„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Ką vaikas privalo žinoti eidamas į pirmą klasę? (Id.)
2010 02 20

 

Jau prieš kurį laiką gavau vienos mamos laišką. Mama klausė, kaip reaguoti į štai tokias instrukcijas būsimam pirmokui, žinoma, duotas pedagogo. Pedagogo laišką mama nufotografavo ir atsiuntė man. Jau tą pačią dieną norėjau dėti į tinklaraštį ir paklausti: na, apie kokią NORMĄ mes kalbame??? Ir jeigu kam nors tokia „instrukcija” atrodo normali, tai man dar yra daug darbo 😀 Tačiau visų pirma paklausiau mamos, ar ji leidžia šį „šedevrą” dėti į tinklaraštį. Visų antra, norėjau šiek tiek palaukti, kad galėčiau rašyti tada, kai emocijos nuslūgusios, o ir pats laiškas jau šiek tiek „pagyvenęs” 🙂

Taigi būsimųjų pirmokų tėvai gavo štai tokias „instrukcijas”:

Tai, ką privalo žinoti vaikas, eidamas į pirmą klasę:

1) Negalima atiminėti daiktų iš kitų vaikų, bet ir savo nereikia atiduoti.

2) Paprašė – duok, bando atimti – ginkis.

3) Nesipešk neįžeistas.

4) Neįsižeidinėk be reikalo.

5) Kviečia žaisti – eik, nekviečia – paprašyk, kad priimtų, tai visai negėda.

6) Žaisk sąžiningai.

7) Neerzink kitų vaikų, nieko du kartus neprašyk.

8) Neverk dėl įvertinimo – būk išdidus. Nesiginčyk dėl to su mokytoja. Mokykis, nuo to priklausys įvertinimas.

9) Neapkalbinėk draugų jiems negirdint.

10) Būk tvarkingas, bet nebūk ir didelis švaruolis, vaikai tokių nemėgsta, kaip ir apsileidėlių.

11) Dažniau sakyk: einam žaisti, einame kartu namo, draugaukime.

12) Ir neišsišok: TU NEI BLOGESNIS, NEI GERESNIS UŽ KITUS.

Nežinau, kaip jums, bet man šitas laiškas – anti-patyčių prevencija. Arba – paprasčiau tariant – patyčių skatinimas. Ir nykių vidutinybių ugdymas. Na, net nežinau, kodėl įžvelgiau šią paralelę, tačiau…bandysiu paanalizuoti.

1) Iš esmės dėl šito punkto galimos derybos. Pritariu tam, kad į mokyklą keliaujantis vaikas jau turėtų žinoti, kad iš kitų vaikų atimti daiktų nevalia. Jei labai nori – paprašai, bet kitas vaikas gali ir neduoti. Pikta? Taip! Tačiau nuosavybė yra nuosavybė. Ir vis dėlto „kliūva” man tas „savo nereikia atiduoti”. O jei vaikas nieko prieš? Jei sutinka? Jei susitaria su kitu vaiku? Arba čia dviprasmybė, arba aš visai nepritariu…

2) Smurto skatinimas, ir tiek. Pacituosiu vieną leidinį:

 

Mitas: Patyčių aukos privalo pačios apsiginti.
Tikrovė: Neretai yra manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Yra vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių patyčiomis, spręsdami jas fizine agresija, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau tai neišsprendžia problemos, nors neretai tėvai skatina vaikus taip gintis, patardami „duoti atgal“, kai kas nors kabinėjasi. <…>Vaikams be išorinės pagalbos ir neagresyviais būdais gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias. Tad mokytojų, tėvų vaidmuo yra ypač svarbus. Sprendžiant patyčių problemą būtina įsikišti suaugusiesiems – ir nereikia manyti, kad jų įsikišimas gali pakenkti. Netinkamas įsikišimas
gali pabloginti situaciją, tačiau jeigu suaugusysis, susėdęs kartu su vaiku, bandytų rasti ir aptarti įvairias alternatyvas, palaikytų vaiką, tai tikrai būtų pagalba vaikui.
Be to, šis punktas prieštarauja pirmajam, kur sakoma, kad „savo nereikia atiduoti”. Pasikartosiu: jeigu vaikas nenori dalintis savo nuosavybe, tai yra NORMALU ir suaugęs turi tai suprasti ir paaiškinti kitam vaikui (po galais, aš savo mašinos neskolinu kiekvienam bendradarbiui! O jūs?) Tačiau JEIGU VAIKAI SUSITARIA – žinoma!
O „davimas atgal” turi būti absoliučiai netoleruotinas. AB-SO-LIU-ČIAI.  Tik taip keisime požiūrį į smurtą. Jeigu vaikas susiduria su smurtu, privalo įsikišti suaugusieji. Taigi ir vaiką reikia mokyti, kad situacijose, kai jie nebesusitaria patys, REIKIA KREIPTIS Į SUAUGUSĮJĮ!
 
3) O jeigu įžeidė – jau galima??? Problemas sprendžiame žodžiais. Jei neišsprendžiame, ateiname pas suaugusįjį.
 
4) Taaaaip. O berniukai išvis neverkia. Ir ko čia tas pirmokas, o ašaroja kaip mažius? Arba ko čia užsispyrei it ožys...  O gal pakalbėkime apie tai, kad VISI JAUSMAI YRA GERI? KAD VISUS JAUSMUS JAUSTI YRA NORMALU? Esmė ta, ką mes DAROME, kai apima vienas ar kitas jausmas. Štai čia vaikas visada gali kreiptis (ir vėl!) į suaugusiuosius: nuramins išsigandusį, paaiškins nesuprantančiam, padės žodžiais, o ne kumščiais spręsti problemas supykusiam ir/ar įstumtam į kampą ir t.t. ir pan. Aš suprantu, kad tu įsižeidęs, BET… Ar gali būti jausmas „be reikalo”? O gal vaikams atrodo, kad mes supykstame/įsižeidžiame ir t.t. ir pan. „be reikalo”? „Mama, tu visai BE REIKALO jaudiniesi, kad aš grįžau po vidurnakčio!” Esmė ta, kad tik kitas žmogus žino, kaip jis jaučiasi, o mes turime tuos jausmus gerbti. O vaikams dar ir padėti su jais susidoroti.
 
5) Man visai patiko. Čia kaip ta patyčių prevencijos programa, kur vaikas turi nueiti pažaisti su kitu vaiku, jei yra kviečiamas. Nors truputį. Tada ir prašyti, kad priimtų kiti žaisti, bus drąsiau, nes žinosi, kad kiti negali atsisakyti!
 
6) Irgi patiko. Gal tik jeigu palikčiau, tai keisčiau į  „MES ESAME SAŽININGI”. 🙂 Bet čia jau kaip kam kokia formuluotė patinka.
 
7) Jūs man pasakykite, kodėl negalima prašyti du kartus? Ir apskritai psichologinėje literatūroje rašoma, kad dėl to, jog žmonės atsižvelgtų į mūsų prašymus, kartais tenka (ir reikia!) įdėti nemažai pastangų. Pavyzdžiui, mano draugė psichologė kaip tyčia šiandien rašė, kad ir pasyvumas, ir agresyvumas griauna santykius: reikia išmokti rasti kompromisą ir reikalauti (pagal situaciją), kad į mūsų norus ir pageidavimus būtų atsižvelgiama. Ir, kaip sakant, to mokytis ir mokyti reikia ne sulaukus 30-mečio, o kuo anksčiau. Apskritai net nebejoju, kad tie vaikai, kurių tėvai įsiklauso į jų emocijas, moko jas pažinti ir įvardinti nuo pat ankstyvosios vaikystės, gyvenime tikrai patiria daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo, nei tie, kurie mokosi gniaužti emocijas ir po to…nuo jų dūsta!
 
8) Vėlgi grįžtame prie jausmų.Aš manau, kad verkti nusivylus yra normalu, ypač pradinukui. O jūs?
 
9) 😀 Šitas gerulis. O girdint? Suprantu, ką nori pasakyti, tačiau keisčiau į „Neapkalbinėjame draugų”.
 
10) Čia jau be komentarų. „vaikai tokių nemėgsta”?
 
11) Patiko.
 
12) O čia – pedagogikos viršūnė. Žodžiu, būk šauni vidutinybė! Jeigu dėl visų kitų punktų dar galima diskutuoti, kažką kalbėti, tartis, ieškoti kompromiso, tai čia…čia aš negalėčiau rasti kompromiso net ir labai jo norėdama. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios kalbame apie ugdymo individualizavimą, apie tai, kad kiekvienas vaikas – asmenybė, kad nėra dviejų vienodų vaikų. Jau seniai kalbame ir apie emocinį intelektą, ir apie intelektų įvairovę… ir še tau: tu nei blogesnis, nei geresnis! Žinoma, galėtumėme diskutuoti, kad čia – neaiški formuluotė, tačiau – skaitant kitus „patarimus” – net neabejoju, kas norėta tuo pasakyti. Kur dingo tai, kad kiekvienas vaikas – ypatingas? Kur dingo tai, kad kiekvienas turime savo gyvenime YPATINGĄ misiją? Jeigu jau šešiametis tuo netikės (arba suaugusieji stengsis „išmušti” tą tikėjimą), tai kas mūsų laukia???
Liūdnos mano mintys, perskaičius tokį laiškutį vaikams ir tėveliams. Sakysite, kad tai – tik vienas pedagogas. Kad daugybė yra gerų. Žinoma. Bet juk ne apie tai kalba, ar ne? Kalba apie tai, kad būtent pas TĄ pedagogą sugužės 25, o gal net dar daugiau vaikų… Kalba apie tai, kad vis dar toks mąstymas – norma.
 
Nuotrauka: „Schoolchildren” kakadu