštumėme iki lenkų ar rusų parduotuvės. Na, ir žuvies pabandysim duoti, nes dar nebandėm. Kefyrą pabandėm praeitą savaitę, tai labai smagiai kelis gurkšnelius išgėrė. Jogurtėlį duodavome tą, kuris nuo kelių mėnesių (keturių). Tačiau, nors parašyta, kad nuo keturių mėnesių, pradėjome duoti tik nuo septynių. Šį mėnesį pabandysime jau „normalų” jogurtėlį.  Tiesa, Gertrūda valgo gerokai mažiau, nei kai kurie jos bendraamžiai. Aš kai pasiskaitau, kad suvalgo apie 250g košės, tai man akys stulpu, kaip sakant… Aš džiaugiuosi, kai Gertrūda suvalgo apie 100g. Na, bet tikrai neatrodo, kad jai to maisto trūktų:)))

Dar juokas. Kai klausome su Gertrūda klasikos, aš dažnai dainuoju: Na na nananana ir pan. Tai Gertrūdėlė – jei tik liaunuosi – sako ” na na” ir jau linguoja „į taktą”, kad, kaip sakant, netinginiaučiau, o dainuočiau su ja ir, žinoma, šokčiau:) Smagu, kai jau tokia gudruolė.

Gertrūda vis dar labai mėgsta dėliones: populiariausios išlieka gyvūnai su „rankenėlėmis” ir fermos gyvūnai, kurią nusipirkome ligoninėje. Jau kelis kartus mačiau pasiėmusią lėlę ir visaip ją vartančią – vadinasi, jau įdomu.

Uch, vos nepamiršau nuostabios naujienos – Gertrūda išmoko duoti bučkį!!! Pasilenkia, išsižioja ir duoda…hmmm…super duper seilėtą bučkį. O jau kiek pačiai laimės!!! Daugiausiai bučkių tenka sesei. Vakar vakare kartu migdėmės, tai Gertrūda niekaip negalėjo su Mortule atsibučiuoti: lenkėsi prie jos keliolika kartų…ir dar keliolika…O Morta visa patenkinta krizeno, nes kai Gertrūdą pabandė persivilioti Vilhelmas, šį kartą ji niekur nėjo ir toliau sau dalino bučkius sesei:)

Dar Gertrūda įvaldė smulkių daiktų surinkimo technologiją. Siaubas kažkoks. Ropoja ir surenka pačius mažiausius, vos įžiūrimus daikčiukus. Kartą – kai nustvėrė ir įsikišo į burną vyresniukų iš viršaus atsineštą mažą LEGO detalę – tai net strioko įvarė! Taigi nykštys ir smilius jau dirba kaip reikalas!

Jeigu norite, kad Gertrūda jums ką nors parodytų,  ji mielai tą padarys, bet duoti…oi, ne. Kelis kartus vaikai apsigavo, kai Gertrūda jiems parodė savo sausainiuką. Tie, žmogeliai, manė, kad ji duoda atsikąsti, o ji tik parodyti norėjo ir, jiems atsikandus, baisiausiai paleido dūdas. Žodžiu, nereikia tikėtis per daug!

Drausminti Gertrūdos nedrausminame. Jei kas nors nepatinka – išnešame, nunešame, nukreipiame dėmesį. Jei nenorime, kad ką nors darytų, pritaikome/koreguojame aplinką taip, kad jai būtų saugu ir smagu. Ir – nors retai girdi „ne”  – tačiau puikiai moka sakyti „dededededededede”, jei kas nors nepatinka…ar šiaip gyvenimas nemielas:))) Tokiais atvejais Gabrielius sako: Gertrūda, prašyčiau be keiksmažodžių! 😀 Dažniausiai Gertrūda išgirsta „ne”, kai įsikabina į plaukus. Kaip sakant, pamėgo savo putlutes mielutes rankeles suleisti mums į galvas ir sukabinti mielučius pirštelius geležiniu „glėbiu”, kurio atkabinimas reiškia krūvas išrautų plaukų…Brrrr…Taigi mano plaukai – VISADA surišti, nes – jei tik paleidžiu – tuoj pat būna įsitverta! Aną vakarą vis bandė sučiupti Augusto plaukus, bet jie – per trumpi. Tai Augustas kvatojo, nes ji ir per galvą patrankė jam iš to pykčio, kad niekaip nepavyksta sučiupti jo plaukų, po to bandė galvą graužti…vėl nepatiko. Žodžiu, broliai – netinkami šiai atrakcijai.

Dar šįryt prie durų suskambo skambutis. Pamačiau nueinantį paštininką. Hmmm…Nusileidom abi su Gertrūda ir…pamatėm, kad atėjo siuntinukas. Gertrūda įsitvėrė ir nė pro kur nebepaleido. Aš tik išskaičiau, kad siuntinukas atėjo iš už Atlanto, nuo Agnės:)))  Kelis kartus bandžiau atimti, bet Gertrūdėlė net drebėdama čiupo siuntinį ir neleido man jo paimti. O pati jį visaip maigė, sukinėjo, krapštė lipnią juostą (Man šioje nuotraukoje labai patinka mažės plaukuosena!):

 

Padėjau šalia flomasterių (labai patinka su jais žaisti – ypač, kai vyresniukai neleidžia!), tai ji vienoje rankoje laikė siuntinuką, o su kita makalavo po dėžę. Po to įdėjo siuntinuką į dėžę – matyt, kad aš nepaimčiau:))) Kai jau pavyko paimti…ne veltui Gertrūda taip nenorėjo man to siuntinuko duoti, nes jis buvo skirtas…JAI su SESE. Va, kokią grožybę gavo Gertrūda:

 

 

Ir dar tokią pačią segę-gėlę. Ir pačios Agnės nertas! Ir dar…sesė gavo du sagučius….RO-ŽI-NIUS!!!!!!! AČIŪŪŪŪŪ!!! Puošimės:))) ir kaip smagu – per sukaktuves!!!

Ruošiames birželio 1-osios šventei:

 

Super smagiame parke Mechelene, kuriame apsilankėme visa šeima savaitgalį. Buvo baisiai karšta ir tvanku, bet vaikams (ir mums) – labai smagu:

 

 

 

Labai įnirtingai Gertrūda gaudė visus vabaliukus, užropojančius ant suoliuko:)))

 

Šiame parke – vieni didžiausių rožynų Belgijoje. Gaila, kad dar nežydėjo, na, bent jau ne „pilnu tempu”:

 

Per ilgąjį savaitgalį Gabrielius dirbo, tai mes tęsėme „veiklos dienų” su vaikais tradiciją. Penktadienį kartu su Emilija ir jos mamyte važiavome į Belgijos nacionalinį Botanikos sodą:

 

Šitas „karutis” – lobių lobis (ypač man jį traukti :DDDDD). Tiesa, Gertrūda jame sėdėjo gan trumpai – 90proc nešynėje ir tik apie 10proc laiko – karutyje. Tai visai gerai pasportavau nešiodama Gertrūdą BB ir traukdama du vidurinėlius:)

 

 

Piknikauti ten galima tik tam tikrose vietose, o ta vieta – žvyro pilna. Gertrūda lavino savo smulkiąją motoriką imdama mažyčius akmenėlius ir reakciją, bandydama juos įsikišti į burną greičiau, nei mama pamatys ir atims:

 

Su drauge Emilija (Emilija – 2.5mėn jaunesnė):

 

O štai ketvirtadienį pusdienį praleidome labai smagioje žaidimų aikštelėje. Buvo karšta, tad vyresni vaikai ne tik lakstė smėlyje, bet ir lindo po vandenuku. O mažosios Gertrūda ir Emilija pasidžiaugė geru oru ir smalsiai stebėjo krūvas vyresnių vaikų. Ach, kaip man smagu matyti, kai vaikų žaidimų aikštelės „lūžta” nuo tėvų ir vaikų gausos. Ir tai, kad tie vaikai ir tėvai yra KARTU:

 

Naujas šio mėnesio „atradimas” – čiuožykla. Patiko. Ne ekstazėj, bet patiko:

 

Iš žaidimų aikštelės Gertrūda dažnai grįžta pavargusi:

 

 

Svečiuose pas Ūlą (tądien išdygo pirmasis dantukas: 2009 gegužės 24):