Grįžti į blogą
spalio 17

Kad vaikas lengviau išsiskirtų...

Kadangi keletas tėvelių parašė laiškus, ką daryti, jei jų vaikas labai nenori išsiskirti, be to, ir Vaikystės Sode yra vaikučių (ir tėvelių), kurie sunkiai išsiskiria, pagalvojau, kad pribrendo laikas straipsniui apie išsiskyrimą. Ir būtent apie mažylių (1-3 metų), nes su vyresniais lengviau išsiskirti. Psichologiškai. Nes jei trimetis verkia, paprastai tėvams mažiau širdį skauda (nes jie galvoja, kad jis jau TIKRAI pasiruošęs eit į darželį), nei jei verkia metinukas (tada tėvai dažnai save kaltina, kad palieka tokį mažą vaiką).
Ar visiems vaikams sunku išsiskirti?
Vieniems sunkiau, kitiems - lengviau, tačiau beveik visiems be išimties vaikams su tėvais išsiskirti nėra lengva. Būna, kad išsiskyrimo baimė banguoja: vienu metu vaikas lengvai išsiskiria, o po to vėl prikimba prie tėvų.  Tas prikibimas neturėtų kelti nuostabos: juk natūralu, kad žmogutis, kuris dar neišgyventų pasaulyje savarankiškai (ir tą puikiai supranta!), kimba prie to, kuris jį saugo ir rūpinasi juo.
Požiūris į atsiskyrimą.
Labai svarbu ir požiūris į atsiskyrimą. Pavyzdžiui, belgai  pakelia antakį, jei pasakai, kad trijų mėnesių kūdikis dar miega viename kambaryje (jei pasakai, kad vienoje lovoje, pakelia ABU antakius:)). Panašiai ir daug amerikiečių. Apskritai vakarietiškoje kultūroje nemaža dalis žmonių mano, kad vaikui reikia duoti autonomiją, kad vaikas turi prisitaikyti prie šeimos gyvenimo (o ne šeima prie jo), todėl nuo pat kūdikystės vaikas įstatomas į tam tikrus rėmus. Tada yra kitas požiūris, kur manoma (ir daroma), kad vaikas pirmaisiais savo gyvenimo metais vargiai atsiskiria nuo tėvų.  Tačiau pastebėta, kad - nors ir pirmieji atsiskiria lengviau, kai reikia pradėti eiti į darželį - iš esmės išgyvena abi grupės vaikų. O tai (ypač jei išsiskyrimą lydi pirštukų iki pabalimo įsikibimas, kojyčių apsivijimas ir pratisas klykimas) - nenuostabu - yra frustracijos šaltinis ir tėvams, ir vaikams. Gera naujiena yra tik ta, kad ši išsiskyrimo baimė praeina ir tikrai yra būdai, kurių pagalba galima išsiskyrimą palengvinti. Aš visada save guodžiau tuo, kad taip vaikas parodo, kad esu jam svarbiausia :) Suprantu, kad jam nelengva, suprantu, kad jis išgyvena, bet - kaip rodo tyrimai - jam buvo daug didesnis stresas, kai gimė jaunesnis vaikas, o mes tai tik Gertrūdai tokio streso neužkrovėm ant galvos :)
Kada būna aštriausia išsiskyrimo baimė?
Kai kuriems vaikams ji pasireiškia net 6 ar 7 mėnesių, tačiau kriziniu amžiumi yra laikomas amžius nuo 12 iki 18 mėnesių.
Kaip galima kūdikiui padėti?
1. Niekada jo nepalikti ir tiesiog laukti, kol jis išaugs. Ir aš tą sakau be jokios ironijos: jei šeima sau gali ir nori tą leisti, tai kodėl gi ne?
2. Palikti su jau pažįstamu žmogumi (sutuoktiniu, seneliu/senele (žinoma, jei jie pažįstami ir pan.)).
3. Jei turite palikti naujoje aplinkoje su nauju žmogumi, maksimaliai susipažinti kartu su jumis (jums esant šalia) su ta aplinka ir tuo žmogumi.
Kaip paruošti vaiką išsiskyrimui?
- keletą kartų su aplinka ir nauju žmogumi apsipraskite ir Jums esant šalia;
- kai reikia palikti pirmą kartą, iš pradžių pabūkite drauge ir - kai vaikas susidomės ir ims žaisti - atsisveikinkite ir eikite;
- VISADA atsisveikinkite, tačiau atsisveikinimas turi būti trumpas ir greitas (Vaikystės Sode aš tėvams kalbu apie 3 žingsnių taisyklę (mano sugalvotą:)):
1. bučkis;
2. pamojuoju;
3. einu pro duris.)
Kodėl reikia visada atsisveikinti? Juk kartais būna tokia didžiulė pagunda sprukti pro duris, kai vaikas neverkia, užsiėmęs sau žaidžia. Tačiau taip išnykdami Jūs tik pastiprinsite vaiko galvojimą, kad kai tėvai išeina, jie išeina amžinam! Taip vaikas vis sunkiau Jus paleis, nes bijos, kad nebegrįšite. Žodžiu, situacija kitą kartą bus tik blogesnė.
- vaikai - tikriausiai jau esate pastebėję - ypatingai gerai pajunta Jūsų nuotaiką. Pasitikėkite žmogumi, kuris rūpinsis vaiku. Jeigu abejojate, jeigu su sutuoktiniu kalbate (vaikui girdint), kas yra ne taip (arba apie savo jausmus: kad Jums ašaros kaupiasi, kad nežinote, kaip ten būna ir t.t. ir pan.), tai vaikas pajaučia tuos siunčiamus signalus iš nuogirdų, iš Jūsų kūno kalbos ir, žinoma, įsitempia. Tuo labiau neverkite (bent jau kol vaikas mato) ir negriebkite vaiko į glėbį, jei jis pradeda verkti. Patikėkite - visa tai baigsis. Ir - kaip dažnai būna - vaikas liaunasi verkęs tėvams dar neįsėdus į mašiną darželio kieme.
- jeigu jau einate, eikite. Jokių grįžimų pas auklytę, nes Jūs kažką pamiršote pasakyti/paduoti ir pan. Ir tuo labiau negrįžkite, jei girdite, kad vaikas verkia. Taip bus sunkiau ir Jums, ir vaikui, ir pedagogams.
- pirmą kartą vaiką palikite tik kelioms valandoms, tą laiką laipsniškai ilgindami. Tačiau neištęskite ir amžinybę: jei jau apsisprendėte, kad vaikas lankys ugdymo įstaigą/ paliksite jį su aukle, tai dažniausiai savaitė yra pakankamas laikas susipažinimui.

Ką daryti, jei vaikas ilgai neapsipranta?

Vaikai - skirtingi. Vieniems išsiskirti sunkiau, o kitiems - lengviau. Jeigu po dviejų mėnesių nepertraukiamo lankymo Jūsų vaikui vis dar labai sunku (be to, nepamirškite ir to, kad dažniausiai lengviausiai adaptuojasi tie vaikai, kurie keliauja į daržiuką ne mažiau, nei tris kartus savaitėje), iš naujo įvertinkite šiuos faktorius:

-  Gal vaikui netinka auklytė arba darželis?

- Vaiką dažniau palikite be Jūsų. Palikite su žmogumi, kurį vaikas gerai pažįsta. Ir palikite trumpam, pavyzdžiui, pradžioje tik  15min. Laiką ilginkite iki vienos valandos. Taip vaiką pratinsite prie minties, kad Jūs VISADA grįžtate. Be to, taip nepratinsite prie naujo žmogaus, naujos aplinkos, ir vaikas patirs mažiau streso. Apsipratęs su mintimi, kad Jūs visada grįžtate, vaikas lengviau pasiliks ir darželyje.

- Stebėkite, kaip Jūs atsisveikinate.

a) Ar tikrai visada atsisveikinate?

b) Ar išeinate taip, tarsi visa savo esybe liudytumėte, kad išeinate į karą ir nežinote, ar grįšite?

c) Ar išeinate ašarotomis akimis žiūrėdami į vaiką ir mojuodami tiek, kiek tik galite - ilgai ir iš lėto?

Prisiminkite taisyklę: bučkis, pamojuoju ir einu pro duris. Toks Jūsų elgesys leidžia vaikui suprasti, kad to, jog Jūs išeinate, nereikia sureikšminti, nes Jūs TIKRAI grįšite. Žodžiu, spinduliuokite pasitikėjimą, gerą nuotaiką ir tiesiog išlaukite tą periodą, kai vaikas būna itin įsikibęs.

Lyrinis nukrypimas Nr.1. Mes Gertrūdą išleidome į daržiuką 13 mėnesių. Mortą - 17 mėnesių. Abi per patį prisirišimo piką:) Berniukus - 3m5mėn ir 3m6mėn. Ir - galvą guldau - berniukai buvo daug labiau įsikibę ir daug sunkiau integravosi. Vadinasi, tai - individualu.

Lyrinis nukrypimas Nr.2. Užvakar nuėjau į Gertrūdos lopšelį, o ten - tylu ramu. Sakau auklytėms: o, niekas neverkia :) Jos man: aha, šią akimirką :) O prie vartelių stovi gal trys tokie visai visai ant ribos :)

Man labai patiko vienų tėvų pasakyti žodžiai man: "Tau daug kas aišku, kas kitiems neaišku. Čia rimtai! Net jei tau atrodo kažkas kaip savaime suprantamas dalykas, mums, tėvams, taip nėra. Nes daugelis iš mūsų vaiką į daržą veda pirmą kartą gyvenime".

Ir tada prisimenu, kaip pati vedžiau pirmagimį: nors skaičiau daugybę tyrimų, kad galima vaiką išleisti anksčiau, pasidaviau spaudimui, kad iki trejų geriau laikyti namuose. Auklėms kėliau nežmoniškus reikalavimus (kaip, beje, panašiai ir vaikui :)). Maniau, kad vaiką reikia NUOLAT ugdyti. Kiekviena sloga atrodė rimta liga. Kas antrame žingsnyje savęs klausdavau: ar tik aš netraumuoju savo vaiko? Žodžiu, įtampa buvo didžiulė. Dabar gi auginu ir kaifuoju, nes žinau, kad NIEKAS mano vaiko geriau už mane nepažįsta ir NIEKAS geriau nežino, kas labiausiai tinka mūsų šeimai. Tik vat jau kuris laikas kamuoja klausimas: kaip padaryti, kad visi, augindami pirmą vaiką, jaustųsi taip, tarsi augintų bent jau trečią? :D Nes, manau, tai būtų visų laikų populiariausias įrašas šiame tinklaraštyje :)

Nuotrauka: cry baby by caitlinscottphotography