Grįžti į blogą
rugsėjo 22

Jeigu jums atrodo, kad vaikas darželyje niekada nepripras...

Rugsėjis jau į pabaigą, tačiau daugelio tėvų nerimas ne mažėja, o auga. Atrodo, kad praėjo jau BEVEIK mėnuo, o vaikas, paliekamas darželyje, vis dar verkia. Kaip puikiai įvardino viena mama: vaikas paliekamas verkia, nenori prisileisti svetimų žmonių ir nežaidžia kolektyvinių žaidimų. Ar tai normalu?

Visų pirma noriu pasakyti, kad šis straipsnis - bendro pobūdžio. Gali būti, kad jūsų vaikas yra vienas tų, kuriems nelemta lankyti darželio be ašarų. Niekas nėra nuo to apdraustas. Štai viena mano pažįstama išsiaiškino, kad didžiulė (ir nemažėjusi) vaiko adaptacijos problema - Aspergerio sindromas. Yra ir tiesiog labai jautrių vaikų. Nepamirškime - kiekvienas yra individualus!

TAČIAU.

Dauguma vaikų darželį lankyti gali. Ir lanko. Vaikystės Sodo tėvams vis kartojau, kad labai dažnai sunkiau už vaikus adaptuojasi tėvai. Pavyzdžiui, aš verkdavau vos ne kasdien palikusi Vilhelmą su aukle, o vėliau (ėjo kelias savaites) ir lopšelyje. Kai jis raudodamas man mojuodavo, plyšdavo širdis. Tačiau kai jis jau ketverių su puse tą darė, tai jau, kaip sakant, buvau perdegusi ir apsipratusi su ta mintimi, kad jis - toks vaikas, kuris, tikriausiai, iki aštuoniolikos norėtų būti namie su mama. Ar manau, kad vedimas į darželį jį traumavo? Pritariu mamai Daivai, kuri rašė, kad tie straipsniai apie traumavimą - daugiau išpūstas burbulas. Galvą guldau, kad jam sunkiausia buvo todėl, kad aš buvau nusiteikusi, jog jam su manim geriau. Tai aišku, kad geriau! Būtų blogai, jei vaikui darželyje būtų geriau, nei SU TĖVAIS!!! Bet tėvų požiūris turi būti toks, kad vaikui darželyje bus gerai, o adaptacija - neišvengiama išėjimo į darželį dalis.

Ir vis gi reikia pripažinti, kad tai - vienas skausmingiausių išgyvenimų tėvams (ypač jei vaikas, kurį išleidžiate į darželį, yra pirmas!). Be to, Lietuvoje jau taip yra kultūriškai, kad jautiesi bloga mama, jei pati neaugini vaikų, nes iš esmės mūsuose moteris, kuri yra su vaikais, yra tikra Motina. Tuo tarpu kitos, na, tokios... Neapgaudinėkime savęs - psichologinį spaudimą labiau patiria tos, kurios apsisprendžia išleisti vaiką į lopšelį vienerių, nei tos, kurios būna namuose dvejus metus. Taigi tas psichologinis spaudimas dar uždeda didžiulę naštą jau ir ant šiaip abejojančios savo sprendimo teisingumu mamos pečių. Pripažinkime: visos mes norime būti su savo vaikais. Net ir tada, kai išeiname į darbą, norime būti su savo vaikais. Man asmeniškai nors persiplėšk: be galo mėgstu ir noriu dirbti, tačiau lygiai taip pat kaifuoju ir su vaikais. Ir tas vidinis konfliktas - bet jau man - tęsiasi jau vos ne dešimtmetį!

Tačiau grįžkime prie vaiko.

Vaikai, kurie neverkia palikti darželyje, yra veikiau išimtys, o ne taisyklė. Vieni verkia keletą dienų. Dauguma verkia keletą savaičių. Treti nuo pat pirmos dienos verkia tik atsisveikindami ir, atrodo, Jums vos uždarius duris jau keliauja tyrinėti lopšelio. Yra ir dar viena - sėkmingai apgautųjų - kategorija. Šie mano, kad atvežėte juos į pramogų parką. Džiaugiasi. Ir štai po kokios savaitės supranta, kad šis pramogų parkas, deja, bus kasdienybė. Be to, čia nėra vien tik pramogos. Na, ir jau tada - supratę - duoda garo. Vieni taip susipranta po savaitės-kitos, tačiau yra buvę, kad tik po mėnesio-kito. Tėvai nesupranta, kas įvyko, o čia...tiesiog prasidėjo adaptacija!

Kaip jau minėjau - ir dar ne vieną kartą turbūt pasikartosiu - verkimo priežasčių gali būti daug: nuo sveikos ir normalios adaptacijos iki problemų lopšelyje ar vaiko sveikatos sutrikimų.

Kodėl normalu, kad vaikas verkia? Todėl, kad laikas - labai abstrakti sąvoka, ir vaikui visiškai nieko jis nereiškia. Kūdikiai ir vaikai iki maždaug 2.5 metų mąsto tik apie DABAR. Kai jūs išeinate, jie neįsivaizduoja, kad jūs grįšite, nes ateitis jiems - per daug abstraktus dalykas. Be to, jie nežino, kad šeima reiškia tai, jog mes daugiau-mažiau visada būsime kartu. Jie nežino, kad būsite jų artimiausi žmonės visą jų gyvenimą ir visada juos mylėsite ir globosite. Taigi...vaikas mano, kad negrįšite!

Vaikas nenori išsiskirti, nes pasitiki jumis, nes jūs esate tas žmogus, kuris "skaito" jo kūno kalbą, supranta jį geriau nei bet kas kitas pasaulyje ir rūpinasi juo. Mažas vaikas nežino, kad ir kitas suaugęs žmogus gali juo pasirūpinti, gali suteikti jam saugumą ir apgobti meile.

Tam, kad vaikas visa tai suprastų, reikia LAIKO. Vaikas turi išmokti (o ikimokyklinio amžiaus vaikai mokosi iš patirties, iš pasikartojančių įvykių), kad jūs grįšite, kad kiti suaugę juos myli ir jais rūpinasi bei linki tik paties geriausio.

TAČIAU.
- Gali būti, kad vaikui per daug stimuliacijos (pavyzdžiui, jūsų vaikas yra labai ramus ir jautrus, o ugdymo įstaigoje daug vaikų ir veiklos). Ir tai visiškai nereikš, kad įstaiga prasta - tiesiog jūsų vaikui netinkanti;
- Gali būti, kad netinkama ugdymo įstaiga (nepritaikyta erdvė, netinkamos priemonės, nekvalifikuoti pedagogai ir pan.)
- Gali būti, kad vaikas išgyvena stresą namuose (tėvų barniai/skyrybos, ligos, pasikeitęs darbas, naujas kūdikis ir pan.) Jeigu įtariate, kad vaikas gal būti itin jautrus dėl išgyvenamo streso, būtinai aptarkite tai su auklytėmis, kurios galės numatyti, kaip geriausiai elgtis ir atsižvelgti į ypatingą jūsų situaciją.
Į ką atkreipti dėmesį:
- Ar atsižvelgiama į individualius vaiko poreikius (mitybos, miego, žaidimo)? Kuo vaikas jaunesnis, tuo daugiau reikia apie jį žinoti (mieli tėveliai, papasakokite viską, kas, jūsų manymu, yra svarbu ir nesvarbu apie jūsų vaiką - tik tada galima tikėtis kuo lengvesnės adaptacijos!)
- Tyrimai rodo, kad vaikai iki 2.5-3 metų lengviausiai adaptuojasi, jei turi "savo" auklytę. Dėl šios priežasties Vaikystės Sode kiekviena auklytė turi "savo" mažylius, kuriems padeda adaptuotis. Geriausia, kai ta konkreti auklytė ir bendrauja su tėvais, ir prisiima atsakomybę (pagrindinę) už mažylį.
- Vaikai jaučia, jei tėvai arba auklytės išgyvena stresą. Suaugusieji turi būti atsipalaidavę, pasitikintys savimi ir laimingi. Atrodo, sunkiai išmatuojama, tačiau iš tiesų tą galima visai lengvai pajusti pasikalbėjus ir praleidus šiek tiek laiko ugdymo įstaigoje.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad reikia skirti pakankamai laiko adaptacijai. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, todėl įsisąmoninkite, kad "norma" yra tai, kas yra gerai Jūsų vaikui. Žinoma, kad yra patarimai, tačiau jie taikomi daugumai, o tai visiškai nereiškia, kad ir Jūsų vaikas priklauso tai daugumai. Pasikartosiu - ikimokykliniame amžiuje ribos labai plačios, ir tėvai geriausiai žino, kur yra jų vaiko ribos. Jei skirsite pakankamai laiko adaptacijai, vaikas pradės tyrinėti aplinką jausdamasis saugiai (nes Jūs būsite šalia) ir - kaip Jums jau reikės išeiti - bus bent jau susipažinęs su aplinka, vaikais ir su auklytėmis.
Be to, taip užmegsite glaudų kontaktą su auklytėmis. Auklytės pamatys, kaip Jūs bendraujate su vaiku, o Jūs su auklytėmis atrasite savo ryšį, kuris vėliau taps kokybiško ir nuoseklaus Jūsų vaiko ugdymo ir priežiūros pagrindu.
Kitas būdas, kaip galite padėti vaikui, yra rutinos ir nuoseklumo įvedimas į Jūsų dienotvarkę. Nors maži vaikai nepažįsta laikrodžio, tačiau jie mėgsta rutiną, kuri suteikia jiems saugumo jausmą. Pradėjus lankyti ugdymo įstaigą labai svarbu, kad vaiko dienotvarkė būtų kuo labiau nuspėjama. Jeigu galite, atsisakykite kelionių, ilgų pasisėdėjimų su draugais. Tebūnie kuo daugiau ramybės, nuspėjamumo ir aiškumo. Jeigu kiekviena diena bus tokia pati, vaikas greičiau supras (ir apsipras), kaip veikia naujoji sistema.
Nepamirškite ir to, kad vaikui padeda ir namų dalelė darželyje. Pavyzdžiui, galite į vaiko kuprinę įdėti šeimos albumą (mažyliai labai mėgsta vartyti savo artimiausių žmonių (ir, žinoma, savo!) nuotraukų albumus), kai kuriems vaikams norisi turėti mamos/tėtės marškinėlius, dar kitiems - savo knygelę, žaisliuką, mamos/tėtės skaitomos pasakos įrašą ir pan.
Kuo geresnis, artimesnis Jūsų ryšys su auklytėmis, tuo lengvesnė bus ir vaiko adaptacija. Vienas svarbiausių dalykų, ką daro drauge suaugę žmonės, yra atsakomybės už jaunosios kartos ugdymą pasidalinimas. Todėl labai svarbu, kad su auklytėmis Jūs dirbtumėte išvien, kad išsakytumėte savo nerimą, savo rūpesčius ir džiaugsmus (lygiai taip pat svarbu!). Todėl skirkite laiko individualiam susitikimui, kurio metu galėsite aptarti, kaip padėti Jūsų vaikui. Tai - tarsi tiltas, kurį Jūs ištiesite bendradarbiaudami dėl vaiko gerovės.
Jeigu Jums atrodo (iš esmės), kad priėmėte teisingą sprendimą - nesiblaškykite. Jeigu auklytės elgiasi nuosekliai ir matote, kad atsižvelgia į Jūsų prašymus bei vaiko poreikius, galite neabejoti, kad vaikas po mėnesio-kito tikrai adaptuosis. Juk nuosekliai dirbančios auklytės kasdien stiprins vaiko jausmą, kad jis gali pasitikėti nauja aplinka ir naujais žmonėmis.
Taigi giliai įkvėpkite ir...sėkmės!
Nuotrauka: Tantrum by Sean Dreilinger