„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Iliustracijos vaikiškoms knygelėms.
2009 02 03

 

Kartą teko bendrauti su moterimi, dirbančia vaikiškų knygelių iliustratore (ji pati buvo australė, ištekėjusi už lietuvių kilmės vyro, todėl – vien Likimui žinomais keliais – kartą teko mums susitikti). Ji pasakojo, koks tai ypatingas darbas: juk dažnai ir vaikai, ir tėveliai vaikams renkasi knygelę vien pažvelgę į iliustracijas.

Smagu gauti tėvų laiškelius, kuriose jie rašo, kad nuotraukos (tam tikra prasme iliustracijos, ar ne?) mano knygose padeda ne tik jiems, bet ir vaikams atlikti knygelėse esančias užduotis. Štai prieš savaitę gavau vienos mamos laiškutį (su kuria net niekada nesu susitikusi ir tik keletą kartų susirašiusi!): „Gustas kas ryta atsikelia ir griebia uz tavosios knygutes”badaj(dabar) dajom syyta”..kazkokius rekordus lauziam.Sienos jau apklijuotos darbais,spalvoto popieriaus jau pritruksim tuoj 😀 zodziu.jega.isitraukiau ir as labai 🙂 o labiausiai dziaugiuosi,kai jis „poilsio” minutem atsidusta ir sako”mamyte as tave tajp myliu..” nuginkluoja.Ir viskas turbut del to,kad gauna sitiek demesio..ir viskas tavo deka!Geriausia,kad zinok viska ka daro,turi ziuret,kaip ten toj knygutej tas vaikas daro.Jei ir pries minute sake”mamyte man neiseina”,tai po minutes paziurejes i ta vaikiuka knygelej atrodo igauna kazkokiu jegu.Va kirmele is rutuliu darem,tai klijavo klijavo tada sugalvojo pasiziuret,kaip ten mergaite dajo,ir zinok,pamate,kad mergaite padare kirmelei veideli is rozinio rutuliuko.viskas.sukom kirmele kita puse,kad ten,kur uodegyte butu veidukas!” Smagu…labai džiaugiuosi, kai gaunu tokių laiškelių – jų dėka norisi vis judėti į priekį! (Gusto mamos atsiųsta nuotrauka ir iliustravau šį įrašą).

Iliustracijos itin svarbios paveikslėlių knygelėse – juk teksto ten labai nedaug,  o mažasis skaitytojas dar sunkiai susikaupia, todėl jam dažniausiai tiesiog malonu girdėti mamos/tėčio balsą skaitant, o koncentruojasi vaikas daugiau į paveikslėlius. Štai, mano Morta užduoda daugybę klausimų, kai skaitome pasakas. Dabar skaitome J.Ivanauskaitės „Kaip Marsis laimės ieškojo”. Knygą iliustravo pati a.a.J.Ivanauskaitė. Ir ką manote? Vilhelmas juokiasi už pilvo susiėmęs klausydamas pasakų. Morta – stebi paveikslėlius ir užduoda begalę klausimų. Akivaizdu, kad Mortai knygelė dar per sudėtinga, tačiau ir Vilhelmui paveikslėliai atskleidžia naujus pasaulius, jam kyla daug įdomių minčių. Štai vakar vis klausė, kodėl knygelėje pavaizduotas jogas yra mėlynas. Kalbėjome apie vaizduotę, apie fantaziją.Ranką prie širdies prisidėjus galiu pagirti knygos Mamulė Mū iliustracijas…vaikams labai patiko ir spalvos, ir nuotaika!

Smagu, kai iliustracijos knygą papildo, praturtina. Tačiau gali būti ir kitaip.  Esu varčiusi keletą knygelių, kurių iliustracijos tiesiog atstūmė. Beje, viena gražiausių paveikslėlių knygų kokias tik teko skaityti turi…visai neįspūdingas iliustracijas. Kai kolegė padėjo ją man ant stalo ir pasakė: „Perskaityk, kai būsi viena!”, nesupratau, kodėl galėtų taip būti: ant knygelės viršelio buvo nupieštas berniukas tualete. Nei viršelis, nei kitos iliustracijos neperteikė to, kas aprašyta toje knygoje – begalinė tėvų meilė jų vaikams. Iš tiesų – dar nesu NĖ KARTO perskaičiusi šios knygos be ašarų. Kai skaitydavau mokinukams, net juokas imdavo, kad absoliučiai nesugebu nustumti ašarų…jie vis klausdavo, kodėl aš verkiu?!?!?! Ir tai būdavo puiki proga prasmingam pokalbiui apie meilę vaikams ir meilę tėvams…todėl tą knygą dažniausiai skaitydavau prieš Mamos arba Tėtės dieną. Visada be galo be  krašto norėjau šią knygą išversti į lietuvių kalbą. Kartą neatsilaikiau ir taip padariau. Tada su vyro mama – kuri yra redagavusi ne vieną ir ne dvi knygeles vaikams – savaitgalį sėdome kartu redaguoti. Juokingiausia buvo tai, kad vis apsiverkdavome beredaguodamos… Jau gimus Gertrūdai, šios knygelės tekstą radau viename mamų internetinio bendravimo portale, tačiau jis buvo gerokai sudarkytas…Tikiuosi, kad dar pavyks knygelę išleisti… Štai ištrauka iš jos:

AMŽINAI TAVE MYLĖSIU

Mama laikė kūdikėlį glėbyje ir lėtai jį supo: čiūčia liūlia, čiūčia liūlia, čiūčia liūlia. Supdama dainavo:

Amžinai tave mylėsiu,

Visada man džiaugsmą teiksi,

Mano kūdikėlis būsi,

Kol gyva esu.

Vaikutis vis augo. Sulaukęs dvejų metų jis lakstė po visus namus. Berniukas mėtė knygas, drabstė maistą ir net įmetė mamytės laikrodį į tualetą! Kartais mama puldavo į neviltį: „Šis vaikas išves mane iš proto!“

Tačiau naktį, kai išdykėlis nurimdavo, ji tyliai atverdavo duris, ant pirštų galų prisėlindavo prie lovelės ir pažvelgdavo į savo sūnelį. Jei jis būdavo kietai įmigęs, paimdavo jį ant rankų ir imdavo sūpuoti: čiūčia liūlia, čiūčia liūlia, čiūčia liūlia. Supdama dainuodavo:

Amžinai tave mylėsiu,

Visada man džiaugsmą teiksi,

Mano kūdikėlis būsi,

Kol gyva esu.

Mažasis išdykėlis augo. Jam sukako devyneri. Jis nenorom grįždavo vakarienės, tingėdavo praustis. Kai atvažiuodavo močiutė, negražiai su ja kalbėdavo. Kartais mama norėdavo atiduoti jį į ZOOLOGIJOS SODĄ!

Tačiau naktį, kai jis užmigdavo, mama tyliai atverdavo duris, ant pirštų galų prisėlindavo prie lovos ir pažvelgdavo į savo sūnelį. Jei jis būdavo kietai įmigęs, priglausdavo vaikelį prie krūtinės ir imdavo supti: čiūčia liūlia, čiūčia liūlia, čiūčia liūlia. Supdama dainuodavo:

Amžinai tave mylėsiu

Visada man džiaugsmą teiksi

Mano kūdikėlis būsi,

Kol gyva esu.

Berniukas vis augo. <…….>

Mamytė paseno. Kartą ji paskambino savo sūneliui ir paprašė: „Atvažiuok manęs aplankyti, nes aš jau labai sena ir esu ligota“. Sūnus nuvažiavo pas savo mamytę. Ji atvėrė duris ir norėjo padainuoti jam lopšinę:

Amžinai tave mylėsiu

Visada man džiaugsmą teiksi….

Tačiau savo dainos mamytė neužbaigė, nes buvo sena ir ligota…

Tada sūnelis priėjo prie mamos, priglaudė ją prie širdies ir ėmė sūpuoti: čiūčia liūlia, čiūčia liūlia, čiūčia liūlia. O supdamas dainavo:

Amžinai tave mylėsiu,

Visada man džiaugsmą teiksi,

Tu mamytė mano būsi.

Kol gyvas esu.

Tą naktį grįžęs namo sūnus ilgai rymojo ant laiptų.

Paskui nuėjo į kambarį, kuriame kietai miegojo jo mažutė dukrelė. Jis paėmė ją ant rankų ir ėmė supti: čiūčia liūlia, čiūčia liūlia, čiūčia liūlia. Supdamas dainavo:

Amžinai tave mylėsiu,

Visada man džiaugsmą teiksi,

Mano kūdikėlis būsi,

Kol gyvas esu.

Tokiai knygai reikia pačių pačiausių iliustracijų, ar ne?

O visos šios mintys apie iliustracijas kilo pamačius vaikų knygelės, neseniai išleistos Rusijoje, iliustracijas. O juk galėtų būti šviesu…