„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ikimokyklinukas ir skaitymas: suderinama ar ne?
2010 03 28
Turbūt daug kas man pritarsite: diena, kai vaikas išmoksta skaityti, pakeičia jo ir visos šeimos gyvenimą. Vieniems daugiau, kitiems – mažiau, tačiau tam tikra prasme visus apima nepaprastas džiaugsmas, o gal net graudulys, nes vaikas įžengia į visiškai naują savo gyvenimo etapą. Užbėgsiu už akių pasakydama, jog vaikams skaityti rekomenduojama ilgai dar po to, kai jie išmoksta skaityti, todėl neprarasite tų susiglaudimo ir pasinėrimo į knygų pasaulį akimirkų… Tačiau prarasite bejėgį žmogutį, kuris yra tarsi aš Kinijos glūdimoje 🙂 , kur visas supantis raštas – absoliučiai nesuprantamas. Nes vaikas išsilaisvins iš jį supančios nežinomybės.
Prisimenu, kai Viliukas pradėjo skaityti: skaitė viską, tiesiog ėjo ir skaitė, skaitė, skaitė…atrodė, jog tuoj pasprings iš to džiaugsmo, kad bereikšmės raidės staiga tapo ženklais, kurie suteikia jį supančiam pasauliui prasmę! Jam buvo 5eri metai ir maždaug du mėnesiai. Augustas pradėjo skaityti 4erių metų ir penkių mėnesių. Kai rašau „skaityti”, tai turiu omenyje ne perskaitomus pavienius žodelius, o iš tiesų TIKRĄ skaitymą!
Vadinasi, mūsų du vaikai pradėjo skaityti ikimokykliniame amžiuje. Dabar jau pradėjome mokytis skaityti su Morta. Manau, kad – jeigu vaikas neišmoksta skaityti anksčiau – ketveri metai yra puikus laikas puikiai pradžiai!
Apie tai, kada geriausia pradėti vaiką mokyti skaityti, tiesiog verda karštos diskusijos. Mokslininkai net springdami įrodinėja savo tiesas, o jūs, manau, vieną dieną tiesiog beviltiškai nuleistumėte rankas, nes vis dar nėra susitarta, kada yra geriausia pradėti vaiką mokyti skaityti!
Bet aš jums pasakysiu štai ką. Mielieji, jūs jau seniai pradėjote vaiką mokyti skaityti! Pradėjote pačią pirmą jo gimimo dieną, kai šnibždėjo meilės kupiną pasisveikinimą pirmą kartą priglaudusi jo veidelį prie savojo. Tęsėte tą dieną, kai pasisodinote į savo glėbį ir atsivertėte pirmą knygą. Užtvirtinote visa tai, kai dainavote lopšines, kurias jums dainavo jūsų tėveliai. Žinias gilinote, kai žaidėte pirštukų žaidimus. Mokymasis skaityti prasideda nuo kalbos girdėjimo! Kuo turtingesnė ir įvairesnė (kalbine prasme) vaiko aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad vaikui bus lengviau išmokti skaityti.
Apie skaitymą su vaiku esu nemažai rašiusi. Keletą pagrindinių straipsnių galite rasti paspaudę šią nuorodą. Jeigu norite išmokyti vaiką skaityti, skaitymas jam turi tapti svarbia kasdienybės dalimi. Skaitymas vaikui turtina vaiko pasaulio supratimą, žodyną, susipažinimą su knygine kalba ir augina jų meilę skaitymui. Kuo daugiau skaitysite ir, žinoma, jei tai bus malonus procesas, vaikui skaitymas asocijuosis su meile, šiluma, malonumu. Be to, jis jau anksti supras, kad skaitome iš kairės į dešinę, kad raidės jungiasi į žodžius, kad paveikslėliai iliustruoja tekstą, kad istorijos turi pradžią ir pabaigą. Visa tai padeda mokytis skaityti. Jau nekalbant apie tai, kad moksliniai tyrimai įrodė, jog meilė skaitymui yra tiesiogiai susijusi su kasdieniniu skaitymu vaikystėje! Skaityti vaikui patariama bent jau iki 12 metų. Kodėl iki 12? Todėl, kad iki 12 intensyviai formuojasi vaiko žodynas. Jis jau gali suprasti (jūsų pagalba) sunkesnį tekstą, nei suprastų skaitydamas savarankiškai. Maždaug 12 metų šis skirtumas išsilygina.
Suprantu, kad yra šeimų, kuriose daug tylima, tačiau kalbėjimas yra itin svarbus vaiko kalbos raidai. Su vaiku reikia kalbėti normaliai, ne vaikiška, o įprasta kalba. Aš visada sakau, kad vaikai daugiausiai mokosi stebėdami mus. Taip ir su kalba: kuo išraiškingiau ir taisyklingiau kalbėsime, tuo gražesnė bus ir mūsų vaikų kalba! Kūdikis – kuris dar tik klauso – iš tiesų viską „registruoja” ir nepaprastu greičiu! Kuo turtingesnė kalba, tuo daugiau vaikas išmoksta. Skatinkite vaiko kalbos raidą:
– Papasakokim tėtei/mamai, ką šiandien darėme. (Tą galima daryti ir su dar nekalbančiu vaiku). Apsiniaukę. Atrodo, kad lis. Ką darysime? Arba vakare jau sugulę kalbėkite apie tai, ką veikėte visą dieną.
– Žaiskite įsivaizduojamuosius žaidimus
– Knygas, kurias vaikas itin mėgsta, skaitykite daug kartų. Pastebėsite, kaip vaikas labai greitai pradeda pats „skaityti” (iš tiesų jis tiesiog puikiai atsimena tekstą!). Leiskite vaikui tai daryti. Paprašykite, kad vieną vakarą paskaitytų ji(s).
– Mokykitės eilėraštukų. Jie puikiai moko apie rimą ir ritmą, kas vėliau padės atskirti įvairius garsus.
Žodžiu, mokymas(is) skaityti prasideda…AUSYSE. Kalbėdami su vaiku, skaitydami jam ir žaisdami įvairius žaidimus (pirštukų žaidimus, mokydamiesi eilėraštukus ir pan.) mes žengiame pirmąjį žingsnį. Kuo daugiau kalbame ir skaitome, tuo turtingesnis vaiko žodynas. Kuo turtingesnis žodynas, tuo lengviau vaikas atpažins žodžius pradėjęs garsus jungti į žodžius. Jeigu jūsų vaikas žinos, kas yra chameleonas, didelė tikimybė, kad jis puikiai perskaitys šį žodį vos pradėjęs skaityti!
Taigi aš noriu pabrėžti, kad ikimokykliniame amžiuje skaitymą reikia suprasti truputėlį kitaip, nei mokykliniame. Kitaip, vadinasi, plačiau, vadinasi, neįsprausti jo į raidelių vedžiojimo pirštu ir skiemenavimo rėmą.
Ką galima daryti konkrečiai? Kaip paruošti ikimokyklinuką skaitymui (o dažnai – šitaip žaidžiant drauge – jis ir pradeda skaityti!)?
Visų pirma, tėvams reikia suprasti, kad jie yra pirmieji ir svarbiausieji vaiko mokytojai. Nėra dviejų vaikų, kurių raida būtų identiška, tačiau – jeigu norite, kad vaikas būtų raštingas – galite daryti štai ką:
– sudaryti skaitymui sąlygas ir lavinti jau turimus gebėjimus;
– skatinkite ir pagirkite;
– mokymasis turi trukti ne 15min per dieną ir/ar pan., bet tai turi būti nuolatinis procesas, t.y. aktyvi gyvenimo dalis;
– vaiko ugdymas turi būti toks, kuris tiktų to amžiaus vaikui;
– skaitymui skirkite ypatingą svarbą
Nepamirškite, kad vaikas supranta daug daugiau, nei pasako ir pasako ilgą laiką daug daugiau, nei gali perskaityti ir/ar užrašyti. Kalbėkite su vaiku apie tai, ką ji(s) jaučia, ką moka. Net jei jus labai vargina, atsakykite į klausimus ir išklausykite tai, ką nori pasakyti. Jeigu pritrūkstate minčių, ką būtų galima daryti, išbandykite šias:
– Drauge vartykite šeimos albumus. Kalbėkite apie šventes, apie svarbius šeimos įvykius;
– Skaitykite vaikui laiškus, kuriuos gaunate (galima skaityti ir elektroninius laiškus). Tegul vaikams jums padiktuoja tai, ką nori parašyti močiutei/draugei/tetai ir pan.
– Dainuokite daineles
– Deklamuokite eilėraštukus
– Rimuokite žodžius (vilkas-pilkas; kiškis – piškis ir pan.)
– Žaiskite teatrą ir kitus įsivaizduojamuosius žaidimus.
Augdamas vaikas ims suprasti, kad kalbą galima suskaidyti į garsus, o garsus „atspindi” tam tikri simboliai – raidės. Tuos simbolius jungdami perskaitome…žodį! Jeigu norite, kad vaikas sparčiau išmoktų skaityti:
– Kasdien skaitykite bent 15-30 minučių savo vaikui;
– Lankykitės bibliotekoje. Jei vaikas turės savo kortelę ir galės rinktis knygas, jo motyvacija augs;
– Skaitykite tai, kas vaikui įdomu. Nebijokite „prastos” literatūros. Iš tiesų kai kalbame apie išmokimą skaityti, tai tokios literatūros NĖRA.
– Skaitykite abėcėlės knygas;
– Kai skaitote vaikui, vedžiokite tekstą pirštu. Taip vaikas supranta, kad mes skaitome iš kairės į dešinę. Aš visada – kai dirbau su keturmečiais ir penkiamečiais – taip darydavau. Iš tiesų tai labai padėdavo, nes vaikas – nors ir žaisdamas – pradėdavo kreipti dėmesį į raides, o po to..ir jas jungti!!!
– Tegul vaikas verčia puslapius. Taip irgi supras, kad puslapius verčiame iš kairės į dešinę.
– Kai išsirenkate knygą, aptarkite (ir parodykite), koks yra pavadinimas, kas yra autorius, iliustratorius ir pan. Kalbėkite su vaiku apie tai, ką šie žodžiai reiškia. Man įspūdingiausia būdavo, kai vos ketverių sulaukę vaikai prisimindavo, kad vieno ar kito autoriaus knygą jau esame skaitę!
– Pasaką skaitykite keletą kartų. Antrą (trečią, ketvirtą…) kartą skaitydami praleiskite svarbius žodžius. Paprašykite, kad juos „perskaitytų” (t.y., prisimintų ir pasakytų, bet jūs veskite tekstą pirštu tarsi vaikas skaitytų) vaikas.
Nežinau, kaip kiti trimečiai-keturmečiai, bet beveik visi vaikai, su kuriais man teko susidurti, maždaug prieš ketvirtąjį gimtadienį susidomėdavo rašymu. Vieni daugiau, kiti – mažiau, tačiau iš esmės visi norėdavo išmokti užrašyti savo vardą ir pan. Be to, pavyzdžiui, Morta trejų „rašydavo” vingiuota linija 🙂 ir prašydavo, kad aš perskaityčiau jos laišką. Toks elgesys jau reiškia, kad vaikas supranta, jog šnekamąją kalbą „atspindi” ir rašytinė kalba, simboliai (raidės). Toks „rašymas” ne tik lavina smulkiąją motoriką, bet ir vaizduotę ir kūrybiškumą.
Kad vaikas galėtų nevaržomas rašyti, jūs:
– Namuose, lengvai vaikui pasiekiamoje vietoje, turėkite priemones piešimui ir rašymui: įvairaus popieriaus, flomasterių, kreidelių, pieštukų, klijų, lipnios juostos, žirkles. Viską laikykite vienoje vietoje, kad vaikas žinotų, kur gali rasti norimas priemones.
– Duokite vaikui senų žurnalų, atvirlaiškių, kuriuos jis galėtų karpyti ir kurti savas knygas. Pavyzdžiui, abėcėlės knygą, spalvų knygą, gyvūnų, žaislų, maisto, formų, skaičių ir pan. knygas (arba kurkite su juo!)
– Tegul jūsų vaikas būna knygos iliustratorius, o jūs – teksto „užrašytojas”. Aš – kai dirbau su priešmokyklinukais – kasdien skirdavau šiek tiek laiko dienoraščio rašymui: vaikas nupiešdavo piešinį/iliustraciją ir man padiktuodavo pasaką/istoriją.
– Vis parašykite su vaiku laiškų: močiutei, draugams ir pan.
– Kai vaikas jau galės atskirti, koks garsas yra kokia raidė, paskatinkite jį jungti garsus ir „sukurti” žodį. Mes su Morta dabar labai žaidžiame žaidimą „Pirmoji raidė”: pasakau žodį, o Morta turi pasakyti, kokia raide tas žodis prasideda.
Žodžiu, man atrodo, kad tie, kurie sąmoningai nieko vaiko nemoko, nukrypsta į vieną kraštutinumą. O tie, kurie jau tikisi (ir nori), kad metinukas pažinos visas raideles – į kitą. Turiu prisipažinti, kad buvo laikas, kai aš buvau pakrypusi į pastarąjį kraštutinumą ir buvau itin už vaiko ankstyvą lavinimą. Tačiau pastebėjusi darželių Švedijoje ir Norvegijoje darbą, paskaičiusi daugiau mokslinės literatūros šia tema ir augindama du vaikus (Augustą ir Vilhelmą) pastebėjau, kad galima tiesiog gaudyti atsidarančius vaiko raidos „langus”, ir tai bus daug efektyviau, nei koks nors „formalizuotas” ugdymas! Pavyzdžiui, prieš porą savaičių sužinojau, kad vos ketverių sulaukęs vienos pažįstamos sūnelis jau skaito. Mokėsi? Formaliai – ne. Tačiau vaiką visada labai domino mašinų numeriai. Taip išmoko raideles ir taip išmoko…skaityti! Tėvai negalėjo patikėti, bet vaikas iš tiesų ėmė skaityti! Vadinasi laiku buvo pagautas vaiko susidomėjimas, vaikas turėjo motyvaciją ir…žaisdami, be jokio spaudimo, tėvai išmokino vaiką skaityti! Būtų buvę mažų mažiausiai neprotinga tą vaiko susidomėjimą ignoruoti…
Aš manau, kad tik prastas pedagogas gali „bėdavotis”, jog blogai, kai į klasę ateina skaitantis vaikas, nes jam…nuobodu, kai visi mokosi! Hmmm… O mokslininkai, manau, tam prieštarauja, nes nenori, kad vaikai būtų „perspausti”, kad jiems būtų pateikiama informacija (ir reikalaujama, kad jie ją suprastų ir išmoktų), kurios jie dar nesupranta. Tikiu, kad jei mokomasi žaidžiant, jei tai yra visa apimantis procesas, o ne pamokos, tai vaikas be jokio vargo gali išmokti skaityti iki pirmos klasės. O pirmoje klasėje jį turėtų pasitikti profesionalus pedagogas, kuris, kaip sakant, ne tik rašydamas planus prisimena individualizaciją!
Suprantu, kad niekada nebus taip, jog visi vaikai ateitų į pirmą klasę skaitydami. Ir nereikia. Skandinavijoje vaikai iki pirmos klasės nėra mokomi nei raidžių, nei skaičių (darželiuose), tačiau yra vaikų, kurie išmoksta skaityti namuose (o Skandinavijos vaikai – ypač Suomijos – pastaraisiais metais demonstruoja itin gerus rezultatus tarptautinėse mokyklų reitingų lentelėse). UK vaikai iš tiesų yra spaudžiami (manau, kad net perspaudžiami!) kuo anksčiau rašyti ir skaityti (deja, tai visiškai neatsispindi jų mokinių rezultatuose tarptautiniuose testuose).
Manau, kad – kaip visada! – reikia atsižvelgti į vaiką, jo galimybes, norus ir poreikius. Ir tada viskas bus gerai. 🙂 Nes – patikėkite – visi jie pradeda skaityti. 🙂 Man labiausiai patikdavo dirbti su priešmokyklinukais, nes būtent tais metais visi pradėdavo skaityti: vieni dar iki Naujų Metų, o kiti – prieš pat mokslo metų pabaigą. Būdavo ir tokių, kurie nepradėdavo, bet tada beveik visada atbėgdavo pasigirti rudenį, kad jau išmoko! Ir juk nepaprastai smagu, kai vaikui ir mokymosi procesas, ir pats išmokimas yra it smagus žaidimas, kurį vainikuoja visiškai naujas gebėjimas!