„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Gimtadienio šventė: PRINCESĖS:)
2010 02 02

 

Kieno gi daugiau mūsų namuose gimtadienio šventė bus apie princeses, jei ne Mortos??? Šio Mortos Sofijos gimtadienio labai laukiau ir aš, nes tai buvo pirmasis gimtadienis, kai Morta sąmoningai pasirinko, kokio gimtadienio ji norėtų. Gimtadienio tema…wait for it…PRINCESĖS!!!! 😀 Taigi ruošėmės ketvirtajam Mortos Sofijos gimtadieniui, kuris buvo šį sekmadienį ir kurio tema – princesės.

Iš tiesų internete knibžda idėjų šia tema – vargas ne surasti, o atsirinkti! Mano kriterijai buvo paprasti: a) kad užduotys tiktų Mortos amžiaus vaikams ir b) kad užduotys būtų ne kalbinės, o suprantamos visiems! Kodėl? Todėl, kad Morta pakvietė dvi nekalbančias lietuviškai mergaites: latvę Martą (su kuria lanko tą patį darželį (nors šiemet jau nebe tą pačią grupę) ir dailę) ir olandę-austrę mūsų kaimynę Sophia. Kai jau supratote, Morta šiemet pati sudarė sąrašą draugų, kuriuos norėtų pakviesti į savo gimtadienį (užrašau, kad nepamirščiau, o Morta galėtų po daugelio metų perskaityti): Indra, Aleksas ir Ringailė iš šeštadieninės mokyklėlės, jau minėtos Sophia (ir, žinoma, jos broliukas Felix, kuris irgi būtų labai liūdėjęs…) ir Marta, Ūla ir Aušrytė (Morta sako: Aušrytė galės su Gertrūda pažaisti, kol bus mano gimtadienis…juk jai bus liūdna, jei Ūla jos neatsives!)

Pradėjome ruoštis jau ryte: su Morta kepėme sausainiukus-ketvertukus. Man pasisekė, nes Mortos klasioko mama man davė formelę-ketvertuką. Kodėl sakau „pasisekė”? Ogi todėl, kad per tikrąjį gimtadienį Morta nešėsi tokius sausainiukus-ketvertukus savo klasiokams į darželį, tačiau…aš juos išpjausčiau rankomis! Kol išpjausčiau ir iškepiau, buvo jau 4.30 RYTO :D, todėl šįkart labai džiaugiausi, kad procesas buvo DAUUUUUUG greitesnis! Taigi pašovėme į orkaitę keturias skardas sausainiukų – skačiavau tol, kol įsitikinau, kad visiems vaikams bus bent po 4! Po to jau dariau tiek, kiek buvo tešlos.

Dar kepant sausainiukams, jau ėjo su Morta daryt rožinės – princesių – želė. Čia, Belgijoje, yra problema su želė – bent jau aš jos neradau net keturiose skirtingose parduotuvėse! Tai a) arba nežinau, kur ieškoti arba b) jos tiesiog Belgijoje nėra! Gerai, kad mama buvo įdavusi iš LT. Želė papuošėme rožiniais saldainiukais-guminukais ir…ėjome kepti princesių torto! Tortą kepėm paprastą – tokį, kokį tikrai valgo vaikai: a la keksą. Kai iškepė keksas, tirpinome šokoladą, kuriuo apliejome ir..pati Morta išpuošė tortą cukrinėmis rožinėmis rožėmis ir apibarstė „princesiškais” pabarstukais. Dar įsmeigėme žvakę-ketvertą, uždėjome vieną sausainiuką-ketvertuką, išmirkytą cukraus pudroje ir – pabaigai – Morta įsmeigė fejerverką.

 

 

 

 

Kai pasiruošėme maistą (ai, dar pasiruošėme keptiems sumuštiniams), ėjome ruoštis „atrakcijonams”. Aš karpiau dideles ir mažas karūnas, berniukai piešė princesę-Mortą, paruošiau dovaną „Stebuklų lazdelės” žaidimui, karoliukus sudėjau į lėkštutes (nes vaikams paprastai sunku juos imti tiesiai iš pakuotės)…žodžiu, pasiruošėm.

Mortai labai patiko brolių nupiešta (iš tiesų tai aš apibrėžiau gulinčią ant rulono popieriaus Mortą ir nupiešiau veidą, nes berniukai paprašė. Visa kita – jų darbas) princesė Morta:

 

Morta džiūgavo, kad nupieštos net sidabriniu siūlu siuvinėtos žvaigždutės ant jos kojinių ir matavosi, ar to paties ūgio:

 

Kai pasiruošėme, vaikai susėdo laukti svečių…o jau spirgėjo!

 

Kai tik pradėjo rinktis svečiai, sutarėme, kad iškart eis prie didžiojo stalo daryti princesių ir princų karūnų (aš visą programą susirašiau papunkčiui ir net kiek minučių kiekviena veikla truks…). Šiai veiklai buvau jau iš anksto paruošus karūnų iškarpas, flomasterius, pieštukus, kreideles, veltinio širdeles, spalvotą popierių ir 9 įvairius spaudukus:

 

 

 

 

Kai visi dalyviai pasipuošė karūnomis (na, nebent nenorėjo – kaip Augustas ir Vilhelmas), ėjome į kitą veiklos centrą, kuriame reikėjo priklijuoti princesei Mortai karūną. Žaidimo esmė tokia: kiekvienas gauna po nedidelę popierinę karūną, kurios vienoje pusėje priklijuota iš abiejų pusių lipni juostelė, kad būtų galima užklijuoti princesei ant galvos. Nubrėžiame liniją, prie kurios vaikai sustoja į eilę (aš nebrėžiau, o priklijavau lipnios juostos liniją). Vaikas užsimerkia, apsisuka tris kartus ir…užsimerkęs eina klijuoti princesei karūnos!

 

 

 

Kai princesė buvo išpuošta karūnomis, už sunkų darbą visų vaikų laukė prizas: stebuklingos princesės lazdelės dovana. Princesės lazdelės istorija – tikrai ypatinga. Prieš keletą dienų važiavome su Morta į parduotuvę ir Morta dėžėje – kur sudėti nukainuoti daiktai – rado tą lazdelę ir būtinai jos užsimanė. Nuėjome prie kasininkės, kuri pasakė, kad lazdelė sugadinta (mat buvo „išsidraikę” rožiniai kaspinėliai), kainos nėra, todėl ji negalinti jos parduoti… Atnešė naujos kolekcijos lazdelę, tačiau Morta visiškai ja nesusižavėjo ir liūdna apsisuko eiti iš parduotuvės… Pardavėja…lazdelę jai padovanojo!

O žaidimas buvo toks: kiekvienam vaikui nupirkau po čiulpinuką. Suvyniojau pirmąjį čiulpinuką į popierių. Beje, pasakysiu, kad vyniojimui naudojau įvairius senus popierinius parduotuvių maišelius ir senus plakatus – pasidžiaugiau, kad pasielgiau labai ekologiškai! Tada ant tos dovanėlės dėjau naują čiulpinuką ir…vėl vyniojau naują „dovanėlę”. Štai taip „Matrioškos” principu suvyniojau vieną į kitą 12 čiulpinukų-dovanėlių. Ant viršaus lipnia juosta priklijavau magiškąją princesės lazdelę.

Kaip vyksta žaidimas? Na, mes leidome „princesių muziką”: Mortai Medeina padovanojo žaidimą, kuris veikia tarsi muzikinė dėžutė, o kai atidarai dėželę, sukasi princesė. Štai ir leisdavom dovanėlę ratu, kol grodavo princesės muzika. Muzikai sustojus, dovaną išpakuodavo tas, kieno rankose ji būdavo. Tas vaikas galėdavo išlupti savo čiulpinuką ir…jau per jo rankas dovanėlė nebebūdavo leidžiama! Taip ir ėjo dovanėlė ratu, kol visi vaikai turėjo po čiulpinuką.

 

Paskutiniai čiulpinukus gavo vyriausieji – Vilhelmas ir Augustas, o pats paskutinis – Vilhelmas – iš tiesų turėjo apsiginkluoti geležine kantrybe, nes labai gražiai laukė, kol gaus savo čiulpinuką. Dar reikėtų pagirti Martą, kuri laaaaabai gražiai ir kantriai žaidė ir laukė savo eilės!

 

 

Kitas žaidimas – slėpynės. Na, princesiškos slėpynės! Iš pradžių su vaikais aptarėme turimą dėlionę: kokia tai pasaka, kas ją skaitęs ir pan. Tada vaikai išėjo į virtuvę, o aš kambaryje paslėpiau 24 didelės „Snieguolės” dėlionės detales. Pašaukiau vaikus, jie turėjo rasti visas detales ir sudėlioti dėlionę.

 

 

 

 

 

 

Čia reikėtų tarti giriamąjį žodį Ringailei, nes rimčiausiai į šią užduotį pažiūrėjo būtent ji su Augustu: kiti daugiausiai paduodavo detales kita ranka prilaikydami burnoje esantį ledinuką:))) Na, bet svarbiausia gi, kad visiems smagu buvo!

 

Po tiek aktyvių užduočių ėjome užkandžiauti. Kadangi ketvirtasis gimtadienis – žinoma! – prasidėjo KETVIRTĄ valandą, tai numaniau, kad visi vaikai ateis jau pietavę. Tačiau norėjosi užkandėlės. Su Gabrieliumi pagalvojome, kas būtų ne kokie čipsai, tačiau ir ne košė:) Nusprendėme orkaitėje iškepti sumuštinių (duonelė+sviestas+sūris). Kad vaikams būtų smagiau, pomidorų padažu piešiau ant jų sumuštinių, ko tik jie norėjo 😀 Karūnos buvo lengviausia…na, ir sraigė…bet jau mašina tai ką jūs… Po sumuštinių atėjo eilė mūsų rožinei – princesių – želė 😀

 

 

 

 

 

Želė patiko ir mažiausiom gimtadienio dalyvėm, kurios – it maži paukščiukai – laukdavo kiekvieno kąsnio. Jei duodavau Gertrūdai, tai Aušrelė sakydavo „mmmm?”, o jei Aušrelei – Gertrūda. Žodžiu, laukė kiekvieno kąsnio:

 

 

 

 

 

Pasistiprinę ėjom verti karoliukų: per išpardavimą nupirkau visą dėžę įvairiausių karoliukų: didelių, vidutinių, mažų, įvairiausių spalvų ir formų. Taigi kiekvienas vaikas gavo po juostelę ir galėjo verti sau apyrankę arba karolius. Čia pasikviečiau į pagalbą keletą su vaikais likusių tėvelių, kad – jei vaikui nesiseka – padėtų. Buvo gražu žiūrėti!

 

 

 

 

 

 

Kai visi pasipuošė karoliais ir/arba apyrankėm, atnešiau „atpalaiduojančią” veiklą: visus sausainiukus-ketvertukus ir…rožinio bei geltono glajaus + pabarstukų. Kiekvienas vaikas gavo po teptuką (paprastą, skirtą piešimui), kurį galėjo mirkyti į glajų ir…dekoruoti sausainiukus! Kai kurie valgydavo savo sausainiuką vos spėję jį papuošti, kai kurie kaupė į lėkštutes, tačiau visiems be išimties ši veikla labai patiko – išsijuosęs sausainiukus dekoravo net Augustas!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jeigu manote, kad ši užduotis buvo sudėtinga mažosioms, tai labai klystate – jos buvo bene pagrindinės šios užduoties smagumo įvertintojos!

 

 

 

 

 

Taigi taip ėjo ir atėjo torto eilė! Morta paprašė, kad išjungtumėme visas šviesas, uždegėme fejerverką ir dainavome (lietuviškai ir prancūziškai) „Su gimomo diena!”:

 

Ir, žinoma, reikia užpūsti žvakutę-ketvertuką:

 

Pasižiūrėjau – jau buvo 18.25, o tėveliams pasakėme, kad gimtadienis truks iki 18.30. Taigi – nors turėjau suplanavusi dar vieną veiklą – „paleidau” vaikus tiesiog laisvai žaisti. (Ta paskutinė veikla, kurią buvau suplanavusi, buvo veidukų dažymas – mat įsigijau ir knygą kaip tai daryti, ir specialius dažus…tačiau nenorėjau pradėti, nes juk vienam vaikui reikia apie 10-15min!) Štai taip – laukdami tėvelių ir jau jų sulaukę (nes nė vieno vaiko nepavyko išsivesti iškart) – vaikai dar gerą valandą pažaidė:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Štai toks buvo mūsų didžiosios mergaitės – niekaip neapsisprendžiančios, ar ji fėja, ar princesė, ar karalienė – princesiškas ketvirtasis gimtadienis Briuselyje. Smagu žiūrėti, kaip Morta vis geriau žino, ko ji nori, nes juk dar pernai gimtadienis buvo visai mano planuotas ir įgyvendintas (darėme Kinų Naujuosius metus. Jei įdomu – spauskite nuorodą.) Šiemet aš Mortai siūliau, o ji – rinkosi. Tiesa, gimtadienio temą ir svečius rinkosi visiškai pati! Dar norėjo pasikviesti keletą mažylių (tiksliau, labiau jų tėvelius :D), tačiau sutarėme, kad su jais susitiksime kitomis dienomis…ką ir padarėme su Gertrūdos krikšto tėvais šeštadienį, o dar porą mažylių atvažiuos trečiadienį!

Keletas pastebėjimų:

– tokiame amžiuje išties gerai, kai vaikai užimti: jiems ir smagu, ir nesusipeša, ir namų po gimtadienio nereikia „atstatyti”;

– šiemet padariau vieną „triuką”, kuris laaaaabai pasiteisino: uždengiau Mortos lentynas. Tiesiog esmė ta, kad vaikai, pamatę naujų žaislų ir šiaip šoktelėjus adrenalinui tiesiog viską ima…net nežaidžia, o ima, meta, ima naujus ir t.t. Todėl šiemet nusprendžiau jų per daug nestimuliuoti ir palikti tik keletą žaidimų: virtuvėlę, fermos stalą, vežimėlį su lėlėmis, palapinę-pilį. Ir tai „atsipirko” su kaupu! Nes ir vaikai gražiai žaidė, ir mes vėliau susitvarkėme daug greičiau, nei paprastai po gimtadienių, kai kelias savaites ieškodavome dėlionių ir žaidimų detalių 😀

– dar linkstu daryti išvadą, kad tokiame amžiuje geriausia, kai svečiai – panašaus amžiaus į jubiliatą. Tiesiog tada nereikia verstis per galvą, kad visiems būtų įdomu ir gali koncentruotis į tą žmogų, į kurį ir reikia koncentruotis per gimimo dieną!

– dar labai pasiteisino tai, kad pasakiau, jog vaiką galima atvesti ir palikti. Žinoma, jei vaikas (arba patys tėveliai) nori, tėveliai gali likti, tačiau jiems dėmesys bus minimalus: taurė vyno (alaus), šiek tiek užkandos ir…viskas. Nes gimtadienis – vaiko(-ų) šventė. Ir tai buvo super! Gabrielius – kiek galėjo – skyrė dėmesio tėveliams, o aš užsiėmiau su vaikais. Kai susirinko daugiau tėvelių, o vaikai pradėjo žaisti, galėjau šiek tiek dėmesio skirti visiems. Bent jau iš mano varpinės žiūrint, tokia organizacija buvo daug sėkmingesnė, nei pernykštė!

O iš jubiliatės varpinės: „Man labai patiko verti karoliukus ir labai patiko viską daryti su draugais. Ir mano draugai viską labai gerai moka daryti!”

Ačiū nuostabiesiems viską gebantiems Mortos Sofijos draugams ir jų tėveliams už kartu praleistą gražią šventę, už nuostabias dovanas ir…už draugystę!