Grįžti į blogą
birželio 07

Įsivaizduojamieji draugai - gėris?

p1080815

Prieš keletą dienų paskambino Neringa ir pasakė, kad tik ką per BBC girdėjo, kad buvo atliktas tyrimas, kurio išvada - įsivaizduojamieji draugai padeda komunikaciniams vaiko gebėjimams. Labai įdomu. Puoliau ieškoti informacijos. Ir, žinoma, radau. Taigi dėkoju Neringai už naują temą ir naują "peną" diskusijai.

Visų pirma, apsibrėžkime, kas yra įsivaizduojamasis draugas. Juo gali būti bet kas: žmogus, daiktas, minkštas žaislas (klasika - Mikės Pūkuotuko herojai) ir pan. Pagrindinė sąlyga - jį mato, su juo bendrauja tik vaikas.

Taigi buvo atlikti du tyrimai (La Trobe ir Manchester universitetuose). Šis jungtinis australų ir britų tyrimas parodė, kad vaikai, turintys įsivaizduojamųjų draugų, geriau bendrauja, yra kūrybingesni ir...labiau tikslo siekiantys suaugusieji! La Trobe universiteto komanda lygino dvi grupes 4-6m vaikų: tuos, kurie turi įsivaizduojamuosius draugus su tais, kurie neturi. Pagrindinė sąlyga - įsivaizduojamąjį draugą vaikas turėjo turėti ne trumpiau kaip pusę metų. Tyrimas parodė, kad vaikai su ĮD aiškiau moka reikšti savo mintis suaugusiesiems, geriau suprasdavo, ką reikia pasakyti pokalbio partneriui. Kodėl jiems sekėsi geriau? Tikriausiai todėl, kad, kalbėdami su ĮD, jie "rašo" tekstą abiems pokalbio dalyviams, viską režisuoja ir įgyvendina. Jiems taip pat reikia įsijausti į kitą herojų, todėl ima geriau suprasti, kaip mąsto (gali mąstyti) kitas.

Pasirodo, ĮD - gan dažnai reiškinys. Teigiama, kad juos turi apie 65proc visų vaikų. Dažniausiai ĮD turi 4-7 metų pirmagimiai. Nenuostabu, nes juk jiems dažnai tenka žaisti vieniems.

Kokie ĮD privalumai? Ištyrus žmones vėliau gyvenime, paaiškėjo, kad tie, kurie turėjo ĮD, suaugę buvo kūrybiškesni, labiau orientuoti į tikslą bei emociškai geriau suprasdavo kitus (iš 330 apklaustų britų apie 30proc turėjo ĮD vaikystėje). Mokslininkų nuomone, nieko nuostabaus, nes tokie vaikai išmoksta gyventi ir paraleliame - fantazijų - pasaulyje. Vėliau šis gebėjimas sutelkti dėmesį į kitą erdvę leidžia susitelkti ties svarbia veikla ir nemesti jos pusiaukelėje.

Man buvo labai įdomu, nes vaikystėje pati turėjau ĮD. Tiesa, vis kitą. Ir nė vienas neturėjo konkrečios išvaizdos ar formos - buvo kažkokia abstrakcija. Tačiau berniukas arba mergaitė - tą prisimenu. Ir draugavom, ir aptardavom viską, kas vykdavo, ir net apsipykdavome :D Iš mūsų vaikų, man atrodo, Vilhelmas turi tokį polinkį bendrauti su kažkuo, nors apie jokį konkretų ĮD nesame girdėję. Nors ne, esame. Kartą važiavome iš mano tėvų sodybos, ir Vilhelmas pasakojo apie draugą Joną, kuris buvo uždarytas į kalėjimą. Ir toks pasakojimas (tik, žinoma, skirtingos istorijos) buvo ne vienas. Įdomu, ar ne?

O kaip jūs ir jūsų vaikai? Ir kaip manote, ar tyrimo rezultatai "teisingi"?