Grįžti į blogą
birželio 18

Grįžtu darban...

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
 
Visų nėštumų pabaigoje apie atostogas jau svajojote svajojau...bet buvo taip, kad su berniukais išvažiavau gimdyti iš...darbo. Su Morta nėštumas buvo sunkesnis, todėl atostogavau nuo sausio 4d, o ji gimė sausio 25d. Žinant mano darbo specifiką, į nėštumo atostogas norėdavau išeiti prieš (ar per) kokias nors atostogas, kad – vaikams susirinkus po atostogų – jau būtų nauja mokytoja. Man visai pavyko, nes Augustas ruošėsi gimti prieš Velykas, Vilhelmas – prieš „slidinėjimo“ atostogas vasario mėnesį, o Morta – po Kalėdų. Planus „sujaukė“ tik tai, kad visi vaikai gimė 38 nėštumo savaitę! O su grįžimu tai buvo visai paprasta – žinojau, kad rugpjūčio viduryje TIKRAI eisiu į darbą. Kadangi vaikus teko „palikti“ 4.5, 6 ir 7 mėnesių, tai apie „pasižmonėjimą“ nelabai ir galvodavau iki to. Be to, paskutiniai mano motinystės atostogų mėnesiai – vasara. Kai gimė Augustas, lėkėm į Švediją, kai Vilhelmas – mašina keliavom po Švediją ir Norvegiją, o kai gimė Morta – po Ispaniją ir Prancūziją. Taigi realaus buvimo namuose su visais vaikais buvo tik keli mėnesiai.  Aplinkiniai į tai, kad aš grįžtu į darbą, reaguodavo labai normaliai. Visų pirma, gal dėl mano nenusėdinčio charakterio, o gal dėlto, kad vaikų nepalikdavau su bet kuo: juk ir su Augustu, ir su Morta vaiko auginimo „estafetę“ perėmė vyras, o su Vilhelmu – labai patikima moteris, kuri padėjo auginti jauniausias vyro sesutes. Daug daugiau reakcijos sulaukėme ne į tai, kad aš grįžtu į darbą, o į tai, kad vyrą „tėvystė veža“. O į darbą grįžau labai drąsiai. Visų pirma, visus tuos mėnesius daug skaičiau, domėjausi vaikų psichologijos, edukologijos naujovėmis ir pan. – taigi jaučiuosi net patobulėjusi, nes, kasdien dirbdama visą dieną, nebeturiu tiek daug laiko domėtis profesinėmis naujovėmis. Visų antra, savo darbą dirbu jau 11 metai, todėl jaučiuosi pakankamai stipri profesine prasme. Visų trečia, visus tris kartus grįžau dirbti rankose laikydama vis man palankesnį „pareigybinį aprašą“ – taigi net dar laimingesnė, nei išėjau! Kadangi mano darbe kolektyvas keičiasi kas keleri metai, tai nėra ir nutolimo, be to, labai sveika vis gauti naują dozę „šviežio kraujo“, o ir man pačiai visai į naudą pasiilsėti nuo darbinės kasdienybės!

Kadangi vis dar maitinu Mortą (o ir berniukus maitinau po 18 mėnesių), tai bene didžiausias sunkumas – pieno nusitraukimas darbo metu. Darbo Kodeksas vienoks, o realybė kitokia, taigi reikia prisitaikyti. Man pasisekė, kad mano vadovas labai geranoriškas ir sakė sudarys visas sąlygas. Be to, padėti pasisiūlė ir kelios kolegės. Taigi aš su visais vaikais į darbą keliauju su pientraukiu ir per savo pertrauką (20min) lekiu į tualetą ir „pompuoju“. Nepatogu, kol kas nuo darbo pradžios dar neteko valgyti pietų, bet užtat kasdien palieku Mortai gerą dozę pieno ir tikiuosi, kad taip pavyks tol, kol norėsiu ją maitinti!

Kartais pagalvoju, kad būtų smagu vaikutį auginti iki metų, o gal net dar ilgiau, bet šiaip tai nemanau, kad galėčiau, nes jau ir dabar į atostogų pabaigą pavydėjau vyrui pietų su kolegomis ir galimybės pabūti be vaikų, nes aš – net ir susitikimuose su draugėmis – būdavau bent su vienu vaiku. Taigi manau, kad – jei galėčiau – nieko nekeisčiau. Be to, juk vaiką į pasaulį paleidžia du žmonės, todėl manau, kad jie turi dalintis ir vaiko auginimą (jei abu turi išsilavinimą, darbus ir pan.), todėl tuo pačiu manau, kad auklei 4 mėnesių vaiko nebūčiau palikusi...Norisi, kad vaikas būtų bent jau mobilus ir valgantis pirmąsias tyreles. Tačiau juk kiekvienam savo, todėl patarimų šiuo klausimu dalinti neskubu. Kiekviena mama unikali ir kiekvienas vaikas unikalus. Svarbiausia, mano manymu, giliai širdyje esantis jausmas, kad pasielgėte TEISINGAI. Jei taip jaučiatės, vadinasi...taip ir yra, nes juk nė viena MAMA nesielgia taip, kad suteiktų skausmą SAVO VAIKUI!