Grįžti į blogą
balandžio 08

GESTŲ KALBOS PROJEKTAS. II dalis.

Toliau tęsiame bendrą su Asta projektą.
Projekto pristatymas
I dalis
Jau sužinojome, kodėl girdintiems vaikučiams gali būti naudinga mokytis gestų kalbos, o šįkart - apie didelių akių pamoką. Kodėl "didelių akių"? Skaitykite ir sužinosite!
Šiandien papasakosiu apie standartinę antrąją pamoką. Kodėl standartinę? Todėl, kad vieni daugiau, kiti mažiau, bet pradėję rodyti gestus namie tėvai nustemba (ir akys jų būna tikrai didelės:)), kad jiems tai nėra natūralu. O kas nors sakė, kad bus lengva? (Juokauju.) Tiesiog pabūgusiems ir nusprendusiems, kad nieko neišeina, bandau priminti: „Kalbėti  žemaitiškai taip pat ne visiems yra natūralu, bet nereiškia, kad neįmanoma.“
Kartu su mumis projekte dalyvaujanti grupė yra pakankamai pažangi. Lukutį (12 mėn.) tėveliai moko jau kuris laikas. Nors dar nesulaukė rezultato, bet patiems parodyti norimą gestą nekyla jokių problemų. Taip pat krykštauja Eglutės (10 mėn.) mama: „Galvojau, kad bus sunku, bet taip lengva pasirodė. Taigi sakai ir rodai, ir viskas.“
Kitiems tėveliams ne taip lengvai einasi. Vieni visiškai nerodė gestų, nes nesuprato, kada juos rodyti, kiti prisimindavo tik gerokai vėliau, kai veiksmas jau praėjęs, o situacija nepasinaudota.  Raminu tėvelius, kad nieko tokio, reikia tik truputį laiko, ir viskas bus gerai. Beje, esu pastebėjusi, kad tėčiams, kurie moko savo vaikus gestų kalbos, priprasti rodyti žodį yra lengviau, nei mamoms. Tyliai pasidariau sau išvadą, kad taip yra, nes vyrai mažiau linkę save išreikšti žodžiais, t.y. jie moka ir kitaip. O moterys … na, jos šneka, kartais labai daug :)
Tik sulaukę mano palaikymo ir nuraminimo tėvai vėl noriai kimba į naujos pamokos užduotis. Antrą pamoką išmokstame parodyti, ką valgome. Per pamokas pastebėjau, kad dažniausiai valgome: bananus, obuolius, sausainius (duoniukus), jogurtą;  dar geriame vandenį ir sultis. O vat su košėmis sunkiau einasi. Besimokydami parodyti vieną ar kitą maisto produktą, randame laiko aptarti ir vaiko maitinimosi racioną, bei linksmybes, susijusias su valgymu. Aš laikausi nuomonės, kad nei vienas alkanas vaikas nenusigręš nuo lėkštės su koše. Rūpestingos mamos turi tiek idėjų, kaip pamaitinti vaiką, kad kartais tenka mirksėti nuo jų išradingumo ir net nebežinai ar košė verta tokio pasirodymo! Tačiau dažniausiai pasitaiko du būdai: sudėti maistą į burną rodant filmukus arba padaryti skystą tyrelę ir beveik sugirdyti ją. Šie abu būdai man nepriimtini. Košės pakeitimas tyrele nepatinka todėl, kad Vingras taip rašė savo knygoje. Prašau nesijuokti, nes manau, kad be daugelio kategoriškų pasisakymų, jis pasako ir daug konkrečių nurodymų dažnai pasimetusiems tėvams.
Valgymo būdui žiūrint televizorių negaliu pritarti kaip kūdikių gestų kalbos instruktorė. Kodėl? Matot, norėdami parodyti gestą turime turėti kam jį rodyti, t.y. mums reikia vaiko dėmesio. Jei mes rodysim OBUOLĮ, kurį kaip tik mažyliui dedam į burną, kai jis žiūri į televizorių, tai tas pats, kas rodyti OBUOLĮ vaikučio nugarai, juk vis tiek jis nemato.
Besimokydama lietuvių gestų kalbos, sužinojau daug įdomių dalykų apie kurčiuosius ir jų kultūrą. Kurtieji kalbėdami ir eidami gatve stebi ir saugo savo pašnekovą, kad šis neatsitrenktų į stulpą, nenukristu nuo šaligatvio, pagaliau nepapultų po automobilio ratais. Kodėl? Todėl, kad kalbantysis žino, ką nori parodyti, ir jis gali nežiūrėti į pašnekovą, o klausantysis turi sekti kiekvieną pašnekovo gestą,  lūpų judesį, išraiškos pakitimą. Čia klausyti nėra lengvas darbas. Taigi, primenu ne tik savo mokiniams, bet ir namučiuose mokantiems gestų tėvams: „Norint vaikutį išmokyti rodyti gestus reikalingas vaiko dėmesys jūsų rodomam gestui.“ Vėliau aptarsime, kaip mūsų tėveliams sekėsi pakerėti savo atžalas ir sutelkti jų dėmesį į save.
Komentaras: Be jau išsakytos Astos priežasties, pastebėta, kad tie žmonės, kurie žiūri televizorių, apskritai daugiau valgo, t.y. daugiau, nei jiems reikėtų, nes, užsižiūrėję, nežino, kokį kiekį maisto suvalgo. Be to, mitybos specialistai jaudinasi, kad taip yra "nužudomas" natūralus sotumo jausmo pojūtis. Man žinoma, liūdniausia, kad šeimos, kurios valgydamos žiūri televizorių, daug mažiau kalbasi tarpusavyje ir to pasekmė - atitolimas. Pokalbiai prie vakarienės stalo dažnai yra vienintelis laikas dienoje, kai šeima gali kartu susėsti ir viską apkalbėti. Be to, tyrimai rodo, kad šeimos, kurios valgo drauge, paprastai valgo ir sveikesnį maistą. Žodžiu, valgymas žiūrint televizorių - nesveikintinas įprotis...O juk sakoma: įpratimas - antras prigimimas. Todėl pasistenkime, kad mūsų vaikams svarbiau būtų valgyti drauge su mumis, o ne tiesiog pavalgyti!
Nuotrauka: Valerie Everett “Learn Sign Language at the Playground”