Grįžti į blogą
birželio 28

Gertrūdėlei - 11!!!

Paskutinis sukaktuvių mėnuo! Nuo liepos 28 laiką skaičiuosime metais, o ne mėnesiais... Taigi džiaugiamės šiuo paskutiniu mūsų pagrandukės mėnesiadieniu.

Kokia gi ta mūsų pagrandukė? Na, visų pirma šypsosi net akys. Iš tiesų jai drąsiai galime suteikti metų šypsenos titulą. Na, mūsų šeimoje. Atrodo, vieną akimirką verkia, tačiau pakalbini, ir jau mažoji šypsosi...fantastika!

Jau tradiciškai prieš pat mėnesiadienį Gertrūda padaro kažką naujo: šįkart tai buvo PAĖJIMAS!!! Taigi sau sėdime birželio 27 dieną pas HNR šeimyną susiruošę nuostabų suši vakarėlį (Gabrielius su R jau yra tikri sušiukų sukimo ekspertai!) ir Getrūdėlė sau tik tip tip tip ir atkeliavo tris žingsnelius iki manęs. VALIOOOOOOO. Homos erecticus era prasidėjo :D Žinoma, dar praeis bent jau mėnuo (o gal ir ilgiau), kol galėsime pasakyti, kad mažoji jau vaikšto, tačiau proveržis jau įvyko.

Kaip Gertrūdėlė juda dažniausiai? Ogi kai broliai arba sesė vaikšto su ja už rankų! Atrodytų, ji turi tobulas sąlygas treniruotis, tačiau jai labai patinka vaikščioti įsikibus. Keletą kartų (kai vaikščiojo su Mortule) Morta krito (nes jai pačiai dar sunku vaikščioti "atbulom"), tai abi graudžiai verkė. Tačiau Gertrūda nesiliovė norėjus vaikščioti su sese, o toji nesiliovė norėjus vedžioti sesę. Kai jau atsibosta, Morta atveda Gertrūda man ir sako: aš jau su ja pavaikščiojau, dabar tu. Aš ir Gabrielius vis paskatiname Gertrūdą vaikščioti įsikibus į vieną mūsų ranką/pirštą, ir ji visai neblogai tai daro. Tačiau man atrodo, kad Gertrūdai nedrąsu: jei tik bandau nors kiek ištraukti pirštą, tuoj susvyruoja, įsikabina abiem rankom ir pravirksta - na, taip, tarsi bijotų.

O ir dantukus mažylė jau turi DU. Man taip gražu, kai nusišypso, o tie du dančiukai kaip kokio triušiuko baltuoja... Beje, vis dėlto Gertrūda savo brolių sesė ir tik Morta "iškrenta iš konteksto", nes Gertrūdai - kai daigina dantukus - irgi pakyla temperatūra. Žinau, žinau, kad daktarai sako, jog tai nesusiję, ale mums vat ėmė ir trim vaikams "susisiejo" :D

Šį mėnesį iš tiesų įvyko ir kažkoks kalbos lūžis: dabar mažoji nuolat "burbuliuoja". Mano dideliam džiaugsmui, jau sako ir "mama" (ne tik "tiati"). Be to, "mama" šį mėnesį jau vadina būtent mane  (t.y., "mama" esu aš, o ne ir kiti aplinkoje esantys objektai, kaip dažnai būna tokio amžiaus pypliukams). Ir, kaip sakant, kadangi jau išmoko sakyti "mama", tai jau ir nesikuklina. Atsibunda ir graudžiausiu pasaulyje balseliu: "mamaaaa", "mama", "maaaaama" - visokiomis intonacijomis ir variacijomis, bet su vienodai širdį draskančiu skausmu balse :D Jau labai sąmoningai rodo "atia", tačiau tai daugiau atrodo kaip pirštukų mankšta, kai jie išskečiami ir vėl suglaudžiami į kumštelį. Tačiau "atia" yra rodoma, kai su kuo nors atsisveikinama (dažnai jau atsisveikinus) ir tyliai kuždama: "atia", "atia" - kaskart suspaudžiant kumštelį. Dar Gertrūdėlė rodo, kokia ji "diiiiidelė" (iškelia rankutes į viršų), daro "katu katu", rodo, "virė virė košę" (tik "virė virė" dalį) ir gali paspausti jums nosį "pyyyp" :D Žinoma, norint, kad visa tai įvyktų, reikia geros nuotaikos! Dar Gertrūda išmoko sakyti "katė". Jau taip gražu man, taip gražu...Ir "ten"...Ir "da" (dar)...Lyg ir dar kažką sako, bet dabar nebeprisimenu...reikės papildyti, jei prisiminsiu! Ai, dar sako "ne ne ne" ir dailiai sukioja galvytę :)

Dabar jau Gertrūda stovi "kaip didelė": tvirtai, ilgai, drąsiai. Stovi ir ploja. Arba stovi ir rodo, kokia ji didelė. Kai tiesiame ranką, kad ateitų, ji lenkiasi lenkiasi kiek tik gali ir - pamačiusi, kad nepasieks - atropoja. Žodžiu, mergina nepersistengia.

Gertrūda jau labai daug ką valgo. Turiu prisipažinti, kad maitinu ją nelabai atsakingai...būna, kad pamirštu, jog šis vaikas - nepamaitintas...Aišku, ji visada prisistato pienelio (ypač karštomis dienomis), tačiau reikėtų pasitempti ir sąžiningiau ją maitinti, ypač mėsyte/žuvimi/košėmis. Kai valgome mėsą, jai duodu ir nuo mūsų stalo (jeigu būna, pavyzdžiui, kepta, tai išpjaunu iš vidurio neapkepusią), tačiau manau, kad ji suvalgo per mažai. Tiesa, Gertrūda uogas valgo tiesiog neįtikėtinai: kiek duosi, tiek suvalgys. Man nuostabiausia tai, kad jos neberia! (kitus tris bėrė, ypač Augustą, o Mortą tai bėrė tik nuo braškių). Sakoma, kad šį mėnesį jau galės ragauti ir kiaušinio...žiūrėsim, nes visą liepą būsime Lietuvoje! Įdomu, kaip Gertrūda reaguos į lietuviško maisto ypatumus???

Gertrūda - kaip ir kiti mūsų vaikai - nėra prisirišusi nei prie pagalvės, nei prie kokio nors žaislo, nei prie "marliuko" ar tuo labiau čiulptuko. Žaidžia su bet kuo. Tiesa, kažkaip nerodo jokio ypatingo dėmesio minkštukams: pamaigo porą minučių ir...viskas. Labiausiai jai patinka ferma, "namai", poniai (nes jie patinka sesei) ir panašūs nedideli žaislai, su kuriais galima žaisti: burgzti, juoktis, "keliauti", maudytis (Gertrūda kiša juos į žaislinę vonią kaip ir matė darant sesę) ir pan. Vienintelis šiek tiek didesnis susidomėjimas, kokį teko pastebėti, buvo LĖLĖ. Tokia kaip kūdikėlis. Ją paima ir bučiuoja savo seilėtais bučkiais. Ir daro "mylu mylu".