„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Gertrūdėlei šeši mėnesiai.
2009 02 05

 

Pusė metų. Nieko sau. PUSĖ METŲ!!! Mūsų kruopai, pagrandėlei, šypsniukei ir linksmuolei jau PUSĖ METŲ. Ir vėl nepavyko parašyti tada, kai reikėjo, na, bet bent jau guodžiuos tuo, kad nuolat truputėlį vėluoju. O tai – pastovumo ženklas.

Pusė metų mūsų mažylei stuktelėjo Ženevoje. Ta proga  – nepatikėsite – valgėme CEPELINUS ir obuolių pyragą!!! Ačiū Dievui, už cepelinus buvo atsakinga Indrė, tai mano įnašas- tik padėjimas nuskusti bulves. Mano įnašas į šia žavią pusės metų sulaukusios Gertrūdos puotą buvo obuolių pyragas.

Na, užteks apie tuos suaugusiuosius. Kokia gi ta mūsų kruopa? Visų pirma – beveik nebevadinu kruopa…:( Perėjome į kitą lygį. Dabar vis dažniau pagaunu save mažąją vadinant zuikučiu. Ji tokia ir yra: mažas, mielas, pūkuotas zuikutis. Sakysit, kodėl pūkuotas? Ogi todėl, kad dabar jau niekas neapsiriks, kad ant jos galvytės – pūkučių kupeta. Tie keli ilgi plaukai apie kuriuos rašiau anksčiau vis dar „laiko frontą” ir dabar jau yra įspūdingo ilgumo…tiksliau, būtų, jei visa galva būtų padengta tokiais, tačiau dabar Gertrūda gali pasigirti tik kokia 1-2cm ilgio ševeliūra. Tačiau yra vienas niuansas, darantis jos plaukuoseną išskirtina – Gertrūdos plaukučiai negula ant galvos, o stiebiasi į …dangų?

 

Žodžiu, kaip mūsų draugo Herkučio tėveliai pasakė – PANKĖ.  (Ech, nematė jie Mortos, kurios gal 10cm ilgio plaukai LYGIAI TAIP PAT styrojo, kai jai buvo pusė metų…gal todėl Ispanijoje visi puldavo su ja fotografuotis, kai atsisėsdavome kavinėje ar šiaip vaikščiodavome :D) Pankė tai pankė.

O tos pankės šeštasis gyvenimo mėnuo prasidėjo (beveik) Naujaisiais Metais. Sutikomes juos namuose, nes jautėmės labai vidutiniškai – po namus klaidžiojo šioks toks virusiukas. Taigi išsivirėme krevečių, Gertrūda pasiruošė ypatingai skanaus pienuko ir…visi žiūrėjome Naujųjų sutikimą Vilniuje.

 

Sakyčiau, Gertrūdai pirmieji Naujieji pasirodė visai vykę:

Juk svarbiausia – kai tėveliai šalia:

Dar šį mėnesį labai svarbūs įvykiai buvo trečiasis sesutės gimtadienis, kurį Gertrūda praleido keliaudama iš rankų į rankas…

…ir kelionė į Italiją bei Šveicariją…

 

Iškart į akis krintantis šio mėnesio pasiekimas – Gertrūda išmoko sėdėti. Pirmi,kelias sekundes trunkantys savarankiški pasėdėjimai prasidėjo dar Italijoje, t.y. nesulaukus pusės metų. Puolėme fotografuoti, kai restorane ant kalno pasodinta ant stalo Gertrūda…tiesiog pasėdėjo!

Ženevoje šiuos įgūdžius patobulino, o grįžus į Briuselį jau visai neblogai pasėdi. Taip, dar dažnai tenka atsiremti rankomis, kad nenukristų, tačiau iš esmės galima sakyti, kad vaikas jau sėdi. VALIOOOOO šaunuolei Gertrūdėlei!

Prieš porą dienų susitikome Vilhelmo geriausio draugo Guillome mamą, kurios dukrytė Victoir yra gimusi liepos 29 dieną, t.y. viena diena jaunesnė už Gertrūdą. Ji pasakė, kad Gertrūda per dvi savaites, kol buvome išvykę, labai pasikeitė ir išaugo. Ir  iš tiesų: net mes – matydami ją kas dieną – pastebėjome, kad ji ūgtelėjo. Vienas iš pasikeitimų:  ji dabar ne tik stebi kaip siaučia broliai su sese, bet ir veržiasi dalyvauti. Vakar sėdėjo ant lovos, o tie trys, atrodė, namus nuvers: šokinėjo ant lovos, stumdė vienas kitą, griuvinėjo, vartėsi, ėjo imtynių, žviegė  (čia, kaip sakant, nusiraminimo ritualas prieš miegą)…Gertrūda, atrodė, pašoks ir eis. Ir ne taip, kaip būdavo anksčiau, o iš tiesų interaktyviai dalyvavo visuose tuose kvailiojimuose.

Pasiėmus ją ant rankų valgau jogurtą – tuoj rankos jogurte. Gaminu su ja nešynėje valgyti. Nusisukau akimirkai,  ir dubuo su paruoštu faršu kotletams – ant grindų… Jeigu prisėdu su ja prie kompo – tuoj „programuoja”: daužo per klaviatūrą iš peties! Apie puodelių ir viso to, kas pasiekiama, griebimą, neverta net pradėti vardinti. Žodžiu, jau visavertiškai dalyvauja mūsų gyvenime.

Galų gale susidomėjo ir knygelėmis. Iki šiol mėgiamiausia buvo medžiaginė: ją gavom dovanų, kai Gertrūda vos tik gimė ir – turiu pripažinti – tai buvo puiki dovana! Ta knygelė iki šiol buvo mėgiamiausia. Dabar Gertrūda jau pradėjo domėtis knygelėmis kietais puslapiais: vartome, pasakoju, kas kur yra, su jos rankyte (pirštuku) rodau į gyvūnus, pasakoju apie juos. Gertrūda gal 30s žiūri susidomėjus, o po to knygelė keliauja į burnytę – ji „skaito” taip, kaip ir turi skaityti tokio amžiaus vaikelis…tačiau man be galo smagu pradėti skaityti jau ir su ja. Kai vakar skaičiau Vilhelmui ir Mortai, Gertrūda visais įmanomais būdais bandė prisiirti prie knygos ir ją pačiupti.

Aaaa…prisiirti. Gertrūda kol kas irstosi mūsų pagalba (taip, kaip išmokome dar su Augustu, kai lankėme Šemetos kursus): mano ranka būna jai pagrindas atsispirti, ir ji taip juda. Savarankiškai Gertrūda kol kas tik sukasi apie savo ašį…tačiau taip besisukdama, o dar ir apsiversdama juda visai neblogai – dažnai randu visai ne ten, kur palikau. Vartosi mažė jau kaip pasiutus! Nemaloniausia (žinoma mums, tėveliams), kad ji taip apsiverčia ant pilvo vos tik paguldyta miegoti. Manote, ji verčiasi atgal ir užmiega? Cha! Ji (jeigu paguldome į vežimą) iškiša savo nosiuką ir kalbina mus, šypsosi, o – jei nuduodama, kad reikia miegoti –  paleidžia dūdas. Taip ir kočiojamės dabar, kai reikia eiti miegoti.

Italijoje Gertrūda įgyjo fantastišką įprotį: užmigti vos įvilkta į kombinzoną ir išnešta į lauką. Pasaka. 10 valandą ryto dabar aprengiu Gertrūdą, guldau į vežimuką ir išvežu į lauką. Viskas. Aišku, kad tik neprisikalbėčiau:), na, bet juk maniau (su kitais vaikais), kad tokie stebuklai – neįmanomi! Na, bent jau vežti vežimą tai tikrai reikia – maniau, o, pasirodo, gyvenime būna ir kitaip!

Kitas Gertrūdos šio mėnesio pasiekimas – stovėjimas. Bandai ją sodinti, o ji – op! – ir stovi. Stovi ir šypsosi. O jeigu primygtinai bandai sodinti, tai riečiasi kaip supykusi katytė:)Žodžiu, sėdėjimas – ne toks smagus reikalas kaip stovėjimas, nors mums, suaugusiesiems, gali atrodyti visai priešingai!

Ženklas, kad Getrūda nebe kūdikėlis buvo ir tai, kai ji baisiausiai supyko, kai atėmiau iš jos tai, ko jai nevertėjo turėti. SIAUBAS. Apsipylė graudžiausiom pasaulyje ašarom, kurios kaip pupos riedėjo skruostais ir net trypė iš pykčio…Žodžiu, baigėsi tas laikas, kai bet ką galėjome įduoti arba paimti iš šios mažylės rankučių – dabar jau vyyks derybos ir ypatingi užkalbėjimai:)

Pradėjome ir valgyti „rimtą” maistą. Iš tiesų pirmieji paragavimai prasidėjo, kai pas mus atvažiavo Lina su šeimyna. Kadangi jie atvežė lietuviškų obuoliukų, daviau Gertrūdai paragauti ir net „pagremžiau” su šaukšteliu. Italijoje ji irgi kelis kartus pačiulpė obuoliuką, kurį valgėme aš ar Gabrielius.

 

Tačiau pirmieji „tikrieji” bandymai prasidėjo grįžus namo. Jau pirmą dieną po grįžimo apsilankėme pas Herkų, rkuris pavaišino Gertrūdą savo sausainiukais (kuriuos, pasirodo, galima graužti nuo keturių mėnesių). Herkus tai jau valgymo čempionas – kirto košę iš peties, kai kartu vakarieniavome! Gertrūdėlė baisulingai užpyko, kai tas sausainiukas…sutirpo. Ka, gi, matyt, nebus, kur dėtis ir reikės jau vaiką primaitinti:)

Taigi pradėjome nuo obuolių tyrelės (tokios pačios „pagremžtos”) ir nuo bulvytės.  Obuolys pirmą kartą Gertrūdai pasirodė…švelniai tariant, vidutiniškas. Kol kas Gertrūdos racionas toks. Po kelių dienų bandysime ir belgiškas morkytes.

Na, kas dar? Prisiminiau! Gertrūdai laaaabai patinka įvairiausi žaidinimai, o pats pačiausias žaidimas – slėpynės. Tokios ten ir slėpynės: aš pasislepiu už skraistės, išlendu ir sakau: KUKŪŪŪŪŪŪŪ! Mažoji krykščia iš smagumo. Patinka ir „katu, katu katutes…” ir „kius, kius į Šakius” – žodžiu, patinka žaisti su mama:)  Gertrūda dar nebijo svetimų, todėl tai – puikus amžius ta prasme, kad ji labai noriai su visais bendrauja IR jau į juos reaguoja. Pasaka…

Kokios Gertrūdos akys? Mums atrodo, kad kol kas mėlynos:

Į ką panašiausia? Mums atrodo, kad į Vilhelmą:

Vilhelmas yra ir labai smagus žaidimų draugas, nepraeinantis pro Gertrūdą nepakalbinęs. Nors…kas pro ją praeina nepakallbinęs? Kur buvęs, kur nebuvęs, Gertrūdą jau nešioja Augustas…

…arba niurko ir visaip kitaip žaidina Mortelė.

 

Manyčiau, kad taip augti visai smagu! O jeigu iš kiemo pasitrauktų alergija, kuri erzina ir nudažo žandelius raudonai – būtų visai puiku!