Grįžti į blogą
birželio 18

Kad išsiskyrimai nebūtų skausmingi

Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”
Tik ką gimus kūdikiui, nesinori paleisti jo iš rankų. Tačiau ateina diena, kai kūdikis ūgtelėja ir jūs jau norėtumėte šiek tiek laiko skirti sau. Tačiau kaip tik tuo metu vaikas ima ir pradeda niekur jūsų nebeišleisti: paleidžia dūdas net jei einate į tualetą. Jūs nesuprantate: kodėl jūsų vaikas toks prisirišęs? Tai, ką išgyvena jūsų kūdikis, yra išsiskyrimo baimė. Išsiskyrimo baimė yra normalus reiškinys kūdikystėje ir ikimokykliniame amžiuje ir gali pasikartoti ne vieną kartą per tuos metus. Svarbiausia žinoti tėvams – kad tai nebus amžinai.

Kūdikiai

Maždaug 6-10 mėnesių kūdikiai gali pradėti jausti išsiskyrimo baimę. Kaip tik tuo metu kūdikis pradeda suvokti, kad jūs neišnykote, nors jis jūsų ir nemato. Štai būtent šis žinojimas ir sukelia baimę – kūdikis nori jus matyti visą laiką. Jis siekia nepriklausomybės, tačiau tuo pačiu jam gyvybiškai būtina jūsų parama. Jums išėjus, kūdikis, kuris dar neturi jokio supratimo apie laiką, nežino, kada grįžtate ir... ar išvis grįžtate. Vaikui truputį ūgtelėjus, jis jau primins, kad jūs grįžtate, todėl ir išsiskirti bus lengviau.

Tačiau 6-10 metų kūdikiai gyvena dabartimi. Todėl kaskart – net jeigu išeisite iš kambario tik akimirkai – kūdikis gali būti labai nepatenkintas. Gali būti ir taip, kad, paliktas su kitu žmogumi, kūdikis rėks taip, kad, atrodys, tuoj plyš širdis. Ši išsiskyrimo baimė – normalus vystymosi etapas. Žinoma, jis nėra lengvas nei jums, nei kūdikiui, tačiau šio etapo pabaigoje jūsų kūdikis jau supranta, kad jūs esate visada netoliese ir visada grįžtate ir kad yra tik viena mama, vienas tėtė ir pan.

Literatūroje teigiama, kad išsiskyrimo baimė būna itin didelė 12-18 gyvenimo mėnesiais ir paprastai išnyksta iki trečiojo gimtadienio. Tačiau verta žinoti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, ir vienam vaikui šis tarpsnis bus ilgesnis, o kitam – išvis nepastebėsite. Tiems, kam labai sunku, galiu pasakyti paguodai: vaiko noras nuolat būti su jumis yra jo pirmosios meilės ženklas, o ta pirmoji meilė yra skirta būtent jums! Tas jausmas yra begalinis ir – patikėkite – net tas pats vaikas daugiau niekada gyvenime negalvos, kad jūs esate toks tobulas, koks esate jam būtent tada. Žinoma, kartais tas vaiko „prilipimas“ gali būti dusinantis ir psichologiškai, ir fiziškai, be to, kiekvienąkart, palikdami vaiką, jūs tikriausiai jausite gėdą, kaltę arba abu jausmus drauge. Tačiau šis periodas – kaip ir bet kuris periodas normaliai besivystančio vaiko gyvenime praeis, ir jūs su didžiuliu malonumu prisiminsite mažas putlias rankeles, nuolat apsikabinusias jus.

Tačiau sunkiausiomis akimirkomis svarbiausia yra neatstumti vaiko.Stenkitės išlikti ramiais ir mylinčiais tėvais. Išlaikydami ramybę, jūs parodote, kad viskas yra gerai, kad jūs jį mylite ir tuo pačiu rodote, kaip reikia bendrauti.

Keletas patarimų kūdikių tėvams :

  • vaikas labiau reaguoja į išsiskyrimą, jei yra pavargęs, alkanas ar sergantis. Jei žinote, kad reikės išvykti, pasistenkite, kad vaikas būtų išsimiegojęs ir pavalgęs. Kai vaikas serga, stenkitės kuo daugiau laiko praleisti su juo.
  • Nedarykite problemos. Kūdikiams užtenka pasakyti „iki“. Geriausia, kad pasiliekantis žmogus sugalvotų, kaip atitraukti kūdikio dėmesį – ar žaislu, ar veidrodžiu, ar vandeniu – tai dažnai padeda.
  • Įsisąmoninkite, kad kūdikiai nustoja verkti nepraėjus nė kelioms minutėms po jūsų išėjimo. Kūdikiai verkia, norėdami išreikšti savo nepasitenkinimą jūsų išėjimu. Pamatę, kad jūs visvien išėjote, jie iškart nurimsta.
  • Nuo pat mažens pratinkite vaiką prie išsiskyrimų. Jei kūdikis išropoja į kitą kambarį, nebėkite paskui jį – tegul pabūna vienas (tik turite būti įsitikinę, kad jūsų namai yra saugūs kūdikiui). Jei einate į kitą kambarį, nesineškite kūdikio su savimi (tačiau pasakykite, kad išeinate ir tuoj grįšite). Pamažu kūdikis supras, kad nieko baisaus neatsitinka, kai jūs išeinate ir – svarbiausia – jūs visada grįžtate, kai pasakote, kad grįšite.
  • Jei kūdikį vežate auklei, močiutei ar pan. į namus, neišbėkite iškart. Pabūkite keletą minučių su savo kūdikiu. Išeidami atsisveikinkite ir pasakykite, kad grįšite.
Ikimokyklinis amžius
Vyresnių vaikučių tėvams verta žinoti, kad šio amžiaus vaikai ne tik verkia (kaip kūdikiai), bet juos ištinka ir pykčio priepuoliai. Yra vaikų, kurie klykia tol, kol pradeda drebėti arba net vemti. Yra vaikų, kurie, kūdikystėje nejautę jokios išsiskyrimo baimės, staiga ją patiria. Išsiskyrimo baimė gali būti susijusi ir su nauju darželiu, nauja auklėtoja, aukle, gimusiu broliuku/sesute, persikraustymu, įtampa namuose ir pan. Tačiau ir šio amžiaus vaikams (ir tėvams) gali padėti keletas paprastų taktinių manevrų:
  • Būtinai atsisveikinkite. Atrodo, labai paprasta, tačiau itin daug tėvų išeidami neatsisveikina su savo vaikais. Bijodami mažylio pykčio priepuolio tėvai išslenka tada, kai vaikas būna nusisukęs ar užsiėmęs kuo kitu. Nedarykite to. Galbūt jums bus lengviau, nes nematysite vaiko ašarų, tačiau vaiko išsiskyrimo baimė tik padidės. Tik pagalvokite: jei vaikas manys, kad jūs galite bet kada išslinkti iš namų, jis bijos išleisti jus iš akių.
  • Padėkite vaikui įsivaizduoti tai, kas bus. Nors 2-3 metų vaiko žodynas nebūtinai yra labai didelis, tačiau jo supratimas jau yra tikrai didelis. Paruoškite jį išsiskyrimui apie tai pasikalbėdami. Pasakykite, kur einate ir kada grįšite. Daugeliui vaikų padeda ir smulkmenų nupasakojimas: pasiliksi tuo aukle, valgysite makaronus, žiūrėsite filmuką ir pan. Labai svarbu, kad apie žmogų, su kuriuo paliksite vaiką, kalbėtumėte su entuziazmu: „ Aš manau, kad tau bus labai smagu su Onute, ar ne?“ Pravartu vaiko perklausti, kad jis suprastų, apie ką kalbėjote: „Kur mamytė eis?“, „Kas pasiliks su Augustu?“ ir pan.
  • Įžvelkite šviesiąją pusę. Kad ir ką besakytumėte, išsiskyrimo baimę jaučia ne tik dvimetinukai. Ją jaučiate ir jūs. Jei jos nenugalėsite, vaikas ją pajus. Be to, dramatiškas atsisveikinimas tik patvirtins vaiko nuogastavimus, kad yra ko bijoti. Išlikite ramus, nors vaiką ištiktų ir didžiulis pykčio priepuolis. Galite sugalvoti kokį juokingą atsisveikinimą, kuris atitrauktų vaiko dėmesį, pvz.: „Čiau, braške!” „Susitiksim kompote!“
  • Turėkite daiktą, kuris primintų vaikui jus, kai jūs išeinate. Kai kuriems vaikams padeda turėti nuotrauką, jūsų daiktą ar kokį ypatingą „kai nėra mamos galiu su juo žaisti“ žaisliuką. Tačiau ne visiems vaikams tai padeda, todėl norėčiau pabrėžti, kad įsitikintumėte, ar jūsų vaikui toks daiktas yra būtinas.
  • Padėkite vaikui suprasti jausmus. Dar praeis ne vieneri metai, kol jūsų vaikas galės įvardinti savo jausmus, tačiau galima pradėti padėti jam suprasti, ką jis jaučia. Jei vaikas pradeda verkti, sakykite: „Suprantu, kad tau liūdna. Tu manęs pasiilgsti, kai aš išeinu. Aš irgi tavęs pasiilgstu.“ Jausmų įvardinimas bet kokiame amžiuje padeda mažinti baimes.
  • Nepalikite vaiko iškart. Jei ateina auklė, susitarkite, kad ateitų 15-30 minučių anksčiau, kad vaikas galėtų „apšilti“. Jei ateina nauja auklė visai dienai, būtų gerai dieną-dvi neiti į darbą, kad vaikas apsiprastų. Be to, tomis dienomis raginkite vaiką viską daryti su aukle. Geriausiai, kad tomis dienomis su vaiku būtų tas iš tėvų, prie kurio vaikas yra mažiau prisirišęs – tada vaikas labiau susidomės naujuoju žmogumi ir drąsiau paleis vieną iš tėvų. Juk ne kartą girdėtas darželio auklėtojų pasakymas: „Atveda mama – darželis skleidžiasi nuo rėkimo. Atveda tėtė – nusišypso ir nubėga žaisti su vaikais.“ Kam sunkinti situaciją, jei galima ją lengvinti?
  • Tegul vaikas išeina pirmas. Pradžioje, kai baimė itin didelė, būtų gerai, jei jūsų vaikas išeitų pirmas. Pvz., su aukle pasivaikščioti į lauką. Jūs tuo metu susiruoštumėte ir taip pat išeitumėte. SVARBU: paaiškinkite vaikui, kad ir jūs išeisite, nes kitaip jis labai nusivils grįžęs ir neradęs jūsų namuose.
  • Atitraukite dėmesį. Kaip ir kūdikiams, ikimokyklinio amžiaus vaikams daug kas įdomu. Tegul auklė per tas 15-30 minučių randa, kuo užimti jūsų vaiką. Kai reikės išeiti, prieikite, pabučiuokite, greitai atsisveikinkite ir išeikite. PASTABA: vaikas tikriausiai visvien verks, bet trumpiau, nes norės grįžti prie žaidimo.
  • Pratinkite vaiką. Nėra pasaulyje tėvų, kurie norėtų, kad jų vaikas būtų nelaimingas, tačiau vaikas privalo išmokti pabūti be jūsų. Kartais – ypač, jei jau būnate viską išbandę ir niekas nepadėjo – geriausias patarimas yra nedaryti nieko. Galų gale vaikas turi žinoti, kad jis ne visada jausis laimingas. Jei jūsų vaiko prisirišimas yra tiesiog nepakenčiamas, jūs darote meškos paslaugą pildydami jo norą niekada jo nepalikti. Jei žinote, kad vaikas saugus, leiskite jam paverkti. Ramiai pasakykite, kad nieko blogo jam neatsitiks ir darykite tai, ką turite daryti. Ir pasistenkite nesijausti kaltais – jūs mokote vaiką būtinų įgūdžių.

Jūsų jausmai

Kaip jau minėjau, išsiskyrimo baimę išgyvena ne tik vaikai. Jūs taip pat galite patirti daugybę naujų, nepatirtų jausmų – ypač, jei tai pirmasis jūsų vaikas. Iš vienos pusės jūs džiaugsitės, kad jūsų vaikas prisirišęs prie jūsų taip, kaip ir jūs prie jo. Iš kitos pusės jūs jausite kaltę, kad išeinate į darbą ir paliekate vaiką kitam žmogui. Kai kurios poros visiškai atsisako pramogų dėl šio kaltės jausmo: „Aš negaliu eiti į teatrą/kiną/koncertą, nes mano vaikas klyks iš širdaskausmio“. Galiu pasakyti tik tiek – neverta. Taip pat galite jausti, kad jums nepakeliamai sunku skirti tiek dėmesio, kiek reikalauja jūsų mažylis.

Laikykitės. Visų pirma, tai ženklas, kad jūsų vaikas moka prisirišti prie kito žmogaus. Visų antra, jūsų vaikas mokosi būti savarankiškas. Visų trečia, jis mokosi kontroliuoti savo emocijas. Kad ir kaip sunku būtų, pasitikėkite, kad žmogus, su kuriuos paliekate klykiantį vaiką, susitvarkys. Jei nepasitikite, keiskite žmogų, darželį, tačiau jokiu būdu neverkite kartu su vaiku. Taip pat perspėkite, kad pasiliekantis žmogus apie jus kalbėtų dalykiškai ir perteiktų tik faktinę informaciją: „Mama su tėte kine. Kai jis baigsis, grįš namo. Dabar eikime žaisti“.

Laikina...ar tikrai?

Kaip jau minėjau, kaip ir bet kuris tarpsnis, taip praeis ir šitas. Šis tarpsnis gali būti sunkesnis, jei niekada niekam nepalikote savo vaiko, jei jūsų vaikas yra labai nedrąsus ir pan. Tačiau anksčiau ar vėliau ir jam šis periodas baigsis.

Tačiau niekada nepraraskite budrumo. Pasitikėkite ir nuojauta. Jei jūsų vaikas su visais žmonėmis pasilieka normaliai, tačiau kategoriškai atsisako eiti į darželį, vaiko baimės priežastis gali būti konkrečiai darželis ar konkreti auklėtoja/auklė. Ypač pasidomėkite, jei vaikui dingsta apetitas arba jis pradeda blogai miegoti.

Jei vaikas patiria didžiulę išsiskyrimo baimę mokykloje, tai gali būti jau rimtesnių problemų priežastis. Kaip jau minėjau, stipri išsiskyrimo baimė yra normali ikimokykliniame amžiuje, tačiau jei vaikas isteriškai bijo išsiskirti ir mokykliniame amžiuje, jau reikėtų susirūpinti.

Taip pat kreipkitės į specialistus, jei vaikas:

  • nuolat vemia ar dūsta prieš išsiskyrimą
  • sapnuoja košmarus, kad yra priverstas išsiskirti su jumis
  • labai bijo pasimesti arba būti pagrobtas
  • niekada net trumpai nepabūna vienas
Tačiau visada po išsiskyrimo ateina akimirka, kai jūs vėl susitinkate. Apkabinkite vaiką, pasakykite, kad labai džiaugiatės vėl jį išvydę. Tačiau, jei vaikas jūsų nepastebi, tyliai prisėskite ir jį stebėkite tol, kol jis jus pastebės. Kai kurie tėvai atsisėda šalia ir ima žaisti su vaiku tarsi nieko neatsitiko. Stebėkite, ko reikia būtent jūsų vaikui. Jei darysite tai, kas priimtiniausia jūsų vaikui, jis pamirš, kaip buvo liūdna, kai jūsų nebuvo šalia. Ir džiaugsis, kad jūs vėl esate drauge.

Susiję įrašai