„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Išlydim vaiką į mokyklą.
2009 08 19

 

Šiemet aš šiek tiek bijau rugsėjo pirmosios. Na, tai bus ne rugsėjo pirmoji, o , atrodo, trečioji, bet kažkaip išgyvenu…nes tai bus pirmoji mokyklos diena mūsų Mažyliui. Kažkaip nuo pat gimimo jį taip vadinau, vis prisimindama Karlsono Mažylį. O iš tiesų jis – mažasis brolis. Patikėsite ar ne, tačiau Švedijoje yra toks vardas, Lillebror, o jis reiškia – Mažasis Brolis. Kai vertė Karlsoną, išvertė Mažylis, nes tikriausiai ir yra toks tinkamiausias vertimas. Mūsų Vilhelmas – nesvarbu, kada ir kur atsidurs – vis vien bus Mažasis Brolis, Mažylis 😀 Bet taip tikriausiai būna visada… Kartą aš tėtei pasakiau, kad jau esu suaugusi, o jis atkirto, kad jam visada būsiu maža 😀 O mano mama – kai tik aš pasakau „mmmmmmaaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaa” (čia kai nenoriu, kad „mokytų”) – mama sako, kad nieko nebus: esu jos vaikelis amžių amžiams…

Kai Augustas ėjo į pirmą klasę, buvau drąsi. Na, jis toks „išgyventojas”. Ir taisyklių bei tvarkos mėgėjas. O štai Vilhelmas….hmmm…kitoks. Jis gali užsispirti, kad neis ir nors tu ką… Prisimenu, kad buvo kelios savaitės darželyje – kai dar nekalbėjo prancūziškai, jam buvo 4 metukai – kai keli vaikai pradėjo šaipytis, kad jis „blogai kalba” ir t.t. ir pan. Siaubas, kaip jis staiga sulindo į kiautą ir tiesiog paniškai pradėjo bijoti eiti į darželį. Ir piktas pasidarė. Pakalbėjome su mokytoja, ta pakalbėjo su tais vaikais, bet… Vilhelmui užtekdavo jų žvilgsnių ar to, kad tiesiog jis neturi artimų draugų, kad kiekvieną rytą būtų ašaros. Sunkus buvo etapas. Kartą vieną iš tų berniukų jis pastūmė – atsidūrėme visi trys (aš, Gabrielius ir Vilhelmas) pas direktorę. Po to nė karto nebebuvo tokių „protrūkių”, nes būtent diskusijos pas direktorę metu radome sprendimą: lauke (kur jaučiasi nesaugiausias) Vilhelmas stovės už rankos budinčiajai mokytojai. Kad jūs žinotumėte, kaip jam palengvėjo! Atrodė, kad vaikui akmuo nuo krūtinės nusirito: ir į darželį pradėjo eiti be ašarų, ir pradėjo pasakoti, ką ten veikia ir net, atrodo, prancūzų kalba sparčiau „užkibo” (juk sako, kad patiriančiam stresą žmogui labai sunku mokytis, susikaupti ir pan.).

Dabar – pirma klasė. Žinoma, jis eis į tą pačią mokyklą, kurios darželį lankė (sujungti pastatai tokios L raidės formos: vienoje atšakoje darželis, o kitoje – mokykla iki 7 klasės), beveik su tais pačiais vaikais (darželio grupės yra dvi kiekvieno amžiaus ir po 30 vaikų; pirmokų bus 3 klasės po 20, t.y. 60 vaikų, buvę dviejose darželio grupėse, bus paskirstyti į 3 klases), mokytojos – tos, kurias matydavo lauke, matydavo per pietus valgykloje. Žodžiu, kaip ir nėra ko čia jaudintis… Tačiau…prancūziškoji sistema garsėja savo akademiškumu. Be to, kai buvome pas savo pediatrę birželio mėnesį, ji paklausė, į kurią mokyklą Vilhelmas eis. Pasakėme, kad į Notre Dame Des Graces, tai ji pasakė: „O, ten labai aukšti akademiniai standartai, reikės daug dirbti!”

O visa tai iškilo, nes šiandien žiūrėjau keletą ženklų kalbos ženklų ir prisiminiau, kaip aš – ir Augustui, ir Vilhelmui – kai aplink yra jų draugų…nuo senų senovės ne sakau, o parodau: „Aš tave myliu”. Atsisveikinant. Nes pirmas ženklas, kuris buvo tinklalapyje, buvo būtent tas (nors aš rodau pavienius žodžius).

Dar prisiminiau, kad prieš išeinant į darželį visada perskaitom (aš skaitydama verčiu į lietuvių kalbą) paveikslėlių  knygelę  „The Kissing Hand” (A.Penn) apie mamą ir sūnelį, kuris bijo eiti į mokyklą, ir aš pirmą dieną padarau taip, kaip padarė ta mama: nupiešiu Vilhelmui ant delniuko širdelę, ją pabučiuoju ir pasakau, kad jei jam bus neramu, tegul prisimena, kad aš – VISADA kartu. Tai jis bent jau pernai sakė, kad – kai tik būdavo liūdna – prisiglausdavo prie to delniuko… Žodžiu, su juo kūrybinėms galioms apsnūsti nevalia!

Tačiau…tikiuosi, kad Vilhelmui – kaip ir daugeliui vaikų šį rugsėjį – pirmoji klasė bus labai įdomus potyris. Prisimenu, kartą – kai pati dirbau su pirmokais – mano kolega pasakė: „Pirmokai – kaip spraginti kukurūzai. Vieną dieną nieko, o kitą – jau „sprogęs”!” (Čia ji turėjo omeny, kad vaikas, atrodo, per naktį pradeda skaityti, suprasti matematikos užduotis, jo elgesys „subręsta” ir pan.)

Ko vaikas išmoks pirmoje klasėje?

Na, mums pasakė, kad iki Naujų Metų visi klasės vaikai turės skaityti. Vilhelmas jau kuris laikas skaito (nuo 5.5m), tai mes galėsime jam padėti tobulinti šį gebėjimą skaitydami, skaitydami, skaitydami jam ir su juo ir diegdami jam meilę knygoms. Sakome, kad iki aštuonerių vaikus reikia visais įmanomais būdais stengtis sudominti skaitymu: jei vaikui patinka paveikslėlių knygelės – jas skaityti, jei komiksai – juos…kad tik „užsikabintų”! Taip pat pasakė, kad vaikas išmoks rašyti pilnais sakiniais, pradėti sakinį didžiąja raide, o baigti – tašku. Be to, pirmoje klasėje svarbu išmokti kurti paprastus apsakymus/istorijas. Skaičiai – iki 100; suma, skirtumas; daugiau/mažiau/tiek pat; išmoks pažinti laikrodį.

Čia – tik nuogirdos 😀 Iš tiesų pirmają savaitę gausime programą, ką vaikas išmoks per pirmuosius metus mokykloje. Manau, kad bus smagu palyginti su tuo, ko mokomasi Lietuvoje. Tačiau iš tiesų…iš esmės viskas turi būti panašu, nes juk vaikų raida nesiskiria – nesvarbu, ar vaikas auga Lietuvoje, ar Belgijoje, ar Konge. Pradžios mokykla yra pradžios mokykla visur, o pagrindai – visur pagrindai. Todėl svarbiausia – mokytojų, tėvų ir vaikų bendradarbiavimas, kurio dėka pirmoji klasė gali būti ir nuostabioji, uždegsianti noru mokytis visą gyvenimą!

O iš tiesų…nė velnio nenoriu, kad jis eitų į tą pirmą klasę. Prieš šešerius metus tokiu pat metu liejau ašaras, nes reikėjo palikti jį namuose (aš išėjau į darbą, kai jam buvo 6mėn). Tada plėšiausi tarp noro būti su juo ir Augustu ir grįžti į darbą, tačiau darbe buvo tokios sąlygos, kad grįžti reikėjo, tai nelabai ilgai ir svarsčiau…Po to sriūbavau, kai palikom jį lopšelyje, ir jis žiūrėdavo pro langą su tokia graudžia šypsena ir man mojuodavo (auklėtoja buvo nuostabi, visada jį užkeldavo ant lango atsisveikinti…), o aš vis stengdavausi neapsiverkti tol, kol įsėsiu į mašiną. Po to buvo etapas, kai pradėjo eiti į darželį ir – nors aš dirbau už, atrodo, kelių durų, man reikdavo jį verkiantį paduoti į glėbį kolegei, kuri buvo jį įsimylėjusi…o aš turėdavau keletą kartų giliai įkvėpti, kad galėčiau pradėti dirbti ir „numarinčiau” mamišką jaudulį. Po to buvo belgiškas darželis, kai pradžioje buvo dienų, kai irgi žemė slydo iš po kojų.

Ir dabar…nors jis eis su pažįstamais vaikais ir tame pačiame pastate, man atrodo, kad pirma klasė – jau visai kitas reikalas…Darželyje, atrodo, kiekviena įmanoma proga būdavo šventė ir smagumai, o dabar net neabejoju, kad reikės ir mokytis kitaip, ir elgtis kitaip…Ir aš nežinau, ar visada galėsiu jam padėti – juk, po galais, aš prancūziškai vos pakalbu, o jis – kalba neužsikirsdamas. Ir turbūt labiausiai bijau, kad jis kažkaip suaugs…kad nesusirangys man ant kelių…kad nebeprisiglaus taip, kaip esu įpratus, kad prisiglaudžia…kad nesakys bent keletą kartų per dieną, kad labai mane myli…kad – einant iš mokyklos – nebepriskins man gėlių ir neparodys visko, ką randa/pamato pakeliui…kad nebedarys man milijono darbelių…kad neduos bučkio, kai mato draugai…o kaip norėčiau, kad bent dalelę to išsaugotų! Tiesiog žinau, kad labai labai to ilgėsiuos…