Grįžti į blogą
rugpjūčio 06

Kada mokymąsi gyventi keičia mokymasis dėl egzaminų?

http://www.alfa.lt/straipsnis/145479

Nors egzaminų bei metų pabaigos karštligė jau praeityje ir dauguma mokinių ilsisi ten, kur išsiųsti išgali jų tėvelių piniginė, kaip tik dabar, aprimus emocijoms, metas pažvelgti į tai, kam mūsų vaikai yra rengiami mokyklose. Teigiama, kad Lietuvos švietimas („Švietimo gairės“, 2003–2012 m. Projektas) siekia ugdyti:

- Savarankišką, atsakingą, visą gyvenimą savo gebėjimus tobulinti pajėgiantį asmenį;

- Savivaldžią ir solidarią, žiniomis pagrįstą, savo tapatybę išsaugoti ir kurti gebančią, savo valstybę tobulinti ir globaliame pasaulyje bendradarbiauti bei konkuruoti pajėgiančią pilietinę visuomenę;

- Brandžią, kūrybingą, dialogišką krašto kultūrą.

Taigi vaikai yra rengiami visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, stengiamasi, kad jie išaugtų dori, atsakingi piliečiai ir pan. Tačiau juk niekam ne paslaptis, kad iš tiesų vaikai yra ruošiami tam, kad gerai išlaikytų egzaminus ir įstotų į universitetus.

Gal todėl man labiausiai ir patikdavo dirbti su pačiais jauniausiais? Ir ne todėl, kad jie dar nėra atsitvėrę siena, pro kurią vargiai įsileidžiamas bet koks suaugusysis (juo labiau pedagogas!). Jeigu nori, gali susidraugauti su pačiais atšiauriausiais paaugliais. Man patikdavo dirbti su mažiukais, nes dirbdamas su jais, iš tiesų gali ugdyti tai, apie ką yra kalbama dokumentuose. Dirbdamas su jais gali stebėti, kaip skleidžiasi savarankiškas, bet kartu ir mokantis būti su kitais Žmogus.

Be to, dirbdamas su mažiukais, nori nenori mezgi kontaktą su jų tėvais, o tada tikrai galima pasiekti stulbinamų rezultatų. Mane visada nuginkluodavo du momentai: pamatyti, kaip sužiba vaiko akys, kai jis pats perskaito pirmąjį žodį ir išgirsti, kaip vienas vaikas sako kitam: jis nėra blogas, tik jis blogai pasielgė! Tada užlieja jausmas, kad tikrai prisilietei prie Žmogaus augimo.

Kita priežastis, dėl kurios su jais dirbti smagiau, yra ta, kad ugdymo programą gali lenkti ten, kur vaikams įdomiau: jei vaikai tuo metu domisi liūtais, galima net ir tuos pačius matematikos tikslus įgyvendinti skaičiuojant, rūšiuojant ir matuojant liūtus bei liūtukus. Per dailės pamokas bus smagu juos piešti (ir ne tik piešti, bet ir mokytis viską, ko reikia, ir dar daugiau), per muziką kurti apie juos dainas (penkiamečiai sukuria originalesnių dainų nei šiandieninės Lietuvos popso „žvaigždės“), o knygos apie šiuos gyvūnus tikrai gali praturtinti penkiamečio lietuvių kalbos žodyną. Taigi dirbant su tokio amžiaus vaikais nereikia suolų, nereikia skambučio, signalizuojančio – nesvarbu, ar jums įdomu, ar ne, bet jau VISKAS, BAIGIAM. Tikrai galima dirbti savo tempu, individualizuojant ugdymo turinį kiekvienam vaikui. Ir visai ne Amerikoje ar kur kitur (kaip galėtų replikuoti skeptiškas skaitytojas), o čia, Lietuvoje, mokykloje, esančioje šalia jūsų. Svarbu tik padirbėti prie metų plano, t. y. to, ką vaikas metų pabaigoje mokės, žinos, galės. Ir, gink Dieve, nepamiršti, kad šio plano svarbiausia ir pagrindinė ašis, apie kurią viskas sukasi, yra vaikas, o ne dėstomasis dalykas.

Vienas svarbiausių dokumentų, kuris padėtų įtvirtinti tokio darbo su pradinukais metodus, yra pradinio ugdymo programa. Man teko matyti tikrai įspūdingą programos projektą. Žinoma, vis vien bus mokyklų, kuriose šešiamečiai bus susodinti taip, kad matys tik vienas kito nugarą. Bus tokių klasių, kuriose nebus darbingo šurmulio ir niekas netrikdys mirtinos tylos. Ir ne todėl, kad vaikai susikaupę dirbs, o todėl, kad bijos pasakyti savo nuomonę.

Neprarandu vilties, kad tokios mokyklos ir tokie mokytojai pamažu išnyks it dinozaurai. Ir tikrai ne pedagogo amžius čia kaltas: mačiau jaunų, vos baigusių universitetus pedagogų, kurie dirba taip, tarsi jie tą universitetą būtų baigę gūdžiais laikais, kai buvo tikima, kad geriausia žinias įkalti vaikui į galvą. Ir sėdi vaikučiai tokiose klasėse pasislėpę už suolų ir įbedę nosis į vadovėlius. Tačiau yra ir vyresniosios kartos pedagogų, kurie dirba taip, kad iš pradinės mokyklos išeinantys vaikai (ir jų tėvai), rauda ir nenori išsiskirti, nes ten vaikai jautėsi saugūs ir augo visomis prasmėmis. Vadinasi, ne amžius ir ne išsilavinimas čia lemia.

Tikrieji pedagogai (kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu) turi šeštąjį pojūtį, kuris tikriausiai vadinamas pašaukimu. Ir visai nesvarbu, ar jie turi interneto prieigą, ar ne – jie eksperimentuoja ir dirba pačiais naujausiais ir pačiais efektyviausiais mokymo metodais, kurie, pasirodo, nėra jau tokie nauji: pamenu, kaip mūsų mėgti mokytojai juos taikė be jokių įmantrių pavadinimų. Nors keičiasi ir laikai, ir papročiai, tačiau vertybės vis dėlto lieka tos pačios, ir kelias į žmogaus / vaiko širdį išlieka tas pats: jei gerbsime (ir išmokysime gerbti), jei išklausysime (ir išmokysime klausytis, ne tik girdėti), jei ne versime, o sudominsime –turėsime pačius uoliausius ugdytinius!

Na, apie ką aš čia? Ogi apie tai, kad – kuo aukštesnė klasė – tuo mažiau lieka galimybių taikyti tuos tikrai efektyvius darbo su vaikais metodus. Ir dar. Pedagogai yra pavargę. Na, visur pedagogai skundžiasi, kad atlyginimai maži (beveik visame pasaulyje pedagogų atlyginimai yra mažesni, nei kituose sektoriuose), kad vaikai pašėlę (juk visada jaunesnė karta yra „gerokai baisesnė“ už mūsiškę), tačiau mūsų pedagogai vasarą ne ilsisi, o... dirba vasaros stovyklose, skina braškes norvegijose... ir ne todėl, kad nori papildomai užsidirbti, o todėl, kad išgyventų. Taip ir nepailsi, taip ir eina be sustojimo, o amžino variklio juk neturi nė vienas. Tikriausiai ne veltui yra nuspręsta, kad pedagogai turi daugiau atostogų nei kitų profesijų žmonės – pedagogo profesija priskiriama pirmam trejetui labiausiai streso veikiamų profesijų!

Šias ir panašias mintis sukėlė straipsnis BBC interneto puslapyje, kuriame teigiama, kad nemažai mokytojų yra nesąžiningi per egzaminus. Užuot stebėję, ar vaikai sąžiningai atlieka užduotis, mokytojai patys sufleruoja vaikams (arba netgi ištaiso / papildo jau baigtus egzaminų lapus). Kodėl jie taip daro? Ogi todėl, kad mokykla geriau pasirodytų. Todėl, kad vadovybė reikalauja rezultatų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad esame dviveidžiai – puse burnos kalbame apie sąžiningo ir doro piliečio ugdymą, o kita puse apgaudinėjame. Ką daryti žmogui, kurio vertybių skalė dar tik formuojasi? Retorinis klausimas, nes sprendimas, regis, priklausys nuo to, ką darys eilinis pedagogas. Ne valstybė ir netgi ne visuomenė. Vienas pažįstamas mokytojas dažnai sakydavo: čia jūsų sąžinės reikalas. Kiekvieno.

Švietimas – labai didelis, nepaslankus pokyčiams „mechanizmas“, kuriame dalyvauja didžiuma visuomenės: juk jaunų žmonių vaikai eina į lopšelius, darželius, vyresnių – mokyklas ir pagaliau universitetus! Ką jau kalbėti apie pačius studijuojančius, dirbančius įvairiose švietimo įstaigose ir organizacijose! Turbūt vargiai rastum Lietuvoje (ir ne tik) šeimą, kuri neturi nieko bendra su švietimo sistema. Vadinasi, tai, kas vyksta mūsų švietimo įstaigose – didele dalimi yra mūsų atsakomybė. Kiekvieno mūsų. Ir pradėti būtų išmintingiausia nuo savęs. Nes į mus žiūri vaikai.

Dažnai pagalvoju, kad tikrai reiktų daugiau investuoti (ir laiko, ir pastangų, ir finansų) į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą, nes būtent ten dedami viso ko pagrindai: ir išmokstame mokytis (arba ne), ir išmokstame būti žmonėmis (arba ne). Toliau vyksta viso to gilinimas ir plėtimas. Žinoma, į keletą pastraipų neįmanoma sutelkti viso to, ką norėčiau pasakyti. Bet iš esmės labiausiai norėjau pasakyti, kad vis dėlto gal ruoškime vaikus gyvenimui, o ne egzaminams? Nes gyvenimas trunka ilgiau, nei šie ir tai, kaip mes nugyvensime jį, daug svarbiau nei tai, kaip pasirodysime per valstybinius egzaminus.