Grįžti į blogą
gruodžio 23

Kada sakyti vaikui "ne" arba auklėjamosios priemonės mažyliui.

Kai gimė Augustas, buvau skaičiusi daug, DAUG mažiau knygų apie vaikų auginimą. Be to, net neabejojau, kad jau MAN vaikus auginti bus lengva, ir viskas eisis kaip iš pypkės. Vienas didžiausių motinystės siurprizų buvo tai, kad reikėjo iš naujo pergalvoti, ką aš manau apie vaikui sakymą tokio mažulyčio žodelyčio..."NE".

Atrodė, kad "ne" riboja vaiko asmenybę, neleidžia išsiskleisti jo kūrybiškumui. Ech, jaunatviškas maksimalizmas! Tačiau dabar jau įgijau pakankamai patirties, kad suprasčiau ir tai, jog nieko čia nepadarysi - kai turi vieną vaiką, tai dar, kaip sakant, laaaaaabai mažai žinai apie vaikus, nes viską vertini pagal savo vaiko ir savo santykio su tuo vaiku kurpalių. Žodžiu, matai, kad šuo kanda, tai galvoji, kad VISI šunys kandžiojasi  (arba turėtų kandžiotis) :D

Pavyzdžiui, Gertrūda šį pavasarį į burną kišdavo VISUS akmenėlius, kuriuos pavykdavo rasti pakeliui. O rasti jų pavykdavo gan nemažai, nes juk Gertrūdėlė vaikščioti pradėjo tik rudenį! Dabar Gertrūda sumąstė, kad eglutės traukimas už šakos - gera atrakcija. Gerai, kol nutraukdavo tik žaisliuką (galvojau: tegul tyrinėja pasaulį, tegul lavina pojūčius...), bet kai šiandien užsivertė visą eglę (o ji pas mus siekia aukštas lubas), tai nori-nenori pagalvojau, kad gal laikas jau ne tik nukreipti prinčipesos dėmesį, bet ir pasakyti jai siaubūniškąjį NE! (Beje, kai broliai Gertrūdai sako "ne", tai ji patempia lūpą, ir ašaros kaip pupos ima ristis...)

Na, bet juk neleidžiate kūdikiui pešti plaukų arba kąsti, ar ne? (Jeigu leidžiate, tai...turėtumėte neleisti!) Žinoma, kūdikis dar ne viską supranta, sutelkia dėmesį tik labai trumpam laikui ir nebūtinai prisimena, kad jums nepatiko, kai anąkart tempė už plaukų, tačiau geriausia, ką galite padaryti jūs, yra: paimkite rankutę, ištraukite iš kumštelio plaukus (viską darykite švelniai, galite net pabučiuoti rankutę) ir paduokite į tą pačią rankutę, pavyzdžiui, barškutį.

Efektyviausia - kaip ir daug kur auginant vaikus - du būdai:

a) Nukreipti dėmesį ir

b) Ignoruoti

Negalima ignoruoti to, kas nesaugu vaikui arba aplinkiniams, tačiau jeigu galima ignoruoti - tą ir darykite. Paprastai vaikai labiausiai nori mūsų reakcijos. Jei negauna, veiksmas gan greitai nusibosta, todėl...jie liaunasi jį darę.

Kada galima pradėti disciplinuoti vaikiuką? Aš dažniausiai sakau, kad nuo metų, tačiau visai neseniai radau straipsnių, kuriuose buvo siūloma pradėti disciplinuoti vaikus nuo tada, kai jie pradeda ropoti. Ką turiu omeny, kai sakau "disciplinuoti"? Na, nubrėžti tam tikras pageidaujamo elgesio ribas. Išmokusiam ropoti vaikui labai lengva pradėti sakyti "ne", nes jis viską ima, viską judina. Atsispirkite pagundai, nes šio amžiaus vaikas nori tiesiog tyrinėti jį supantį pasaulį ir - !!! - tai yra svarbu! Jeigu nenorite, kad vaikas ką nors imtų, ne sakykite "ne", o patraukite tą daiktą. Žodžiu, pritaikykite aplinką, o ne vaiką taikykite prie aplinkos. Tada ir jums bus ramiau, ir vaikas negirdės "ne" vėl ir vėl.

Tokio amžiaus vaikas dar nelabai supranta, ką reiškia "ne", tačiau iš jūsų veido išraiškos ir intonacijos supranta, kad tai ne tas pats, ką jūs sakote, kai sakote "aš tave myliu". Ir vis dėlto iki metų vaikams siūlyčiau netaikyti jokių "auklėjimo priemonių", o tiesiog apipilti juos meile ir pritaikyti jiems aplinką. (Mes su Gabrieliumi vis pasikalbame, kada gi jau atgausime namus iš vaikų, nes kol kas viskas dar vis pritaikyta jiems, ir visokių "suaugusiškų" dalykų nerasi nė su žiburiu...arba jie nematomi (nes aukštai), arba paslėpti (rūsyje)).

Metinukas jau turi pakankamai socialinių įgūdžių, kad su juo būtų galima pradėti kalbėtis apie tai, kas jums patinka ir kas nepatinka jo elgesyje. Visai neseniai išsikalbėjau su mama, kad jai labai keistai atrodydavo, kai mes kalbėdavome ir kalbėdavome su savo vaikais. Su vaikais nuo metų iki dvejų geriausia kalbėti TEIGINIAIS, o ne neiginiais, nes neiginys pasako, ko negalima daryti, tačiau mažam vaikui nepaaiškina, ką reikėtų daryti. Pavyzdžiui, jei pamatote, kad vaikas daužteli per galvą kastuvėliu draugui, prieikite ir paglostykite draugą sakydami: "Mes glostome švelniai, švelniai"; Jei pamatote, kad vaikas traukia katytę už uodegos, prieikite ir parodykite, kaip norite, kad vaikas glostytų ir t.t. ir pan.

Be to, šio amžiaus vaikai lengvai susierzina, jei jiems kas nors nepavyksta. Tokio amžiaus vaikų dar tikrai negalima auklėti atimant privilegijas ir t.t. ir pan. Kai kuriuos reikia tiesiog patraukti "iš įvykio vietos", kai kuriuos - apkabinti ir priglausti. Jeigu vaikas klykia, nes negavo parduotuvėje saldainio, išneškite vaiką ramiai sakydami, kad "nebūsite parduotuvėje, jei jis klyks".

Šiame amžiuje galima pradėti sakyti "ne", ir vaikas jau supras, ką norite pasakyti. TAČIAU. Jei nenorite, kad vaikas imtų jūsų "ne" ignoruoti, privalote šį žodį tarti tik tada, kai situacija iš tiesų yra pavojinga vaikui arba aplinkiniams. (Aš šiandien - pamačiusi, kad jau virsta eglė - sušaukiau sulėtintai kaip per tuos filmus: Gertrūda, neeeeeeeee! :D )

Kandžiojimas ir mušimas yra tie atvejai, kai irgi galima sakyti "ne". Tačiau padėkite vaikui: pasakę "ne" nukreipkite jo dėmesį į kitą veiklą. Be to, nepamirškite, kad "ne" reikia palydėti teiginiu, ko tikitės iš vaiko: "Mes nesikandžiojame, kai norime pasakyti, kad nenorime eiti miegoti" ir pan.

Dvejų-trejų metų vaikams paprastai labai sunku dalintis. Šio amžiaus vaikai jau gali atlikti paprastas užduotis, supranta (arba bent jau pradeda suprasti) priežasties-pasekmės ryšį, gali būti empatiški, tačiau yra vis dar laaaabai egocentriški. Kai vaikas plešia lėlę iš draugės rankų, paduokite jam kitą lėlę. DĖMESIO! Tokio amžiaus vaikas NEPRIVALO dalintis. Jūs galite paraginti, pasiūlyti dalintis, bet jis tikrai neprivalo.

Su dvejų-trejų metų vaiku kalbėkite trumpai ir aiškiai. Kaip sakė viename seminare: su tokiais vaikais kalbame ne paskaitomis, o nurodymais :D Nurodymais ta prasme, kad pasakome tik tai, ką iš tiesų reikia pasakyti (čia kalbu apie situacijas, kai vaikas elgiasi ne taip, kaip norėtumėme): jeigu pradėsite skaityti paskaitą, vaikas nebesutelks dėmesio ir išvis "pames", apie ką čia kalbate :D

Be to, bendraujant su dvejų-trejų metų vaiku jau reikia atsižvelgti į jo temperamentą ir asmenybę, nes būtent šiuo metu pradeda ryškėti, koks bendravimo būdas vaikui yra tinkamiausias, kaip lengviausia su juo susitarti.

TRUMPAI:

a) Iki pusantrų metukų geriausia nukreipti dėmesį ir sudominti vaiką kita veikla. Šio amžiaus vaikai tik trumpam sutelkia dėmesį, todėl greitai pamirš, kodėl jis supyko/jį patraukėte ir t.t. ir pan.

b) Nuo metukų vaikui jau pradėkite rodyti, ko iš jo tikitės: t.y., būkite norimo elgesio pavyzdžiu. Jeigu vaikas itin priešinasi, pašalinkite jį iš situacijos taip parodydami, kad tam tikro elgesio netoleruosite.

O "ne" tebūnie ypatingiems atvejams, kad vaikas žinotų, jog "ne" yra "ne".

Nuotrauka: Pfau "Angry Little Punk"