„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ką daryti, jei vaiką apniko utėlės?
2008 08 04

http://www.alfa.lt/straipsnis/182226

Turbūt visi ne kartą esame smagiai gurkšnoję kavą su draugais, o mūsų vaikai valandą ar dvi lando tuneliais, čiuožinėja, karstosi kokios vaikų žaidimų šalies labirintais. Tačiau… vieną dieną aiktelite supratę, kad parsinešėte ir nemalonią dovanėlę: utėlėmis apsikrėtė jūsų vaikai, o gal net ir jūs su sutuoktiniu. Baisiausia akimirka ta, kai suvokiate, kad ir jūs, ir vaikai po to lankėtės įvairiose susibūrimo vietose, kur sėkmingai galėjote užkrėsti visus, kuriuos susitikote. Ką daryti? Juk, atrodo, mirsite iš gėdos. Tačiau kad ir kaip nemalonu, būtų sąžininga apie tai pranešti draugams ir pažįstamiems, kuriuos lankėte ar sulaukėte pas save, kad karą šiems nemaloniems vabaliukams galėtų paskelbti visi, pas kuriuos apsilankė šie nekviesti parazituojantys ,,svečiai“.

Žinoma, bet kuriuo atveju iš gėdos kais skruostai ir apniks baimė. Net jeigu jūsų vaiko, atrodo, utėlės dar neapstojo, nors sužinojote, kad kažkuris klasės vaikas jų pasigavo, neapsigaukite, nes dažniausiai netruksite nusivilti – jeigu jos atropojo pas vieną, labai didelė tikimybė, kad nuropojo… pas visus. Jeigu išgirsite tokią žinią, nepatingėkite kad ir profilaktiškai ištrinkti visų namiškių galvas šampūnu nuo utėlių.

Antra vertus – nors ši tema iš tų, apie kurias labai nenoriai kalbama, reta šeima užaugina vaikus niekada nesusidūrusi su šia neganda. Parazitų vaikai parsineša į gražiausius ir švariausius namus, jie jokiu būdu nerodo nei šeimos išsilavinimo, nei jos ekonominio statuso. Nors ir norisi pasislėpti, kad niekas nesužinotų apie jūsų „gėdą“ – kad vaikas apsikrėtė utėlėmis, būtina nedelsiant pranešti vaiko mokytojai. Juk kuo anksčiau pastebės kiti tėvai, tuo lengviau bus jomis atsikratyti. Nes svarbu ne tik skubiai naikinti utėles – dar svarbiau yra išnaikinti jų kiaušinėlius.

Nors teigiama, kad kai kurie šampūnai paverčia parazitų kiaušinėlius „pleiskanomis“, t. y. nužudo juos ir neleidžia išsiristi utėlėms, vis vien kiaušinėlius teks iššukuoti. Žinoma, jei auginate sūnus, užteks juos – gerai iššukavus namuose – nuvesti į kirpyklą, trumpai nukirpti, ir jūsų kryžiaus žygis kaip ir bus baigtas. Tačiau jei auginate dukras su juosmenį siekiančiomis kasomis – tai nebus taip paprasta. Teks pirkti (pirkdami specialų šampūną galbūt gausite) labai tankias šukas, kuriomis kelias valandas šukuosite sruogelę po sruogelės, nors tai ne pats maloniausias užsiėmimas. Kitas patarimas: kai tik ištepsite tepaliuku nuo utėlių lopinėlį galvos – iškart supinkite to lopinėlio plaukučius į tvirtą kasytę, kad ji nesusimaišytų su dar neteptais plaukais.

Ir tai dar ne viskas. Privalote išplauti, išveisti, dezinfekuoti viską, kas kontaktavo su vaikų galvelėmis. VISKĄ. Karštame vandenyje išskalbkite visą patalynę, kepures ir visa kita, kas, jūsų nuomone, lietėsi su vaikų galvelėmis. Sunku… bet tada bus mažesnė tikimybė, kad šis nelauktas įsibrovėlis sugrįš. Išplaukite grindis, nuvalykite dulkes, gerai išsiurbkite visus kilimus, sofas ir kt.

Kai atsipūsite po viso šito parazituojančių išnaudotojų naikinimo maratono, paplekšnokite sau per petį. Juk įveikėte dar vieną žingsnį iš tų, apie kuriuos sakoma: tai buvo gėdingiausias įvykis auginant vaikus, kurio, deja, retam pasiseka išvengti. Ir jeigu išdrįsite apie tai pasikalbėti su draugais – pamatysite, kad beveik visi jie patys išgyveno šią bėdą… arba su tuo susidūrė jų vaikai. Parazituojančių vabzdžių (ir ne tik) apstu visur. Ir ne taip lengva jais atsikratyti. Bet juk augindami vaikus įveikiame ne tokias kliūtis!